Taigi sėklos kilmė liko diskusijų objektas medicininėje ir filosofinėje literatūroje. Tačiau visada — nors ir kaip būtų aiškinama — reikėjo atsižvelgti į tai, kas leidžia sėklai perduoti gyvenimą ir suteikti gyvybę naujai būtybei; kurgi kitur gali slypėti sėklos substancijos galia, jeigu ne gyvenimo principe, glūdinčiame individo viduje, kur ji susiformuoja? Todėl reikėjo, kad gyvenimas, kurį ji suteikia, būtų pasiskolintas ir atimtas iš tos būtybės, kurioje sėkla susidarė. Kiekviename sėklos išsiveržime yra kažkas, kas susidarė iš vertingiausių individo elementų ir kas iš jo atimama. Timajo demiurgijoje nurodoma, jog sėklos šaknys slypi tame, kas žmonėms sudaro raištį tarp kūno ir sielos, tarp mirties ir nemirtingumo. Šitas raištis — tai smegenys (kurių kaukolės apvaliojoje dalyje yra nemirtingos sielos būstas; o pailgojoje nugaros dalyje — mirtingos sielos būstas): „Gyvenimo raiščiai, sielą siejantys su kūnu, kad mirtingai rūšiai būtų suteiktos šaknys, yra smegenyse“[272]. Jose susidaro ir dviem didelėmis nugaros venomis teka skysčiai, kurių reikia kūnui ir kurie lieka jame uždaryti; čia atsiranda ir sėkla, kuri išsilaisvina per penį, kad suteiktų gyvybę naujam individui. Gyva būtybė ir jos palikuonys vadovaujasi vienu ir tuo pačiu gyvenimo principu.
Ajristotelio analizė labai skiriasi nuo Platono ir Hipokrato analizių. Skiriasi vieta, skiriasi mechanizmas. Tačiau ir Aristotelio analizėje sutinkamas tas pats brangiai kainuojančio praradimo principas. Veikale Apie gyvūnų kilmę sperma apibūdinama kaip likutinis maitinimosi produktas (perittoma): galutinis produktas, sukoncentruotas labai mažais kiekiais ir organizmui naudingas kaip ir augimo principai, kuriuos organizmas gauna iš maisto. Aristotelis mano, jog galutinai perdirbus tai, ką maistas teikia kūnui, susidaro medžiaga, kurios viena dalis pasiskirsto visose kūno dalyse, kad stimuliuotų jų nepastebimą kasdienį augimą, o kita dalis laukia išsiveržimo, kuris leistų jai patekti į moters gimdą ir suformuoti embrioną[273]. Taigi individo vystymasis ir dauginimasis remiasi tais pačiais elementais, ir jų principas glūdi vienoje substancijoje; augimo ir spermos skysčio elementai yra kopijos, susidariusios perdirbant maistą. Jie palaiko vieno individo gyvybę ir suteikia galimybę gimti kitam. Suprantama, kad tokiomis sąlygomis sėklos išsiskyrimas kūnui yra svarbus įvykis: iš kūno atimama brangi substancija — galutinis organizmo ilgo darbo rezultatas. O toje substancijoje sukoncentruoti elementai, kurie dėl savo prigimties gali „keliauti į visas kūno dalis“ — taigi galėtų leisti jam augti, jeigu nebūtų pašalinami. Taip pat aišku, kodėl šis išsiveržimas, kuris visiškai įmanomas tokiame amžiuje, kai vyrui reikia tik atnaujinti savo organizmą, o jam vystytis nebūtina, nevyksta jaunystėje, kai visos maisto atsargos sunaudojamos augimui. Kaip sako Aristotelis, jaunystėje „viskas sunaudota į priekį“. Taip pat visiškai aišku, kad senatvėje spermos gaminimas sulėtėja: „Organizmas pakankamai nebesuvirškina“[274].
Šis papildantysis ryšys tarp gebėjimo daugintis ir galimybės vystytis ar išgyventi išlieka visą individo gyvenimą — pradedant jaunyste, kai jam būtina augti, ir baigiant senatve, kai jis vargiai beišsilaiko.
Ar sėklą formuotų visas kūnas, ar ji atsirastų ten, kur kūnas ir siela sujungti vienas su kitu, ar ji būtų ilgo vidinio maisto produktų įsisavinimo rezultatas, lytinis aktas, kurio metu ji išsiskiria, gyvajam yra brangiai kainuojanti netektis. Jį gali lydėti malonumas, kaip gamta to norėjo — kad žmonės susilauktų palikuonių… Tačiau dėl to jis yra nė kiek ne mažesnis sukrėtimas būtybei — iš jos atimama dalis to, kas sudaro ją pačią. Šitaip Aristotelis aiškina „akivaizdų“ išsekimą, kuris būna po lytinio akto[275], o Problemų autorius aiškina jaunuolių pasibjaurėjimą pirmąja moterimi, su kurią jie turėjo lytinius santykius[276]. Taip labai pamažu — tačiau žmonės atitinkamai didesniais kiekiais negu gyvūnai — gyvasis netenka dalies elementų, kurie būtini jo paties egzistencijai[277]. Dabar aišku, kodėl saiko neturėjimas mėgaujantis seksualiniais malonumais kartais gali lemti netgi mirtį, kaip Hipokrato aprašytame pavyzdyje apie nugaros džiovą.
