4. Šioje asmeninėje ir socialinėje praktikoje savęs pažinimas, žinoma, yra labai svarbus. Dažnai primenamas delfinis principas; tačiau neužtektų manyti, jog jį paprasčiausiai veikia gryna sokratiška tema. Iš tikrųjų buvo sukurtas visas savęs pažinimo menas su tiksliais receptais, specifinėmis tyrimų ir kodifikuotų pratimų formomis.
a) Taip pat galima labai schematizuotu būdu, laikantis sudėtingesnio ir sistemiškesnio tyrimo, iš pradžių atskirti tai, ką būtų galima pavadinti „išbandymo procedūromis“. Jos turi dvigubą vaidmenį — padėti įsisavinti dorybę ir nustatyti tašką, iki kurio pakilta: iš čia kyla jų progresyvumas, kurį primygtinai teigė Plutarchas ir Epiktetas. Tačiau šių išmėginimų galutinis tikslas yra ne praktikuoti atsisakymą dėl jo paties, o sugebėti apsieiti be to, kas nereikalinga, susikuriant valdžią sau pačiam, kuri niekaip nepriklauso nuo išbandymų buvimo ar nebuvimo. Išbandymai, kuriems atsiduodama, nėra nuoseklios praradimų stadijos; jie yra būdas įvertinti ir patvirtinti nepriklausomybę nuo viso, kas nėra neišvengiama ir būtina. Ji vieną kartą atveda prie elementarių poreikių postamento, tokiu būdu faktiškai atskleisdama tai, kas nereikalinga, ir kad galima be to apsieiti. Sokrato demone Plutarchas parodo tokį išbandymą, kurio vertę patvirtina tas, kuris dialoge atstovauja neopitagorizmui; buvo pradėta nuo apetito, kurį sužadino koks nors intensyvus sportas; paskui buvo prisėsta prie stalų, apkrautų skaniausiais patiekalais, vėliau, juos atidžiai nužvelgus, jie buvo palikti tarnams, o pats pasitenkino vergų maistu[604].
Susilaikymo pratimai epikūriečiams ir stoikams buvo bendri; tačiau vieniems ir kitiems šis lavinimasis turėjo ne tą pačią prasmę. Epikūro tradicijoje buvo siekiama parodyti, kaip, tenkinant šiuos elementariausius poreikius, galima patirti visapusiškesnį, grynesnį ir patvaresnį malonumą negu atsiduodant paviršutiniškiems geiduliams; išbandymas tarnavo ir parodant slenkstį, už kurio atsisakymas galėtų versti kentėti. Epikūras, kuris, beje, buvo nepaprastai santūrus, kai kuriomis dienomis valgė dar mažiau, norėdamas pamatyti, kaip sumažės malonumas[605]. Stoikai daugiausia ruošėsi atsitiktiniams praradimams, atrasdami, kaip iš tiesų lengva apsieiti be to, prie ko mus pririšo įprotis, nuomonė, išsilavinimas, rūpestis dėl reputacijos ar pomėgis girtis; šiais poreikių sumažinimo išbandymais jie norėjo parodyti, kad mes visada galime turėti tai, kas būtina, ir reikia saugotis įvairių būgštavimų dėl galimų nepriteklių. „Kareivis manevruoja taikos metu, — pabrėžia Senekajis kasa apkasus neturėdamas jokio priešo; jis atsideda nereikalingiems darbams, bandydamas susidoroti su būtinais darbais. Tu juk nenori, kad atakos įkarštyje vyras prarastų galvą. Tad ištreniruok jį prieš ataką“[606]. Ir kitame laiške[607] Seneka kalba apie būtiną praktiką. Trumpas „tariamo skurdo“ treniruotes reikia atlikti kas mėnesį; jų metu reikia savo noru trims keturioms dienoms pasitraukti „į skurdo pasaulį“: miegoti skurdžiame patale, vilkėti šiurkščius drabužius, valgyti prasčiausią duoną — tai ne „žaidimas, o išbandymas“ (non lusus, sėd experimentum).
Kažkuriam laikui visko atsisakoma ne todėl, kad vėliau su didesniu malonumu mėgautumeisi rafinuotumais, o todėl, kad įtikintumei save, jog ir didžiausia nesėkmė neatims to, kas būtinai reikalinga, o tai, ką galima ištverti retkarčiais, bus galima pakelti visada[608]. Susitaikoma su minimumu. Anot laiško, parašyto prieš pat 62-ųjų metų Saturnalijas, tai nori padaryti Seneka. Tuo metu Roma „prakaituoja“, ir pasileidimas „atrodo oficialiai palaikomas“, ir Seneka savęs klausia, ar reikia dalyvauti šventėje, ar ne: atsisakyti ir pasipriešinti bendram požiūriui reiškia susilaikymo įrodymą. Tačiau neatsisakyti — tai reiškia veikti su dar didesne moraline jėga negu nusišalinant: geriausia — „nesusiliejant su minia, daryti tai, ką ir ji, tik kitokiu būdu“. Ir tam „kitokiam būdui“ iš anksto ruošiamasi, atliekant savanoriškus pratimus, užsiimant susilaikymo treniruotėmis ir gydantis skurdu; šitai leidžia švęsti šventę kaip visiems, tačiau niekada nepasiduoti Iivairia; šitaip gyvenant pertekliuje galima išlaikyti nepriklausomą sielą; „turtingas jausis ramesnis, jei žinos, kaip nebaisu būti vargšu“[609].
