Trečiasis įsitaisė pas viešąjį gynėją San Franciske, ir jį matė dalyvaujant teismo posėdžiuose per kaltinimą.
Ketvirtasis buvo Kinijoje, leido laiką su ryžius auginančiu ūkininku tolimame kaime.
Penktasis atsidūrė Egipte ir prisijungė prie archeologinių kasinėjimų Abu Singe.
Šeštasis Šiaurės Pakistane tyrinėjo gėles bei medžius.
Dar vieną matė vaikščiojantį po senas mirties stovyklas Vokietijoje, bėgiojantį po Tiananmenio aikštę ir lankantį Kosovo griuvėsius.
Ir, laimei, dar vienas pasirodė Briuselyje bei sutiko pasikalbėti su viso pasaulio žiniasklaidos atstovais. Paaiškėjo, kad jis laisvai kalba angliškai, prancūziškai, japoniškai, kiniškai (ir mandarinų, ir kantono dialektu), hindi, vokiškai, ispaniškai, olandiškai, itališkai, hebrajiškai ir dar kitomis kalbomis (bei mokėjo pamėgdžioti britų, škotų, Bruklino, Teksaso ir Jamaikos akcentus priklausomai nuo to, su kuo kalbėdavo).
Tačiau vis tiek begalė žmonių norėjo pasikalbėti su manimi. Mes su Siuzana turėjome telefonų knygoje nepaskelbtą numerį. Jį gavome prieš kelerius metus po to, kai fanatikai ėmė mus puolinėti po viešų debatų, kuriuos aš surengiau su Duana Giš iš Sukūrimo mokslinių tyrimų instituto. Tačiau vis tiek teko išjungti telefoną; jis pradėjo skambėti, vos tik per žinias buvo paskelbta apie ateivį iš kosmoso. Tačiau, mano nuostabai ir pasitenkinimui, dabar gerai miegodavau naktimis.
Kitą dieną, kai 9:15 rytą išėjau iš metro prie muziejaus, ten buvo susirinkusi didžiulė minia; lankytojams muziejus turėjo atverti duris tik po keturiasdešimt penkių minučių, tačiau šie žmonės neketino apžiūrėti eksponatų. Jie laikė plakatus su užrašais: „Sveiki atvykę į Žemę!”, „Pasiimkite mus pas save!” ir „Šlovė ateiviams!”
Vienas iš minios pastebėjo mane ir ėmė šaukti rodydamas ranka. Žmonės ėmė judėti manęs link. Laimei, nuo laiptų, vedančių iš metro stoties, iki KOM personalo įėjimo buvo gana arti, tad spėjau įsmukti vidun, miniai nespėjus manęs užpulti.
Nuskubėjau į savo kabinetą ir padėjau golfo kamuoliuko dydžio holoforminį projektorių savo rašomojo stalo viduryje. Maždaug po penkių minučių jis du kartus supypsėjo, ir priešais mane išdygo Holusas — ar bent jau holografinis jo atvaizdas. Šiandien savo liemenį jis buvo apsivyniojęs kitokia audeklo atraiža; ji buvo rausvos lašišų spalvos su juodais šešiakampiais ir susegta ne brangakmenių disku, o sidabriniu sifleigtuku.
— Džiaugiuosi vėl jus matydamas, — tariau.
Nepaisant vakar jo pasakytų žodžių, baiminausi, kad Holusas daugiau niekada nebegrįš.
— „Jei” „ga” „Ii” „ma”, — kreipėsi Holusas, — „aš” „pa” „si” „ro” „dy” „siu” „kas” „dien” „maž” „daug” „šiuo” „me” „tu”.
— Tai bus nuostabu, — atsakiau.
— Tai, jog sužinojau, kad penkių masinių išnykimų datos sutapo visuose trijuose neapgyvendintuose pasauliuose, yra tik mano darbo pradžia, — pareiškė Holusas.
Susimąsčiau dėl jo žodžių, po to linktelėjau. Net sutikus su Holuso hipoteze apie Dievą, vienu metu skirtinguose pasauliuose įvykusios nelaimės byloja, kad jo Dievą buvo ištikusi pagiežos priepuolių serija.
— Noriu ištyrinėti mažiausias evoliucijos eigos, susijusios su masiniais išnykimais, smulkmenas, — tęsė Holusas. — Paviršutiniškai atrodo, kad kiekvienas išnykimas buvo sugalvotas pastūmėti išlikusias gyvybės formas tam tikra kryptimi, tačiau norėčiau tai patvirtinti.
— Na, tada turėtume pradėti tyrinėti fosilijas, išlikusias prieš pat ir tuojau po kiekvieno išnykimo, — patariau.
— Būtent, — sutiko Holusas, energingai švytuodamas savo akių stiebeliais.
— Eime, — pakviečiau.
— Jei norite, kad eičiau kartu, privalote pasiimti projektorių, — perspėjo Holusas.
Linktelėjau, vis dar pratindamasis prie minties, jog Holusas yra per atstumą, ir paėmiau projektorių.
— Jis puikiausiai veiks, jei įsidėsite į kišenę, — pamokė Holusas.
