Būtent apie šitą jausmą Aristofanas labai dažnai kalba savo komedijose; pašaipų objektas buvo ir skandalą sukelti turėjo tai, kad tie oratoriai, tie sekami ir mylimi vadovai, [445]tie piliečiai, kurie norėjo sužavėti tautą siekdami įsitvirtinti aukščiau už ją ir jai vadovauti — Kleonas Klistenietis, taip pat Agirijas, — taip pat buvo žmonės, kurie buvo prisiėmę pasyvių ir pataikaujančių kitiems objektų vaidmenį. Aristofanas ironizavo sakydamas apie šią atėniškąją demokratiją, kad kuo labiau mėgsti tokius malonumus, tuo daugiau turi galimybių būti klausomas tautos susirinkimo[446]. Tokiu pat būdu ir tokia pat dvasia Diogenas šaipėsi iš Demosteno ir jo papročių — papročių to, kuris pretendavo būti atėniečių tautos valdytoju (le dēmagōgos)[447]. Jei vyras meilės ryšiuose dominuoja, jis tikrai nesugebės dominuoti civilinės ir politinės veiklos žaidime.
Nelabai svarbu, kiek patvirtinimų šioms satyroms ir kritikai buvo galima rasti realybėje. Vien jų egzistavimas aiškiai rodo mažiausiai vieną dalyką — visuomenėje, kuri priėmė seksualinius santykius tarp vyrų, iškilusį keblumą dėl vyriškojo pranašumo etikos sugretinimo su seksualinio ryšio koncepcija pagal įsiskverbimo ir patino dominavimo schemą; to padarinys, viena vertus, yra tas, kad „aktyviojo“ ir valdančiojo vaidmeniui visada yra priskiriamos pozityvios vertybės, kita vertus, vienam iš partnerių lytinio akto metu reikia užimti pasyvią, valdomąją ir žemesnę poziciją. Ir jeigu dėl to nekyla problemų kalbant apie moterį arba vergą, tai visiškai kitas dalykas, kai kalbama apie vyrą. Be abejo, šio keblumo egzistavimas paaiškina tylą, kuri gaubia suaugusiųjų santykius, ir kartu triukšmingą diskvalifikaciją tų, kurie drumstė tą tylą, pabrėždami, jog prisiima šį „žemesniojo“ vaidmenį arba netgi jam teikia pirmenybę. Kaip tik dėl šio keblumo visas dėmesys buvo sutelktas į vyrų ir berniukų santykius, nes čia vienas iš partnerių dėl savo jaunystės ir dėl to, kad jis dar neįgavo vyro statuso, tam tikrą laiką — nors ir trumpą — gali tapti priimtinu malonumo objektu. Tačiau jei berniukas dėl savo žavesio gali būti vyrams laimikis, kurį jie persekioja nesukeldami nei skandalų, nei problemų, tai nereikia pamiršti, kad vieną dieną jam teks tapti vyru, įgauti valdžią ir prisiimti atsakomybę, ir tada jis daugiau nebegalės būti malonumo objektas. Tad kiek jis galėtų būti juo buvęs anksčiau?
Iš čia kyla tai, ką graikų aphrodisia moralėje būtų galima pavadinti „berniuko antinomija“. Viena vertus, jaunuolis laikomas malonumo objektu — ir netgi vieninteliu garbingu ir teisėtu objektu tarp vyro vyriškos lyties partnerių; niekada niekam nebus priekaištaujama dėl meilės berniukui, potraukio jam ir naudojimosi juo, įrodžius, kad įstatymai ir padorumas buvo gerbiami. Tačiau, kita vertus, berniukas, kadangi jo jaunystė turi atvesti jį į vyriškumą, negali sutikti būti laikomas šių santykių, kurie visada pasireiškia dominavimu, objektu: jis negali ir neturi susitapatinti su tuo vaidmeniu. Savo noru, savo paties akyse ir pačiam sau jis negalėtų būti malonumų objektas, o tuo tarpu vyras jį visiškai natūraliai pasirenka kaip malonumo objektą. Trumpiau tariant, geismas berniukui ir buvimas su berniuku patiriamų malonumų subjektu graikams nesudaro problemų; tačiau berniukui buvimas malonumo objektu ir savęs tokiu pripažinimas sukelia didelių keblumų. Ryšys su pačiu savimi, kurį jis turi išsiugdyti, kad taptų laisvu vyru, valdovu pačiam sau ir galėtų būti pranašesnis už kitus, negali būti suderinamas su tokia ryšio forma, kai jis yra malonumo objektas kitam. Šis nesuderinamumas yra morališkai būtinas.
Toks keblumas paaiškina kai kuriuos apmąstymams apie berniuko meilę būdingus bruožus.
