2. Elgesio schema
Yra žinoma, kaip Pranciškus Salezas skatino vedybinę dorą: vedusiems žmonėms jis tiesė gamtos veidrodį, jiems siūlydamas dramblio ir jo dorovingumo, kurį jis įrodo elgdamasis su savo patele, modelį. Tai „tik didelis gyvulys, tačiau labiausiai vertas pagarbos iš visų gyvenančiųjų žemėje ir turintis daugiausia jausmų… Jis niekada nekeičia patelės ir švelniai myli tą, kurią išsirinko, tačiau su ja suartėja tik kas treji metai, kaskart tiktai penkias dienas ir labai slaptai, tad niekas jo nemato šio akto metu; tačiau jį galima pamatyti šeštąją dieną, kai pirmiausia eina tiesiai prie upelio prausti viso kūno, jokiu būdu nenorėdamas grįžti į grupę neapsivalęs. Argi tai nėra gražios ir garbingos manieros?“[27] Beje, šis tekstas yra tik viena ilgalaikes tradicijas turinčios temos variacija (nuo Aldrovandžio, Gessnerio, Vincento de Beauvais ir žymiojo Physiologus); jau Plinijaus veikale rašoma šia tema, o Įvade į dievobaimingą gyvenimą tai stebima iš gana arti: „Drambliai paslapčia poruojasi, nes yra labai drovūs… Patelė prisileidžia patiną tik kas dveji metai, kaskart po penkias dienas — ne daugiau; šeštąją dieną jie maudosi upelyje ir tik tada prisijungia prie bandos. Jie nežino, kas yra svetimavimas…“[28] Žinoma, Plinijus nesiekė pasiūlyti tokios aiškiai didaktinės schemos kaip Pranciškus Salezas; nors, žinoma, jis pateikė aiškiai aukštintino elgesio modelį. Tai visiškai nereiškia, kad abipusė sutuoktinių ištikimybė buvo graikų ir romėnų bendrai pripažįstamas ir priimtinas imperatyvas. Tačiau tai buvo pamokymas, kurį primygtinai piršo kai kurios filosofinės srovės, pavyzdžiui, vėlyvasis stoicizmas; tai taip pat buvo elgesys, vertinamas kaip dorybės, dvasios stiprybės ir susitvardymo apraiška. Todėl galima pagirti Katoną Jaunesnįjį, kuris tol, kol sugalvojo vesti, nebuvo turėjęs jokių santykių su jokia moterimi. Arba dar geriau Lelijus, kuris „per savo ilgą gyvenimą buvo suartėjęs tik su viena moterimi — pirmąja ir vienintele, — kurią buvo vedęs“[29]. Apibūdindamas abipusio ir ištikimo vedybinio gyvenimo modelį, galime keliauti dar toliau. Kalboje, kurią Isokratas priskyrė Nikokliui, parodoma visa moralinė ir politinė svarba, kurią jis suteikia faktui „nuo vedybų neturėti seksualinių ryšių su niekuo, išskyrus savo žmoną“[30]. Ir Aristotelis nori, kad jo idealioje valstybėje-mieste vedusio vyro ryšys su kita moterimi arba ištekėjusios moters ryšys su kitu vyru būtų vertinami kaip „gėdingas veiksmas“[31] (beje, „visiškai ir be išimčių“). Vyro seksualinės „ištikimybės“ savo teisėtai žmonai nereikalavo nei įstatymai, nei papročiai; tačiau tai nenustojo būti svarstomas klausimas ir rigorizmo forma, kurią daugelis moralistų labai vertino.
3. Paveikslas
XIX amžiaus tekstuose matomas tipiškas homoseksualisto arba iškrypėlio portretas: jo gestai, laikysena, dabinimosi būdas, koketiškumas, taip pat veido forma ir išraiška, kūno sudėjimas, moteriška viso kūno morfologija beveik visada sudarė šio nuvertinamojo aprašymo dalį. Šis aprašymas vienu metu nukreiptas ir į seksualinių vaidmenų inversijos temą, ir į prigimtinio gamtą įžeidžiančio įspaudo principą; tada manyta, kad „pati gamta tapo lytinio melo bendrininke“[32].
