Man atvipo žandikaulis, o truputį vėliau nusviro ranka.
Atvykėlis ir toliau siūbavo liemeniu bei akimis. Jis vėl pabandė kalbėti, iš kairės priekinės kojos pasigirdo skiemuo „bon ”, o iš dešinės — „jour”.
Jo spėjimas buvo logiškas. Dauguma užrašų muziejuje buvo dviem kalbomis: anglų ir prancūzų. Negalėdamas patikėti palingavau galva, po to prasižiojau kažką pasakyti — tačiau nesumojau ką, — ir užsičiaupiau, kai būtybė vėl prabilo. Skiemenys lakstė tarp kairės ir dešinės burnų tarsi stalo teniso kamuoliukas: „auf’, „wie”, „der”, „sehen”.
Staiga man išsprūdo žodžiai:
— Tiesą sakant, „auf wiedersehen” reiškia ne „sveiki”, o „iki pasimatymo”.
— Ak, — susigriebė ateivis, pakeldamas kitas dvi kojas, kas galėjo reikšti truktelėjimą pečiais, tuomet vėl ėmė svaidytis skiemenimis iš kairės ir iš dešinės. — Ką gi, vokiečių nėra mano pirmoji kalba.
Buvau per daug nustebęs, kad galėčiau nusijuokti, tačiau atsipalaidavau, bent jau šiek tiek, nors vis tiek atrodė, kad širdis krūtinėje sprogs.
— Jūs — ateivis, — tariau.
Išlindo kaip yla iš maišo mano dešimt metų, praleistų universitete siekiant idiotų magistro laipsnio.
— Teisingai, — atsakė kojos-burnos. Padaro balsai skambėjo vyriškai, o dešinysis buvo tikras bosas. — Tačiau kodėl sakote apibendrintai. Mano rasė vadinama forhilnor, o mano vardas yra Holusas.
— Hm, malonu susipažinti, — atsakiau.
Būtybės akys lakstė pirmyn ir atgal, laukdamos, kad pasakysiu kažką daugiau.
— Ak, atleiskite. Aš esu žmogus.
— Taip, žinau. Homo sapiens, kaip pasakytų jūsų mokslininkai. Tačiau jūsų vardas…
— Džerichas. Tomašas Džerichas.
— Ar galima Tomašą trumpinti į Tomą?
Nustebau.
— Iš kur jūs žinote apie žmonių vardus? Ir, po velnių, iš kur mokate anglų kalbą?
— Studijavau jūsų pasaulį, dėl to ir esu čia.
— Jūs — tyrinėtojas?
Akių stiebeliai prisiartinę vienas prie kito sustingo.
— Ne visai, — atsakė Holusas.
— Tai kas jūs? Tikiuosi, nesate… nesate okupantas, tiesa?
Akių stiebeliai suvilnijo. Ar tai reiškė juoką?
— Ne.
Ateivis plačiai išskėtė rankas.
— Atleiskite, tačiau jūs turite nedaug to, ko mano kolegos ar aš galėtume geisti.
Holusas nutilo, tarsi būtų susimąstęs. Po to jis pasuko vieną iš savo rankų, tarsi siūlydamas man apsigręžti.
— Žinoma, jei norite, galiu ištirti jūsų tiesiąją žarną.
Nedidelėje minioje, susirinkusioje vestibiulyje, pasigirdo aiktelėjimai. Pabandžiau kilstelėti nesamus antakius.
Holuso akių stiebeliai vėl subangavo.
— Atleiskite, pajuokavau. Jūs, žmonės, esate prikūrę beprotiškų mitų apie nežemiškųjų ateivių apsilankymus. Sakau nuoširdžiai, neketinu nei jūsų, nei jūsų gyvūnų skriausti.
— Ačiū, — atsakiau. — Hm, sakėte, jog esate ne visai tyrinėtojas.
— Ne.
— Ir nesate okupantas.
— Ne.
— Tai kas jūs? Turistas?
— Vargiai. Aš mokslininkas.
— Ir norite susitikti su manimi? — paklausiau.
— Ar jūs paleontologas?
Linktelėjau. Po to, suvokęs, jog ateivis gali nesuprasti, pridūriau:
— Taip. Jeigu kalbėti tiksliai, dinozaurų paleontologas; mano specializacija — teropodai.
— Tada taip, noriu pasikalbėti su jumis.
— Kodėl?
— Ar galėtume pasikalbėti kokioje nors nuošalesnėje vietoje? — paklausė Holusas, sukiodamas akis, kad apžvelgtų visus aplink mus susibūrusius žmones.
— Hm, taip, — atsakiau. — Žinoma.
Vesdamasis ateivį į muziejų, jaučiausi visiškai priblokštas. Ateivis iš kosmoso, tikras, kaip Dievą myliu. Tai nepaprasta, tiesiog nepaprasta.
