— Taip, tačiau jie nemoka žodžiais išreikšti bendro skaičiaus; jų žodyne tiesiog nėra tokių žodžių. Gebantys suvokti didesnį kiekį rydai aiškiai turi konkurencinį pranašumą. Pavyzdžiui, vienas rydas gali pasiūlyti kitam penkiasdešimt du prijaukintus gyvulius iškeisti į šešiasdešimt aštuonis. Antrasis, mažiau gabus, žino tik tiek, kad abu skaičiai yra dideli, ir negali įvertinti, ar sandoris sąžiningas. Rydų šventikai beveik visada turėjo didesnį nei normalų gebėjimą tai daryti.
— Tikrieji bažnyčios kardinolai[4], — pastebėjau.
Holusas suprato žodžių žaismą. Jis subangavo akių stiebeliais ir pritarė:
— Būtent.
— Kaip manote, kodėl jie taip ir neišmoko skaičiuoti?
— Mūsų smegenys pasižymi tik tais gebėjimais, kuriuos jiems suteikė evoliucija. Mano ir jūsų protėviams gebėjimas įvertinti kiekius, didesnius nei penki ar šeši, reiškė pranašumą išlikti realiame pasaulyje: jei jums kelią kairėje pastoja septyni pikti jūsų rūšies atstovai, o dešinėje aštuoni, jūsų šansai, nors ir nežymiai, yra geresni sukant į kairę. Jei gentyje kartu su jumis yra dešimt narių, ir jūs privalote pietums pririnkti vaisių, patartina grįžti su dešimčia vaisių, nes kitaip įsigysite priešų. O jei pamešite tik devynis vaisius, pats turėsite pietų atsisakyti, kad patenkintumėte kitus, ir būsite tuščiai išeikvoję pastangas be jokios asmeninės naudos.
— Tačiau rydai niekada nesiburdavo į nuolatines grupes, didesnes nei dvidešimt asmenų — tokį kiekį jie pajėgia suvokti kaip geštaltą. Jei jūsų kairėje yra keturiasdešimt devyni priešai, o dešinėje penkiasdešimt, šis skirtumas nėra reikšmingas: jums ir vienu, ir kitu atveju gresia pražūtis. — Holusas nutilo. — Pasitelkiant jūsų, žmonių, metaforą, galima pasakyti, kad gamta rydams davė prastą kortą, tiksliau, keturis prastus kortų rinkinius. Jūs turite dešimt pirštų, ir šis skaičius yra puikus: jis tinka matematikai, nes yra lyginis, dalijasi perpus, iš penkių ir iš dešimties; jis taip pat yra keturių pirmųjų sveikų skaičių suma: vienas plius du, plius trys, plius keturi yra dešimt. Mums, forhilnorams, taip pat pasisekė. Mes skaičiuojame trepsėdami kojomis, kurių turime šešias — taip pat lyginį skaičių, kurį galima padalyti pusiau, iš trijų ir iš šešių. Ir jis yra pirmųjų trijų sveikų skaičių suma: vienas plius du, plius trys yra šeši. Tai irgi yra loginis matematikos pagrindas.
Tačiau rydai turi dvidešimt tris pirštus, ir dvidešimt trys yra jų pirminis skaičius; jo negalima padalyti iš jokio skaičiaus, išskyrus dvidešimt tris, o šis daliklis yra per didelis, kad jį būtų galima taikyti realiame pasaulyje. Be to, jis nėra jokios nuoseklios sveikų skaičių sekos suma. Pirmųjų šešių ir septynių sveikų skaičių sumos yra atitinkamai dvidešimt vienas ir dvidešimt aštuoni; dvidešimt trys neturi tokios svarbos. Turėdami tiek pirštų, rydai tiesiog nesukūrė skaičiavimo, kurį atliekame mes.
— Nuostabu, — tariau.
— Iš tiesų, — pritarė Holusas. — Be to, jūs turėjote pastebėti T’kna akis.
Tai mane nustebino.
— Tiesą sakant, aš jų nepastebėjau. Man neatrodė, kad jis turi akis.
— Jis turi būtent vieną — drėgną juodą juostą, supančią liemens viršutinę dalį. Tai viena ilga akis, gebanti viską matyti 360 laipsnių kampu. Nuostabi struktūra: rydų tinklainė yra išklota fotojautriais sluoksniais, kurie sparčiai pakaitomis virsta tai skaidriais, tai matiniais. Šie sluoksniai kloja vienas kitą daugiau nei vienu centimetru storio ir vienu metu suformuoja ryškius vaizdus, esant bet kuriam židinio nuotoliui.
