Papurčiau galvą.
— Nesitikėjau, kad Beta Hydri gyvybės genetinis kodas yra toks pat kaip Žemėje, nekalbant apie tokius pačius genus. Turiu omenyje tai, kad net čia yra kelios genetinio kodo variacijos: iš šešiasdešimt keturių kodonų mitochondrijų DNR keturi skiriasi nuo branduolinės DNR.
— Visos mūsų ištirtos gyvybės formos turi iš esmės tą patį genetinį kodą. Iš pradžių mus tai taip pat nustebino.
— Tačiau tai tiesiog nelogiška, — paprieštaravau. — Aminorūgščių izomerai būna dviejų tipų: kairiniai ir dešininiai, tačiau visose Žemės gyvybės formose naudojamas tik kairinis variantas. Pirmai pradžiai, tikimybė, kad dvi ekosistemos naudotų tą pačią orientaciją, turėtų būti penkiasdešimt prieš penkiasdešimt. O kad trys ekosistemos — jūsiškė, mano ir rydų — naudotų tą pačią orientaciją, tikimybė turėtų būti tik vienas iš keturių.
— Teisingai, — sutiko Holusas.
— Net jei paimsime tik kairinius izomerus, vis tiek yra daugiau nei šimtas skirtingų aminorūgščių — o Žemės gyvybė naudoja tik dvidešimt. Kokia yra tikimybė, kad gyvybė kituose pasauliuose naudotų tiksliai tas pačias dvidešimt rūšių?
— Velnioniškai maža.
Nusišypsojau Holusui; tikėjausi, kad jis pateiks tikslų statistinį atsakymą.
— Tikrai velnioniškai maža, — sutikau.
— Tačiau šis rinkinys nėra atsitiktinis; Dievas jį tokį sukūrė.
Išleidau ilgą atodūsį.
— Negaliu tuo patikėti, — pasakiau.
— Žinau, — atsakė Holusas. Jo balsas skambėjo taip, tarsi mano neišmanymas varytų ateivį į neviltį. — Klausykite, — tarė jis po kurio laiko, — nesu mistikas. Tikiu Dievą todėl, kad man tai atrodo moksliškai logiška, įtariu, kad būtent dėl mokslo Dievas yra šioje visatoje.
Man įsiskaudėjo galva.
— Kaip tai?
— Kaip esu sakęs, mūsų visata yra uždara — per didįjį susispaudimą ji vėl susitrauks. Panašiai atsitiko prieš šią buvusiai visatai po kelerių milijardų jos egzistavimo metų — ir kas žino, kokius fenomenalius dalykus mokslas padarys įmanomais po kelerių milijardų metų? Galbūt protui ar jį atstovaujantiems duomenų rinkiniams pavyks išlikti po susispaudimo ir egzistuoti kitame sukūrimo cikle. Galbūt šis darinys bus pakankamai išvystęs mokslą, kad galėtų daryti įtaką kito ciklo parametrams, sukurdamas specialią visatą, kurioje šis darinys gims iš naujo, tačiau apsiginklavęs milijardus metų kauptomis žiniomis bei išmintimi.
Papurčiau galvą; iš ateivio tikėjausi kažko daugiau.
— Net jei yra taip, kaip sakote, — ginčijausi, — vargu, ar tai įrodo Dievo buvimą. Jūs tiesiog gyvybės sukūrimą nustumiate atgal vienu žingsniu. Kaip gyvybė prasidėjo visatoje, buvusioje prieš šią? — Suraukiau kaktą. — Jei negalite šito paaiškinti, vadinasi nieko nepaaiškinote.
— Netikiu, kad būtybė, kuri yra mūsų Dievas, kada nors buvo gyva, — atsakė Holusas, — biologinės esybės prasme. Įtariu, jog ši visata yra pirmoji, kurioje atsirado biologinis pasaulis ir vyko evoliucija.
— Tad kas yra ta Dievo esybė?
— Čia, Žemėje, nematau jokių įrodymų, kad jums būtų pavykę sukurti dirbtinį intelektą.
Tai man pasirodė non seąuitur[3], tačiau vis tiek linktelėjau.
— Teisybė, nors daug žmonių dirba jį kurdami.