Pačioje pirmoje vietoje atsiduria mums gana mįslingai atrodantis svyravimas tarp natūralaus ir „gamtai prieštaraujančio“ tokios meilės pobūdžio. Galima laikyti priimtinu, kad jausmas, kuris traukia prie berniukų, yra toks pat natūralus kaip kiekvienas jausmas, kurį sukelia tai, kas gražu. Tačiau kartais tvirtinama, kad santykis tarp dviejų vyrų, arba, labiau apibendrinant, tarp dviejų tos pačios lyties individų, yra para phusin — prieštaraujantis gamtai. Aišku, galima manyti, kad yra dvi nuomonės, reiškiančios du skirtingus požiūrius į tokią meilę: viena — pritarianti, kita — priešiška. Tačiau labai tikėtina, kad net pačią dvejopo vertinimo galimybę sąlygoja faktas, kad jeigu galima sutikti, jog yra natūralu jausti malonumą su berniuku, tai daug sunkiau laikyti natūraliu dalyku, kad berniukas paverčiamas malonumo objektu. Todėl patį aktą, kuris vyksta tarp dviejų vyriškos lyties individų, galima vertinti kaip para phusin, — nes jis sumoteriškina vieną iš partnerių, — nors potraukis, kurį galima jausti grožiui, dėl to nėra laikomas mažiau natūraliu. Kinikai nebuvo berniukų meilės priešininkai, net jeigu jie su didele pagieža ir šaipėsi iš visų berniukų, kurie dėl savo pasyvumo sutinka netekti įgimto prestižo ir taip tampa „dar blogesni, negu buvo“[448]. Kalbant apie Platoną, nebūtina manyti, kad, jaunystėje būdamas vyriškos meilės šalininkas, vėliau jis „įgavo tiek proto“, jog paskutiniuose tekstuose ją smerktų kaip „prieštaraujančią gamtai“. Veikiau reikia pažymėti, kad Įstatymų pradžioje, kai jis santykius su moterimis — kaip natūralų elementą — supriešina su santykiais tarp vyrų (arba tarp moterų) kaip nesaikingumo efektu (akrasia), jis nurodo į patį poravimosi aktą (kurį gamta numatė kaip dauginimosi tikslą) ir galvoja apie institucijas, galinčias piliečių papročiams sudaryti palankias sąlygas arba juos iškreipti[449]. VIII knygos fragmente, kur jis parodo įstatymo, susijusio su seksualiniais santykiais, būtinumą — ir keblumą, — jo nurodomi argumentai susiję su tuo, kad vyrus ir jaunuolius per seksualinę jungtį (mixis aphrodisiōn) „naudoti kaip moteris“ gali būti kenksminga: kaip gali susiformuoti „drąsus, vyriškas charakteris“ (to tēs andreias ethos) tam, kuris suviliotas, o viliotojui „nuosaikumo dvasia“? „Visi peiks suglebimą to, kuris paklūsta malonumams ir negali pasipriešinti,“ o „apie tą, kuris bando mėgdžioti moterį, visi manys, kad jis tampa ja iš tikrųjų“[450].
Keblumą apibūdinti berniuką kaip malonumų objektą taip pat rodo daugybė ryškiai pabrėžtų nutylėjimų. Tai vengimas tiesiogiai ir aiškiais terminais parodyti berniuko vaidmenį seksualiniuose santykiuose: veikiau bus vartojami visiškai bendri posakiai — pavyzdžiui, „daryti dalyką“ (dieprattesthai to pragma)[451], arba jis bus apibrėžiamas taip, kad jo neįmanoma įvardyti[452], arba — būtent čia glūdi reikšmingiausia šio ryšio sukeltos problemos dalis — vartojant terminus, kurie kyla iš „agonistinių“ arba politinių metaforų — „paklusti“, „pasiduoti“ (hupėretein), „tarnauti“ (therapeuein, hupourgein)[453].
Nutylima ir tai, kad berniukas gali jausti malonumą. Šitą „neigimą“ reikia suprasti ir kaip patvirtinimą, kad toks malonumas neegzistuoja, ir kaip nurodymą, kad jis neturi būti jaučiamas. Turėdamas paaiškinti, kodėl taip dažnai meilė virsta neapykanta, kai prieinama prie fizinių santykių, Sokratas Ksenofonto Puotoje užsimena apie nemalonumą, kurj gali patirti jaunuolis, santykiaudamas (homilein) su senstančiu vyru. Tačiau jis tuojau pat priduria tarsi kokį bendrą principą: „Tačiau berniukas nedalyvauja kaip moteris vyro meilės geiduliuose, jis lieka tik alkanas jo jausmų audros stebėtojas“[454]. Tarp vyro ir berniuko nėra — negali ir neturi būti — bendrai patiriamo malonumo. Problemų autorius kai kuriems individams tokią galimybę suteiks tik anatominio iškrypimo kaina. Niekas nėra griežčiau smerkiamas negu berniukai dėl to, kad lengvai prieinami, turi labai daug ryšių, taip pat dėl išvaizdos, polinkio puoštis arba kvėpinus, kad jie gali jausti malonumą atlikdami šį vaidmenį.
445
446
450
Ten pat, VIII, 836 od.
453