Būtent šios savęs [pažinimo] kultūros, jos temų ir praktikų pagrindu pirmaisiais mūsų eros amžiais išsirutuliojo apmąstymai apie malonumų moralę; ir iš čia reikia žiūrėti, norint suprasti transformacijas, kurios galėjo paveikti tą moralę. To, kas iš pirmo žvilgsnio gali būti laikoma labiau pabrėžiamu griežtumu, padidėjusiu santūrumu, griežtesniu reikalavimu, iš tiesų nereikėtų interpretuoti kaip draudimų sustiprėjimo; draudimų sritis labai neišsiplėtę ir nebuvo stengiamasi sudaryti labiau autoritarinių ir efektyvesnių draudimų sistemų. Pasikeitimas veikiau yra susijęs su tuo, kokiu būdu individas turi tapti moralės subjektu. Savęs [pažinimo] kultūros plėtojimosi poveikis buvo ne sustiprinimas to, kas galėtų užtverti kelią troškimui, o tam tikri pokyčiai, susiję su moralinio subjektyvumo sudėtiniais elementais. Ar tai atsiskyrimas nuo tradicinės savęs valdymo etikos? Žinoma, ne, tačiau tai akcentavimo taško pakeitimas, poslinkis ir kitoniškumas.
Seksualinis malonumas kaip etinė substancija dar yra ir bus tarsi jėga — jėga, su kuria reikia kovoti ir kurią subjektas turi valdyti; tačiau šiame prievartos, piktnaudžiavimų, sukilimo ir kovos žaidime vis dažniau pabrėžiamas individo silpnumas, jo pažeidžiamumas, būtinybė pasprukti, išsivaduoti, apsisaugoti ir būti priedangoje. Seksualinė moralė dar reikalauja ir reikalaus, kad individas paklustų tam tikram gyvenimo būdui, kuris apibrėžia estetinius ir etinius egzistencijos kriterijus; tačiau šis menas vis labiau nurodo universalius gamtos arba proto principus, kuriems visi turi paklusti nepriklausomai nuo jų statuso. Darbas, kurį reikia atlikti su pačiu savimi, taip pat per savęs [pažinimo] kultūrą patiria tam tikrą modifikaciją: žengiant per susilaikymo ir valdymo, kurie sudaro būtiną askēsisy pratimus, savęs pažinimui skirta vieta tampa svarbesnė; užduotis save išmėginti, išbandyti, save kontroliuoti atliekant daugelį tiksliai apibrėžtų pratimų, tiesos klausimą — tiesos apie tai, kas esi, ką darai ir ką sugebi daryti, — įtraukia į tapimo moraliniu subjektu sritį. Galiausiai šių pastangų baigmės taškas dar yra ir bus apibūdinamas kaip individo suverenumas, gautas iš paties savęs; tačiau šitas suverenumas išplečiamas patirtimi, kurioje santykis su savimi įgauna ne tik dominavimo, bet ir malonumo be geismo ir be sukrėtimo formą.
Dar esama toli nuo tokios seksualinių malonumų patirties, kur šie bus sutapatinti su blogiu, kur elgesys turės paklusti universaliai įstatymo formai ir kur troškimo iššifravimas bus būtina sąlyga apvalytai egzistencijai pasiekti. Jau galima matyti, kaip blogis pradeda veikti senąją jėgos temą, kaip įstatymas pradeda veikti meno ir technē temą, kaip tiesa ir savęs pažinimas plėtojasi askezės praktikose. Tačiau pirmiausia reikia ieškoti, kokiame kontekste ir dėl kokių priežasčių savęs [pažinimo] kultūra išsirutulioja taip ir būtent tokia forma, kurią ką tiktai matėme.
III SKYRIUS
PATS IR KITI
Istorikų darbai gali įkvėpti daug motyvų apie savęs [pažinimo] kultūros plėtojimąsi ir moduliaciją, kuri tuo metu pastebima malonumų etikoje. Ypač svarbūs atrodo du: pasikeitimai santuokinėje praktikoje ir politinio žaidimo taisyklių modifikacija. Siame trumpame skyriuje aš apsiribosiu peržvelgdamas keletą šių dviejų temų elementų, pasiskolintų iš ankstesnių istorinių tyrinėjimų, ir apmesdamas visumos hipotezės pasiūlymą. Ar nauja vedybų ir poros svarba, tam tikras politinių vaidmenų persiskirstymas nesukėlė šioje moralėje, kuri daugiausia buvo tik vyrų moralė, naujo ryšio su savimi problematizavimo? Tai, be abejo, galėjo paskatinti ne nusigręžti nuo savęs, bet rasti naują būdą apmąstyti save patį sąryšyje su moterimi, su kitais, su civiline bei politine veikla ir įvykiais, ir kitokį būdą save laikyti savo malonumų subjektu. Savęs [pažinimo] kultūra nebus būtinas šių socialinių modifikacijų „padarinys“ ir jų ideologinė apraiška. Jų atžvilgiu ši kultūra bus originalus atsakymas, įgyjantis naują egzistencijos stilistikos formą.
1. Santuokos vaidmuo
Sunku pasakyti, kaip helenistinėje ar romėnų civilizacijoje atskiruose regionuose ir skirtinguose socialiniuose sluoksniuose buvo realiai paplitusi santuokinė praktika. Tačiau istorikai galėjo nustatyti — kur leido dokumentai — tam tikras transformacijas, susijusias arba su institucinėmis formomis, arba su santuokinių santykių organizavimu, arba su reikšme ir moraline verte, kuri jiems galėjo būti teikiama.
Pirmiausia institucinis požiūris. Privatus veiksmas, kylantis iš šeimos, jos įtakos, taisyklių, kurių ji laikėsi ir kurias pripažino savomis, — vedybos nei Graikijoje, nei Romoje nereikalavo visuomeninės valdžios kišimosi. Graikijoje buvo praktika, „skirta užtikrinti oikos nuolatinumui“, kurią žymėjo du fundamentalūs ir gyvybiniai veiksmai: vienas — globos, kurią iki tol laidavo tėvas, perdavimas vyrui; kitas — pačios sutuoktinės atidavimas vyrui[625]. Taigi šitai sudarė „privatų sandėrį, privatų reikalą tarp dviejų šeimos galvų: vieno — realaus, merginos tėvo, ir kito — potencialaus, busimojo vyro“; šitas privatus reikalas neturėjo „jokio ryšio su politine ir socialine organizacija“[626]. J. A. Crookas ir P. Veyne’as, kalbėdami apie romėnų vedybas, taip pat primena, kad iš pradžių tai buvo reikalas, „priklausantis tik nuo šalių ketinimų“, „pažymimas ceremonija“ ir sukeliantis „teisinius efektus“, tačiau nesantis „juridiniu aktu“[627].
626
627