— Mes turime sąmoningų mašinų. Viena jų yra mano erdvėlaivis „Merelkas Ir štai ką mes atradome: intelektas yra atsirandanti savybė — ji spontaniškai atsiranda pakankamai tvarkingose ir sudėtingose sistemose. Įtariu, kad esybė, kuri dabar yra šios visatos Dievas, — tai nekūniškas intelektas, atsiradęs ankstesnėje visatoje, kurioje nebuvo gyvybės, iš atsitiktinių fliuktuacijų. Tikiu, jog ši esybė, kuri egzistuoja izoliuotai, stengėsi užtikrinti, kad kitoje visatoje būtų gausu nepriklausomos, save reprodukuojančios gyvybės. Neatrodo tikėtina, jog biologinis pasaulis galėjo savaime atsirasti bet kurioje atsitiktinai sukurtoje visatoje, tačiau galima pagrįstai tikėtis, jog po milijardų kvantinių fliuktuacijų metų gali susikurti lokalizuota erdvės ir laiko matrica, pakankamai sudėtinga, kad joje susikurtų jautrumas, ypač nepanašioje į šią visatoje, kurioje penkių pagrindinių jėgų santykinis stiprumas skiriasi nedaug. — Holusas nutilo. — Mintis, kad mokslininkas sukūrė mūsų dabartinę visatą, leistų paaiškinti užsitęsusią filosofinę mįslę, kodėl ši visata yra suvokiama moksliniu protu; kodėl tikrovės prigimčiai galima taikyti tokias forhilnorų ir žmonių abstrakcijas kaip matematika, indukcija ir estetika. Mūsų visata yra moksliškai suprantama todėl, kad ją sukūrė labai išsivystęs intelektas, kuris rėmėsi mokslu.
Mintis, kad intelektas galėtų atsirasti lengviau nei pati gyvybė, buvo sukrečianti — tačiau mes iš tiesų dar neturime gero intelekto apibrėžimo; kiekvieną kartą, kai atrodydavo, jog kompiuteriui pavyko jį pakartoti, mes tiesiog sakydavome, kad ne tai norime išreikšti šia sąvoka.
— Dievas yra mokslininkas, — pakartojau susimąstęs. — Na, manau, jog bet kurios pažangios technikos neįmanoma atskirti nuo magijos.
— Glaustai ir turiningai pasakyta, — pagyrė Holusas. — Vertėtų tai užsirašyti.
— Nemanau, jog aš tai pirmasis sugalvojau. Tačiau tai, ką jūs siūlote, tėra siūlymas. Jis neįrodo Dievo buvimo.
Holusas susiūbavo savo liemeniu.
— Tai kokie įrodymai jus įtikintų?
Trumpam susimąsčiau, po to gūžtelėjau pečiais.
— Rūkstantis pistoletas, — atsakiau.
Holuso akys maksimaliai atitolo viena nuo kitos.
— Kas?
— Mano mėgstamiausias literatūros žanras yra detektyvai — pasakojimai apie žmogžudystes ir…
— Mane stulbina, kad žmonės su pasimėgavimu skaito apie žudynes, — pertraukė mane Holusas.
— Ne, ne, — pataisiau jį. — Neteisingai supratote. Mes nesimėgaujame skaitydami apie žudynes; mums patinka skaityti apie teisingumą — kai įrodoma, jog nusikaltėlis, kad ir koks gudrus būtų, įvykdė nusikaltimą. O tikroje nužudymo byloje geriausias įrodymas yra sučiupti įtariamąjį su rūkstančiu pistoletu rankose — kai jis iš tiesų laiko ginklą, kuriuo įvykdė nusikaltimą.
— Ak, — sumurmėjo Holusas.
— Rūkstantis pistoletas yra nepaneigiamas įrodymas. Būtent šito noriu ir aš: neginčijamo įrodymo.
— Nėra neginčijamo didžiojo sprogimo įrodymo, — paprieštaravo Holusas. — Taip pat nėra tokio evoliucijos įrodymo. Tačiau jūs juos priimate. Tai kodėl abejojate, ar yra aukštesnio lygio kūrėjas?
Neradau įtikinamo atsakymo į šį klausimą.
— Žinau tik tiek, — atsakiau, — kad mane gali įtikinti tik triuškinantys įrodymai.
— Manau, kad jūs jau juos gavote, — atšovė Holusas.