Taip ir padariau, o po to nusivedžiau Holusą į milžinišką paleobiologijos kolekcijų patalpą, kuri yra saugyklų centro rūsyje; kad į ją patektume, neturėjome eiti pro jokias viešas muziejaus sales.
Kolekcijų patalpoje stovėjo daugybė metalinių spintų bei atvirų lentynų su fosilijomis bei gipsiniais gaubtais, dalis kurių dar neatidaryti nuo pat to laiko, kai prieš pusę šimtmečio buvo atgabenti į muziejų. Iš pradžių ištraukiau stalčių su ordoviko periodo žuvų be žandikaulių kaukolėmis. Holusas atsargiai jas apžiūrėjo. Holoforminio prietaiso perduodami jėgų laukai apibrėžė kietosios būsenos sritis, tiksliai atitinkančias tariamas ateivio kūno formas. Eidami siaurais kolekcijų patalpos praėjimais, mes kelis kartus atsitrenkėme vienas į kitą, ir mano rankos kelis kartus palietė Holuso rankas, kai jam perdavinėjau fosilijas. Kai tik perkeltas kūnas prisiliesdavo prie mano odos, pajusdavau elektrostatinį dirginimą. Tai buvo vienintelis ženklas, kad Holuso iš tiesų čia nėra.
Holusui apžiūrinėjant keistas, dideles kaukoles, atsitiktinai pasakiau, kad jos atrodo gana nežemiškai. Atrodo, kad ši pastaba nustebino Holusą.
— „Ma” „ne” „do” „mi” „na”, — tarė jis, — „jū” „sų” „su” „pra” „ti” „mas” „apie” „ne” „že” „miš” „ką” „gy” „vy” „bę”.
— Maniau, kad jūs viską apie ją žinote, — šypsodamasis atsakiau. — Tiesiosios žarnos zondavimas ir taip toliau.
— Mes jau metus stebime jūsų televizijos laidas. Tačiau įtariu, kad turite įdomesnės medžiagos, nei pamatėme.
— Ką jūs matėte?
— Laidą apie nežemišką mokslininką ir jo šeimą.
Truputį pagalvojęs, supratau, ką jis turi omenyje.
— Ak, — tariau, — „Trečias akmuo nuo saulės”. Tai komedija.
— Tai požiūrio reikalas, — atšovė Holusas. — Taip pat mačiau programą, kurioje du federaliniai agentai persekioja ateivius.
— „X failai”, — pasakiau.
Holusas pritardamas palingavo akimis.
— Man ji sukėlė nusivylimą. Laidoje be paliovos kalbama apie ateivius, tačiau jūs jų nesate matę. Labiau pamokanti buvo vaizduojamojo meno laida apie jaunus žmones.
— Pasakykite šiek tiek daugiau, kad suprasčiau, — paprašiau.
— Vienas jų vardu Kartmanas, — paaiškino Holusas.
Nusijuokiau.
— „Pietų parkas”. Stebiuosi, jog pamatę šią laidąjūs nesusikrovėte daiktų ir neišvykote namo. Žinoma, galiu jums parodyti geresnių pavyzdžių.
Apsidairiau aplink. Kolekcijų patalpos gale išvydau mūsų doktorantą, einantį pro krūvas plioceno periodo fosilijų.
— Abdusai! — pašaukiau jį.
— Taip, Tomai, — atsiliepė jis prisiartinęs, tačiau Abduso žvilgsnis buvo įbestas į Holusą, o ne į mane.
— Abdusai, gal galėtum pašokti į vaizdo kasečių nuomos punktą ir paimti man kelis filmus?
Doktorantai buvo naudingi daugeliu požiūriu.
— Paimk kvitą, ir Dana tau grąžins pinigus.
Pageidavimas buvo pakankamai keistas, kad Abdusas būtų liovęsis spoksoti į ateivį.
— Hm. Žinoma, — atsakė jis. — Žinoma.
Pasakiau, ko noriu, ir Abdusas išskubėjo.
Kartu su Holusu iki pusiaudienio apžiūrinėjome ordoviko laikotarpio pavyzdžius, po to patraukėme atgal į mano kabinetą. Įsivaizdavau, kad visoje visatoje intelektui reikia intensyvios medžiagų apykaitos. Tačiau vis tiek baiminausi, jog forhilnorą gali erzinti, kad man reikalinga pietų pertrauka (ir jis bus dar labiau suirzęs, jog nutraukęs darbą beveik nieko nevalgiau). Tačiau jis valgė kartu su manimi — tik, žinoma, Holusas valgė savo pagrindiniame erdvėlaivyje, esančiame orbitoje virš Ekvadoro. Buvo keista stebėti, kaip Holuso įsikūnijimas, kartojantis visus tikro kūno judesius, krovė maistą į valgymo angą — horizontalų griovelį liemens viršuje, išlindusį per plyšį supančiame kūną audekle. Tačiau paties maisto nesimatė, todėl Holusas atrodė kaip nežemiškas Marselis Marso[2], mėgdžiojantis valgymo procesą.