Sielos slaugos būtiniems veiksmams apibūdinti nuolatos vartojama daugybė medicininių metaforų: pridėti skalpelį prie žaizdos, atverti skaudulį, amputuoti, pašalinti perteklių, duoti vaistus, skirti karčias mikstūras, raminamuosius ar pakeliančiuosius tonusą[594]. Sielos gerinimas, tobulinimas, kurio ieškoma filosofijoje, — paideia, kurią ši turi užtikrinti, piešiama vis labiau mediciniškomis spalvomis. Ugdyti save ir rūpintis savimi — neatskiriama veikla. Epiktetas to primygtinai reikalauja: jis nori, kad jo mokykla nebūtų laikoma paprasta lavinimo vieta, kur galima įgyti karjerai ar aiškumui reikalingų žinių ir užsitikrinti pranašumą prieš grįžtant prie savęs paties. Ją reikia laikyti „sielos dispanseriu“: „Filosofijos mokykla — tai medicinos kabinetas (iatreion); išėjus iš jos, nereikia prisiminti, kad ten buvo džiaugtasi, o tik kad buvo kentėta“[595]. Jis primygtinai reikalauja iš savo mokinių, kad savo padėtį jie įsisąmonintų kaip patologinę būseną; kad jie iš pradžių ir vėliau laikytų save ne mokiniais, kurie ateina, norėdami gauti žinių iš to, kuris jų turi, o ligoniais: tarsi vienam būtų išnarintas petys, antrasis turėtų votį, trečiasis — fistulę, o dar vienam skaudėtų galvą. Jis priekaištauja, kad jie pas jį ateina ne būti slaugomi (therapeuthēsomenoi), bet norėdami, jog būtų sutvarkyti ir pataisyti jų vertinimai (epanorthosontes). „Jūs norite išmokti silogizmų? Iš pradžių išgydykite savo žaizdas; sustabdykite kraujavimą, nuraminkite dvasią“[596].
Toks gydytojas kaip Galenas mano, kad jis gali ne tik gydyti dvasios paklydimus (įsimylėjimo karštligė tradiciškai buvo priskiriama medicinos sričiai), bet taip pat slaugyti aistras („nepasiduodančią protui išderintą energiją“) ir padėti ištaisyti klaidas (kurios „gimsta iš klaidingos nuomonės“). Beje, „apskritai ir bendrąja prasme“, viena ir kita „vadinama klaidomis“[597]. Jis taip imasi slaugyti kelionės draugą, kuris buvo linkęs pernelyg greitai supykti. Taip pat jis priima jaunuolį iš savo aplinkos, kuris atėjo prašyti jo patarimo: jaunuolis tarėsi esąs neveikiamas net pačių mažiausių, kokios gali būti, aistrų; tačiau turėjo pripažinti, kad bereikšmiai dalykai jį veikia daugiau negu jo mokytoją Galeną svarbūs dalykai; jis atėjo prašyti jo pagalbos[598].