Mes praėjome pro suporuotus laiptus, kurie buvo apsiviję milžiniškus totemo stulpus, dešinėje esantis „Nisga” kilo aštuoniasdešimt pėdų — atsiprašau, dvidešimt penkis metrus — aukštyn nuo pat rūsio iki trečio aukšto, o kairysis žemesnis „Haida” stovėjo mūsų aukšte. Tada perėjome Karelio galeriją su jos pernelyg supaprastintomis ekspozicijomis, kuriose teišvysi formą ir nerasi esmės. Buvo balandžio šiokiadienis; muziejuje negausu lankytojų ir, laimei, pakeliui į saugyklą nesusidūrėme su studentų grupėmis. Tačiau lankytojai ir apsaugos darbuotojai atsisukdavo paspoksoti, o kai kurie, mums su Holusu einant pro šalį, iš nuostabos šūkčiojo.
Karališkasis Ontarijo muziejus buvo atidarytas maždaug prieš devyniasdešimt metų. Tai didžiausias muziejus Kanadoje ir vienas iš nedaugelio visame pasaulyje esančių daugelio disciplinų muziejų. Kaip skelbia įėjimo, pro kurį prieš kelias minutes įžengė Holusas, šonuose esantys kalkakmenio raižiniai, muziejaus tikslas yra „išsaugoti Gamtos nesuskaičiuojamų amžių istoriją” ir „Žmogaus šimtmečių kūrybą”. KOM yra galerijos, skirtos paleontologijai, ornitologijai, žinduolių raidai, roplių raidai, tekstilei, egiptologijai, romėnų ir graikų archeologijai, kinų menui bei įrankiams, Bizantijos menui ir dar kitoms sritims. Pastatas jau seniai buvo „H” raidės formos, tačiau 1982 metais du kiemai buvo užpildyti: šiaurinis — šešių aukštų galerijų pastatu, o pietinis — devynaukščiu saugyklų centru. Dalis išorinių sienų dabar tapo vidinėmis, ir puošnus karalienės Viktorijos laikų stiliaus pirminio pastato mūras šliejasi prie paprastų geltonų naujesnių statinių sienų; visa tai galėjo virsti tikru chaosu, tačiau iš tiesų atrodo gana gražiai.
Kai priėjome prie liftų ir patraukėme paleobiologįjos skyriaus link, mano rankos drebėjo iš susijaudinimo; kadaise KOM buvo atskiri stuburinių ir bestuburių paleontologijos skyriai, tačiau dėl Maiko Hariso finansavimo apkarpymų mes turėjome susijungti.
Dinozaurai į KOM sutraukdavo daugiau lankytojų nei trilobitai, tad Džounsis, vyresnysis bestuburių skyriaus prižiūrėtojas, dabar buvo pavaldus man.
Laimei, koridoriuje nieko nebuvo, kai mes išėjome iš lifto. Skubiai nusitempiau Holusą į savo kabinetą, uždariau duris ir atsisėdau prie rašomojo stalo — nors jau nebebijojau, vis dar netvirtai laikiausi ant kojų.
Ant mano stalo Holusas pastebėjo trojodono kaukolę. Jis priėjo arčiau, atsargiai paėmė kaukolę viena iš savo rankų ir pakėlė ją prie akių stiebelių. Stiebeliai liovėsi siūbavę pirmyn bei atgal ir tvirtai įsispoksojo į objektą. Kol Holusas tyrinėjo kaukolę, aš dar kartąjį gerai apžiūrėjau.
Jo liemuo buvo didesnis nei aš galėčiau apkabinti rankomis. Kaip jau sakiau, liemenį dengė mėlyno audeklo atraiža. Tačiau ant šešių kojų ir dviejų rankų matėsi oda. Ji šiek tiek priminė vyniojimui skirtą plastiką su pūslelėmis, tačiau iškilimai odoje buvo skirtingo dydžio. Atrodė, kad iškilimai pripildyti oro, matyt, jie buvo izoliacinis sluoksnis. Tai leido spėti, kad Holusas yra endoterminis; Žemės žinduoliai ir paukščiai šiluminei izoliacijai naudoja odoje esančius plaukus arba plunksnas, tarp kurių susikaupia oras. Tačiau norėdami atsivėsinti jie gali šį orą išleisti pašiaušdami plaukus arba plunksnas. Spėliojau, kaip panašią į pūslelinę vyniojimo plėvelę odą būtų galima panaudoti vėsinimui; galbūt burbuliukai gali supliukšti.
— „Nuostabi” „kaukolė”, — pastebėjo Holusas. Dabar iš jo burnų pakaitomis sklido ištisi žodžiai. — „Kiek” „jai” „metų”?
— Maždaug septyniasdešimt milijonų, — atsakiau.