b) Buvo manoma, jog, be šių praktinių pratimų, svarbu atlikti sąžinės egzaminą. Šitas įprotis sudarė pitagoriškojo dėstymo dalį ir buvo labai paplitęs[610]. Atrodo, kad rytinis egzaminas labiausiai pasitarnavo dienos darbams ir įsipareigojimams numatyti, norint būti jiems visapusiškai pasirengus. Vakarinis egzaminas daug vienareikšmiškiau buvo paskirtas praėjusiai dienai atmintyje atgaivinti. Labai išsamiai šį daugelio autorių nuolatos rekomenduojamą pratimą aprašo Seneka De ira[611]. Ten jis kalba apie romėnų stoiko Sekstijaus praktiką; jo mokymą jis pažino iš Papirijaus Fabiano ir Sotiono. Sekstijaus praktiką jis vaizduoja kaip pažangiausią, baigiantis dienai; ruošdamasis nakties poilsiui, Sekstijus klausinėjo savo sielos: „Kokios ydos tu atsikratei; kokią kliautį nugalėjai; kuo tu tapai geresnė?“ Pats Seneka taip pat kiekvieną vakarą imasi taip klausinėti. Tamsa — „kai pasitraukė šviesa“, ir tyla — „kai nurimo žmona“ — yra išorinės sąlygos. Beje, Seneka kalba ir apie rūpestį pasiruošti ramiam miegui: „Kas yra gražesnio už šį įprotį apgalvoti visos dienos nuveiktus darbus? Koks miegas bus po tokios darbų peržiūros? Ramus (tranquillus), gilus (altus) ir laisvas (liber), nes siela buvo ir pagirta, ir papeikta“. Iš pirmo žvilgsnio egzaminas, kurį pats sau suruošia Seneka, yra tarsi kokia maža juridinė scena, kurioje aiškiai prisimenami tokie posakiai kaip „stoti prieš teisėją“, „iškelti bylą savo paties papročiams“, „ginti arba pateikti savo priežastį“. Atrodo, tarsi visa tai lemtų subjekto suskilimą į teisiančiąją instanciją ir apkaltintąjį individą. Tačiau proceso visuma taip pat parodo tam tikrą administracinę kontrolę — kalbama apie įvykdytai veiklai taikomas priemones, kurioms padedant ateityje būtų suaktyvinti principai ir pakoreguotas jų taikymas. Greta teisėjo vaidmens, Seneka kalba ir apie prižiūrėtojo ar sąskaitas tikrinančio namų šeimininko vaidmenį.
Reikšmingi yra pavartoti terminai. Seneka nori „išegzaminuoti“ visą prabėgusią dieną (veiksmažodis excutere, kuris reiškia nuvalyti, nukratyti tarsi siekiant nupurtyti dulkes, yra vartojamas apibrėžti patikrinimui, leidžiančiam aptikti sąskaitos klaidas); jis nori ją „patikrinti“ ir „iš naujo peržiūrėti“ (remetiri — ką galima daryti pabaigus darbą, norint patikrinti, ar padaryta tai, kas buvo numatyta) atliktus veiksmus ir pasakytus žodžius. Siame egzamine subjekto santykis su pačiu savimi nėra perteikiamas teisinio ryšio forma, kur kaltinamasis stoja prieš teisėją; jis yra panašesnis į kontrolės veiksmą, kai kontrolierius nori įvertinti darbą, atliktą užduotį; šį vaidmenį tiksliai apibūdina sąvoka speculator (reikia būti speculator sui). Tačiau toks egzaminas nėra nukreiptas į „nusižengimus“, kaip turėtų būti imituojant teisinę procedūrą; jis nesiekia sukelti kaltės jausmo arba priimti sprendimo save nubausti. Čia pateiktame pavyzdyje Seneka veiksmus parodo kaip pernelyg gyvą diskusiją su nežinančiaisiais, kurių vis dėlto neįmanoma perkalbėti, arba draugo, kurį stengiamasi paakinti siekti pažangos, įžeidimą jam priekaištaujant. Tokiu elgesiu Seneka nėra patenkintas, nes, norint pasiekti tikslus, kuriuos iš tiesų reikia sau užsibrėžti, naudojami ne tie būdai, kurių reikia: gerai yra norėti pataisyti savo draugus, kai to reikia, tačiau nepagrįstas peikimas žeidžia, užuot padėjęs; gerai yra įtikinti tuos, kurie nežino, tačiau dar reikia pasirinkti tuos, kurie gali būti mokomi. Taigi egzamino tikslas nėra atskleisti savo paties kaltę iki mažiausių ir giliausiai įsišaknijusių formų. „Nieko nuo savęs neslėpti“, „niekada neprabėgti pro šalį“ reikia todėl, kad būtų galima įsiminti ir vėliau turėti omeny teisėtus tikslus bei elgesio taisykles, kurios leidžia juos pasiekti, pasirenkant tinkamus būdus. Egzaminas klaidą pabrėžia ne todėl, kad parodytų kaltę arba sustiprintų sąžinės graužimą, o todėl, kad, prisimenant apmąstytą nesėkmę, būtų sustiprinta racionali įranga, kuri laiduoja išmintingą elgesį.
609
610