Atrodo, jog savęs pažinimo kultūroje medicininis rūpestis apibūdinamas per tam tikrą, kartu savitą ir intensyvią, dėmesio kūnui formą. Šitas dėmesys labai skiriasi nuo fizinės jėgos išaukštinimo toje epochoje, kai gimnastika, sportinės ir karinės treniruotės sudarė sudėtinę laisvo vyro formavimosi dalį. Beje, šis dėmesys turi kažką paradoksalaus, nes bent jau iš dalies įeina į moralę, kuri teigia, kad mirtis, liga ar net fizinės kančios nėra tikrieji skausmai ir geriau yra taikytis prie savo sielos negu rūpintis kūnu[599]. Savęs pažinimo praktikoje skiriamas dėmesys tam, kad kūno ir sielos negalavimai gali tarpusavyje bendrauti ir dalytis negaliomis: blogi sielos įpročiai gali sukelti fizines negalias, o kūno piktnaudžiavimai parodo ir palaiko sielos ydas. Abejonės labiausiai susijusios su sujaudinimo ir sutrikimų pereinamuoju tašku, atsižvelgiant į tai, kad reikia tvarkyti sielą, jei nenori, kad kūnas ją nugalėtų, ir taisyti kūną, norint, kad siela būtų pati sau šeimininkė. Dėmesys nukreiptas į šitą pereinamąjį individo silpnumą, susijusį su fiziniais skausmais, negaliomis ir kančiomis. Kūnas, kuriuo suaugusysis turi rūpintis, besirūpindamas savimi, jau nebėra jaunas kūnas, kurį reikėjo lavinti gimnastika; tai trapus, mažų negalavimų kupinas kūnas, kuris savo ruožtu grasina sielai ne tiek dėl savo didelio reiklumo, kiek dėl savo silpnybių. Senekos laiškai pateikia daug šio sveikatai, režimui, negalioms ir visiems kūno ir dvasios negalavimams skiriamo dėmesio pavyzdžių[600]. Susirašinėjimas tarp Frontono ir Marko Aurelijaus[601] — žinoma, nekalbant apie Elijaus Aristido Šventuosius pokalbius, pateikiančius visai kitokį pasakojimą apie ligą ir suteikiančius jai visai kitą reikšmę — puikiai parodo rūpinimosi kūnu užimamą vietą savęs pažinimo praktikoje, taip pat šio rūpinimosi stilių: kalbama apie piktnaudžiavimo baimę, režimo ekonomiją, sutrikimų ieškojimą, išskirtinį dėmesį sutrikusiam funkcionavimui, atsižvelgimą į visus elementus (sezoną, klimatą, valgį, gyvenimo būdą), kurie gali trikdyti kūną, o per jį sielą.
Tačiau galbūt yra kai kas svarbesnio: tai raginimas, sugretinus (praktiškai ir teoriškai) mediciną ir moralę, pripažinti save ligoniu arba tuo, kuriam gresia liga. Savęs pažinimo praktika reikalauja, kad savo paties akyse būtumei laikomas ne tik netobulu, nežinančiu individu, kuris kenčia nuo kai kurių skausmų ir kuris turi juos išgydyti arba pats, arba kieno nors kito kompetentingai padedamas. Kiekvienas turi suprasti, kad jam būtina gauti gydymą ir pagalbą. „Taigi, sako Epiktetas, tai ir yra filosofijos išeities taškas: žinoti, kokios būklės yra mūsų svarbiausia dalis (aisthēsis tou idiou hēgemonikou pos echei). Atpažinus savo silpnybę, daugiau nesinorės versti ją tarnauti svarbesniems poreikiams. Tačiau šiandien žmonės, kurie negali praryti nė menkiausio kamščio, nusiperka veikalą ir bando jį praryti. Paskui jie vemia arba jiems sutrinka virškinimas. Vėliau prasideda diegliai, sloga, karščiavimas — apie savo galimybes reikėjo pagalvoti anksčiau…“[602] Šitas požiūris į save kaip į ligonį yra tuo svarbesnis, kad sielos ligos — priešingai kūno ligoms — nepasireiškia jaučiamomis kančiomis; jos ne tik gali ilgai likti nepastebimos, bet netgi apakina tuos, kuriuos užpuola. Plutarchas primena, kad kūno negalavimai dažniausiai gali būti aptinkami per pulsą, tulžį, temperatūrą, skausmus, o didžiausios psichinės ligos yra tokios, kai subjektas nesuvokia savo būsenos — letargas, epilepsija, apopleksija. Baisiausia, kad tos ligos dažnai praslenka nepastebėtos arba netgi galima jas palaikyti dorybėmis (pyktį — drąsa, meilės aistrą — draugiškumu, norą — lenktyniavimu, bailumą — atsargumu). Taigi gydytojai nori, „kad nebūtų sergama, o susirgus ligos nebūtų nepaisoma“[603].
594
Apie kūno terapeutikos ir sielos medicinos palyginimą žr.
595