Ar reikia, remiantis šiais bendrais nurodymais, įsivaizduoti tikslų kodeksą, kuris būtų pagrįstas tokia artima graikams analogija tarp padėties socialinėje plotmėje (kur yra skirtumas tarp „pirmųjų“ ir kitų, galingųjų, kurie įsakinėja, ir tų, kurie paklūsta, šeimininkų ir tarnų) ir seksualinių santykių formos (su valdančiųjų ir valdomųjų pozicijomis, aktyviais ir pasyviais vaidmenimis, vyro atliekamu ir jo partnerio patiriamu įsiskverbimu)? Sakyti, kad nereikia pasiduoti, leisti kitiems laimėti, nepripažinti žemesnės padėties, kuri reikštų būti apačioje — tai, žinoma, reiškia nepritarti tokiai seksualinei praktikai, kuri berniukui reikštų pažeminimą ir kur jis būtų nustumiamas į žemesniojo poziciją[434].
Tačiau labai panašu, kad garbės ir išlaikyto pranašumo principas nukreiptas — išskyrus kai kuriuos tikslius nurodymus — į tam tikrą bendrą stilių: nereikėjo (ypač visuotinės nuomonės akyse), kad berniukas elgtųsi „pasyviai“, leistųsi valdomas ir vadovaujamas, pasiduotų be kovos, taptų paslaugiu partneriu kito gašlumui patenkinti; kad jis tenkintų savo kaprizus, siūlytų savo kūną kam nori ir kaip nori dėl silpnumo, gašlumo ar siekdamas naudos. Būtent čia slypi berniukų, kurie priima pirmą pasitaikiusį, afišuojasi be skrupulų, eina iš rankų į rankas, kurie suteikia viską, dar pasiūlydami daugiau, negarbė. To Epikratas nedaro ir nedarys, nes jis rūpinasi apie jį susidaryta nuomone, rangu, kurį reikės jam išlaikyti, naudingais ryšiais, kurie gali nutrūkti.
5. Dar galima trumpai priminti vaidmenį, kurį Eroticos autorius šiame garbės saugojime ir pirmenybių dvikovoje, kurią jaunuolis turi patirti kaip ir kitus savo amžiaus išbandymus, skiria filosofijai. Šitoji filosofija, kurios turinys nėra kitaip patikslintas, kaip tik nurodant sokratiškąją epimeleia heautou — „rūpinimosi savimi“ temą[435], taip pat sokratiškąją būtinybę susieti žinias ir veiklą (epistemēmeletē), — šitoji filosofija nepateikiama kaip principas gyventi kitokį gyvenimą ar atsisakyti visų malonumų. Tariamasis Demostenas ją vadina kitų išbandymų neišvengiamu papildymu: „Pasakyk, jog yra visiškai kvaila lenktyniauti ir norėti ištverti daugelį išbandymų, kad tavo laimėjimas būtų dar didesnis, kad įgytumei fizinę stiprybę ir kitus panašius pranašumus… ir neieškoti būdų patobulinti tam, kas vadovauja visam kitam“[436]. Filosofija gali parodyti, kaip tapti „stipresniam už save patį“, ir, tokiu tapus, ji tarsi tarp kitko duoda galimybę laimėti prieš kitus. Ji pati yra valdymo principas, nes tik ji viena gali vadovauti minčiai: „Žmogiškuose reikaluose mintis vadovauja viskam, o filosofija savo ruožtu gali ją nukreipti ir ją lavinti“[437]. Tad filosofija yra labai reikalinga jauno žmogaus išminčiai: ne dėl to, kad jį nukreiptų į kitokį gyvenimo būdą, bet tam, kad leistų jam valdyti save ir įveikti kitus sunkiame išbandymų, kuriuos reikia nugalėti, ir garbės, kurią reikia išsaugoti, žaidime.
Matome, kad visas šitas Eroticos sukasi apie šio dvigubo pranašumo — savo ir kitų atžvilgiu — problemą tuo sunkiu metu, kai berniuko jaunystė ir grožis pritraukia šitiek vyrų, kurie bando jį „nugalėti“. Dietetikoje ypač svarbus buvo savęs valdymo ir pražūtingos akto prievartos klausimas; ekonomikoje iškilo savivaldos, kurią reikia turėti valdant moterį, klausimas. Čia, kai erotika prisiima berniuko požiūrį, problema yra sužinoti, kaip jis galės save valdyti nepaklusdamas kitiems. Savo paties galiai reikia suteikti ne matą, o tik geriausią būdą save įvertinti pagal kitų galią, kartu užsitikrinant savęs valdymą. Taip trumpas pasakojimas, esantis kalbos viduryje, įgauna simbolinę vertę. Kalbama apie paprastą dalyką: atpasakojamos vežimų lenktynės. Tačiau papasakota maža sportinė drama turi tiesioginį ryšį su viešu jaunuolio elgesio išbandymu, kurį jis patiria vejamas persekiotojų; čia matomas Epikratas, vairuojantis savo kinkinį (panašu į fragmentą iš Fedro); jis jau beveik pralaimi, jo vežimas, atrodo, tuoj bus sudaužytas priešininko vežimo; minia, nepaisydama mėgavimosi, kurį ji paprastai jaučia įvykus nelaimingam atsitikimui, aistringai palaiko herojų, o jis, „dar stipresnis negu jo vežimas, sugeba laimėti prieš patį stipriausią iš varžovų“[438].