Be jokios abejonės, būtų galima parašyti ilgą istoriją apie šį paveikslą (jį galėjo atitikti elgesys, pritaikius jam sudėtinį indukcijos ir iššūkio žaidimą). Dėl tokio didelio neigiamo šio stereotipo intensyvumo galima suprasti, kodėl per amžius mūsų visuomenėms buvo taip keblu integruoti tuos du, beje, tokius skirtingus, reiškinius, kaip apsikeitimą seksualiniais vaidmenimis ir ryšį tarp tos pačios lyties individų. Taigi šis paveikslas ir jį supanti pasibjaurėjimo aura pergyveno šimtmečius; jis buvo labai neigiamai nupieštas jau graikų ir romėnų imperinės epochos literatūroje. Jis sutinkamas Effeminatus portrete, nuškicuotame IV amžiuje anoniminio veikalo Physiognomonis autoriaus; Atargatės kunigų, iš kurių Apulėjus šaiposi savo Metamorfozėse[33], aprašyme; Diono Prusiečio simbolikoje, kurią jis pateikia apie nesaikingumo daimon vienoje iš savo viešų paskaitų apie monarchiją[34]; trumpuose prisiminimuose apie mažuosius iškvėpintus ir sugarbanotus gražbylius, kuriuos Epiktetas, sutikęs savo klasės gale, klausia, ar jie moterys, ar vyrai[35]. Šį paveikslą taip pat galime pamatyti degraduojančio jaunimo, kurį Seneka Gražbylys su dideliu pasibjaurėjimu mato aplinkui, portrete: „Nesveika aistra dainoms ir šokiams pripildo mūsų sumoteriškėjusių jaunuolių sielą; mūsų paauglių idealas — susigarbiniuoti plaukus, paaukštinti balsą, kad prilygtų moteriško balso glamonėms, varžytis su moterimis dėl kūno laikysenos grakštumo, tyrinėti save leidžiantis į nešvankius ieškojimus… Nusilpę ir suirzę nuo pat gimimo, jie tokie ir pasilieka, visada su noru pasiruošę pulti kitų nekaltybę ir visai nesirūpindami savąja“[36].
„Tačiau portretas su jo pagrindiniais bruožais yra dar senesnis. Apie tai užsimena pirmoji Sokrato prakalba Fedre, kuri peikia meilę, rodomą išglebusiems berniukams, auginamiems paunksnyje ir papuoštiems skaistalais bei vėriniais[37]. Būtent toks Agatonas parodomas Tesmoforijose — išblyškusiu veidu, nuskustais skruostais, moterišku balsu, šafrano suknele, su tinkleliu plaukams — jo pašnekovas netgi savęs klausia, kas priešais jį iš tiesų stovi — vyras ar moteris[38]. Čia būtų visai neteisinga įžvelgti meilės berniukams ar viso to, ką mes vadiname homoseksualiniais santykiais apskritai, pasmerkimą; tačiau vis dėlto reikia pripažinti labai neigiamą požiūrį į tam tikrus galimų santykių tarp vyrų aspektus, taip pat didžiulį pasišlykštėjimą viskuo, kas galėtų rodyti savanorišką prestižo ir vyro vaidmens atsisakymą. Tegu vyriškosios meilės sritis graikų antikoje galėjo būti „laisva“, bent jau lyginant jos padėtį su padėtimi šiuolaikinėse europietiškose valstybėse; tačiau taip pat anksti atsirado intensyvi neigiama reakcija ir diskvalifikacijos formos, kurios gyvuos ilgai.
4. Abstinencijos modelis
Dorybingas herojus, sugebantis nusigręžti nuo malonumo kaip nuo išbandymo, į kurį jis moka neįpulti, — yra krikščionybei artima figūra, kaip ir paplitusi idėja, kad šitas atsisakymas gali padėti pažinti dvasinę tiesą ir meilę, kurias tarsi panaikino seksualinė veikla. Pagoniškoje antikoje taip pat plačiai žinomi nuosaikieji atletai, kurie yra tokie savęs ir savo aistrų valdovai, kad gali atsisakyti seksualinio malonumo. Daug anksčiau, negu stebukladarys Apolonijas Tianietis kartą ir visiems laikams davė skaistybės įžadus ir per visą savo gyvenimą daugiau neturėjo lytinių santykių, Graikija žinojo ir garbino tokius pavyzdžius[39]. Kai kuriems ši nepaprasta dorybė buvo akivaizdus susitvardymo — taigi ir valdžios, kurią jie buvo verti turėti kitiems — požymis. Taip Ksenofonto Agesilajas ne tik „nelietė tų, kurie jam nekėlė jokio geismo“, bet atsisakydavo pabučiuoti netgi berniuką, kurį mylėjo; jis taip pat stengėsi gyventi tik šventyklose arba matomoje vietoje, „kad visi galėtų būti jo nuosaikumo liudytojais“[40].