3. Mirtis ir nemirtingumas
Medicininiai ir filosofiniai apmąstymai seksualinę veiklą sieja su mirtimi ne tik dėl didelės netekties baimės. Tai rodo ir pats reprodukcijos principas, nes, juo remiantis, palikuonių tikslas — prisidėti prie gyvųjų pašalinimo, o rūšiai, kalbant apie ją kaip apie visumą, suteikti amžinybę, kuri negali būti duota atskiram individui. Gyvūnai santykiauja ir iš to atsiranda palikuonys, nes rūšis — kaip pasakyta Įstatymuose — be perstojo eina koja kojon su laiku; toks yra būdas jai išvengti mirties: paliekant „savo vaikų vaikus“. Visada išlikdama tokia pati, ji „per kartas dalyvauja nemirtingume“[278]. Aristoteliui, kaip ir Platonui, lytinis aktas yra susikirtimo taške tarp individualaus gyvenimo, pasmerkto mirčiai, iš kurio, beje, aktas atima dalį brangiausių jėgų, ir nemirtingumo, įgaunančio konkrečią rūšies išlikimo formą. Anot Platono, kad sujungtų šiuos du gyvenimus ir pirmasis dalyvautų antrajame, lytinis aktas yra „gudrybė“ (mčchane), kuri individui laiduoja jo paties „atgimimą“ (apoblastčma).
Pasak Platono, šį ryšį, tokį klastingą ir kartu natūralų, palaiko kiekvienai pasmerktai mirti būtybei būdingas noras įsiamžinti ir būti nemirtingai[279]. Diotima Puotoje pabrėžia, kad tokį norą turi ir gyvūnai, kurie, susižavėję troškimu kurti, „suserga dėl polinkio į meilę“ ir visada pasiruošę „netgi paaukoti savo gyvenimą tam, kad išsaugotų palikuonis“[280]. Jį turi ir žmogiškoji būtybė, kuri, gyvenimui pasibaigus, nenori būti numirėlis be veido ir „be vardo“[281] — todėl, sako Įstatymai, ji turi vesti ir susilaukti palikuonių geriausiomis įmanomomis sąlygomis. Tačiau tai nėra tas pats troškimas, kuris kai kuriems iš tų, kurie myli berniukus, sukels užsidegimą ne apvaisinti kūne, bet pagimdyti sieloje, ir suteikti gyvybę tam, kas gražus pats savaime[282]. Aristotelis kai kuriuose pirmuosiuose savo tekstuose, pavyzdžiui, veikale Apie sielą[283], ryšį tarp seksualinės veiklos ir mirties bei nemirtingumo dar išreiškia šiek tiek „platonizuojančia“ noro dalyvauti tame, kas amžina, forma; vėlesniuose tekstuose, pavyzdžiui, veikale Apie kilmę ir ištvirkimą[284] arba Apie gyvūnų kilmę šis ryšys yra apmąstytas būtybių diferenciacijos ir pasiskirstymo natūralia tvarka forma, atsižvelgiant į ontologinių principų, sudarančių būtį, nebūtį ir tai, kas geriausia, visumą. Siūlydamasis paaiškinti priežastį, kodėl gyvūnai gimsta ir egzistuoja skirtingų lyčių, Aristotelis antrojoje knygoje Apie gyvūnų kilmę pateikia keletą fundamentalių principų, kurie valdo daugybės būtybių santykius su būtimi: reikia žinoti, kad kai kurie dalykai yra amžini ir dieviški, o kiti gali būti — ir gali nebūti; kad gražus ir dieviškas visada yra geriausias, o tai, kas nėh amžina, gali dalyvauti ir geriausiame, ir blogiausiame; kad geriau būti negu nebūti, gyventi negu negyventi, būti gyvam negu negyvam. Primindamas, kad tapsmui paklūstančios būtybės mokės būti amžinos tik tiek, kiek galės, jis daro išvadą, kad yra ir gyvūnų kartos, ir jie, išbraukti iš amžinybės kaip individai, gali būti amžini kaip rūšis“: „atskiras“ gyvūnas „negali būti nemirtingas, nes būtybių realybė slypi savitume; o jei jis toks būtų, jis būtų amžinas. Tačiau jis gali būti nemirtingas specifiškai“[285].