Šitoji proza apie. Epikratą jokiu būdu nėra viena iš aukščiausių graikų apmąstymų apie meilę formų. Tačiau net savo banalumu ji puikiai parodo keletą svarbių aspektų, kurie sudaro „graikų problemą dėl berniukų“. Jaunuolis — nuo išėjimo iš vaikystės iki to laiko, kai jis įgyja vyro statusą — graikų moralei ir minčiai yra delikatus ir sunkus elementas. Jam priklausanti jaunystė ir grožis (kuriam, manoma, kiekvienas žmogus jautrus iš prigimties), ir jo būsimas statusas (kuriam jis turi ruoštis aplinkinių padedamas ir jiems laiduojant) formuoja „strateginį“ punktą, aplink kurį vyksta sudėtingas žaidimas; jo garbė, kuri iš dalies priklauso nuo jo naudojimosi savo kūnu ir kuri taip pat daugiau ar mažiau nulems jo būsimą reputaciją ir vaidmenį, yra svarbus veiksnys. Jis susiduria su išbandymu, kurį reikia priimti ir įveikti: kitiems tai kelia nerimą ir rūpestį. Pačioje savo Epikratui skirtos panegirikos pabaigoje autorius primena, kad berniuko gyvenimas, jo bios turi būti „bendras“ kūrinys. Ir tarsi būtų kalbama apie meno kūrinį, kurį reikia tobulinti, jis kviečia visus, kurie pažįsta Epikratą, suteikti šitai būsimai figūrai „kuo daugiau žavesio“.
Vėliau, europietiškoje kultūroje, privilegijuotu rūpesčio objektu taps jauna mergaitė arba ištekėjusi moteris ir jų elgesys, dorybė, grožis ir jausmai; naujasis menas joms meilintis, daugiausia romantiška literatūra, reikli ir atidi moralė, nukreipta į jų kūno nepaperkamumą ir santuokinių įsipareigojimų tvirtumą — visa tai sutelks aplink jas smalsumą ir geismus. Nors moters padėtis šeimoje ar visuomenėje ir liks žemesnė, vis tiek bus akcentuojama ir keliama moters „problema“. Jos prigimtis, jos elgesys, jausmai, kuriuos ji sukelia ar jaučia, leidžiami ir draudžiami ryšiai, kuriuos ji gali turėti, taps apmąstymų, išmanymo, analizės, nurodymų temomis. Klasikinėje Graikijoje, atrodo, priešingai, daugiausia klausimų buvo pateikiama apie berniuką, jo trapų grožį, kūno garbę, išmintį ir būtiną mokymą. Istorinis savitumas yra ne tai, kad graikai patirdavo malonumą su berniukais, ir netgi ne tai, kad jie šį malonumą laikė teisėtu. Savitumas yra tai, kad šito malonumo priėmimas nebuvo paprastas ir jis pradėjo ištisą kultūrinę plėtotę. Kalbant schemiškai, reikia suprasti ne tai, kodėl graikai turėjo polinkį į berniukus, bet kodėl jie sukūrė „pederastiją“: t. y. kodėl jie parengė tam polinkiui skirtą meilinimosi praktiką, moralinius apmąstymus ir, kaip paaiškės, praktikavo filosofinį asketizmą.
3. Malonumo objektas
Norint suprasti, kokiu būdu mėgavimasis aphrodisia yra problematizuojamas apmąstymuose apie meilę berniukams, reikia prisiminti principą, kuris, be abejo, nėra būdingas tik graikų kultūrai, tačiau kuris įgavo didelę svarbą ir turėjo sprendžiamąją galią moraliniams vertinimams. Kalbama apie izomorfizmo tarp seksualinio ryšio ir socialinio santykio principą. Iš to reikia suprasti, kad seksualinis ryšys — visada apmąstomas per įsiskverbimo aktą-modelį ir poliariškumą, kuris supriešina aktyvumą ir pasyvumą, — yra suprantamas kaip ryšys tarp aukštesniojo ir žemesniojo, valdančiojo ir valdomojo, liepiančiojo paklusti ir paklūstančiojo, nugalėtojo ir nugalėto. Malonumo praktikos apmąstomos naudojant tas pačias kategorijas kaip apmąstant socialines varžybas ir hierarchijas: susiduriama su agonistinės struktūros, opozicijų ir diferenciacijos, atitinkamiems partnerių vaidmenims suteiktų reikšmių analogija. Iš to galima suprasti, kad seksualiniame elgesyje yra vaidmuo, kuris iš esmės garbingas ir tikrai turi teisę būti išaukštinamas: tas, kuris leidžia būti aktyviam, dominuoti, įsiskverbti ir taip parodyti savo pranašumą.
434
Apie svarbą nebūti valdomam ir nutylėjimus apie pasyviąją sodomiją ir felaciją homoseksualiniuose santykiuose žr.