— Per Žemės evoliucijos istoriją akys atsirasdavo daug kartų, — įsiterpiau. — Vabzdžiams, buožgalviams, austrėms ir stuburiniams akys atsirado nepriklausomai vieniems nuo kitų. Tačiau dar neteko girdėti apie ką nors panašaus.
— Mums taip pat, kol nesusipažinome su rydais, — pritarė Holusas. — Tačiau jų akies sandara daro poveikį rydų mąstymui. Dar truputį pakalbėkime apie matematiką: paimkime visų skaitmeninių kompiuterių, kuriuos sukūrė tiek žmonės, tiek forhilnorai, pagrindinį modelį; pasak dokumentinio filmo, kurį mačiau per „PBS” kanalą, jūs jį vadinate Tiuringo mašina.
Tiuringo mašina yra tiesiog begalinio ilgio popieriaus juosta, sudalyta į kvadratėlius, sujungta su įrašančia ir ištrinančia galvute, kuri gali judėti kairėn, dešinėn ar likti vietoje, ir jūs į kvadratėlį galite arba įrašyti simbolį arba ištrinti ten jau esantį. Programuodami įrašančios ir ištrinančios galvutės judesius bei veiksmus, galite išspręsti bet kurį skaičiavimo uždavinį. Linktelėjau Holusui, kad jis tęstų.
— Rydų akis mato visą panoramą trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių kampu, ir jai nereikalingas fokusavimas — visi objektai bet kuriuo metu yra suvokiami vienodu ryškumu. Jūs, žmonės, ir mes, forhilnorai, vartojame žodžius „sutelkti” bei „fokusuoti”, aprašydami ir dėmesio sukaupimą ir mąstymą; dėmesys yra sutelkiamas į klausimą ar problemą. Rydai to nedaro; jie pasaulį suvokia holistiškai, nes fiziologiškai nepajėgia sukaupti dėmesio į vieną dalyką. Taip, jie gali intuityviai išdėstyti pagal svarbą: arti tūnantis grobuonis yra svarbesnis už toli augančias žoleles. Tačiau Tiuringo mašinos veikimas yra pagrįstas mąstymu, kuris ryčiams yra svetimas: visas dėmesys privalo būti sutelktas į spausdinimo galvutę; ji yra mašinos veikimo pagrindas. Rydai nėra sukūrę skaitmeninių kompiuterių. Tačiau jie turi analoginius kompiuterius ir gali empiriškai modeliuoti reiškinius bei suprasti, kokie veiksniai juos sukelia, bet jie nepajėgūs sukurti matematinį modelį. Kitaip tariant, jie gali prognozuoti nepaaiškindami — jų logika yra intuityvi, o ne deduktyvi.
— Nuostabu, — stebėjausi. — Maniau, kad matematika yra vienas tų dalykų, kurie yra bendri visoms protingoms gyvybės formoms.
— Mes irgi darėme tokią prielaidą. Žinoma, rydai, neturėdami matematikos, yra tam tikra prasme nuskriausti. Jie nesukūrė radijo — todėl, nepaisant visų Delta Pavonis radijo klausymųsi, kuriuos jūs atlikote vykdydami SĖTI projektus, jums nepavyko aptikti rydų. Mano rasė nepaprastai nustebo, kai, ten nuvykus pirmam erdvėlaiviui, buvo rasta technologinė civilizacija.
— O gal rydai iš tiesų nėra protingi, — suabejojau.
— Ne, yra. Iš molio, kuris dengia didžiąjąjūsų pasaulio dalį, jie pastatė nuostabiausius miestus. Miestų planavimas jiems yra meno forma; visą metropoliją jie laiko vienu darniu miestu. Tiesą sakant, daugeliu požiūrių jie yra protingesni už mus. Na, gal čia per stipriai pasakiau; tarkime, kad jie yra kitaip protingi. Daugiausia bendro tarp jų ir mūsų yra estetinis mokslinių teorijų vertinimas. Jūs ir aš sutinkame, kad gražiausia teorija yra, matyt, ta, kuri yra teisinga; gamtos veikloje mes ieškome elegancijos. Rydai irgi šitaip elgiasi, tačiau grožio supratimas jiems yra labiau įgimtas; jis leidžia nustatyti, kuri iš kelių teorijų yra teisinga, matematiškai jos netikrinant. Rydų grožio pojūtis, matyt, kažkaip yra susijęs su sritimis, kuriose yra jie stulbinamai daug pasiekę.
— Kokios tos sritys?
— Estetika ir moralė. Rydų visuomenėje nėra nusikalstamumo, ir atrodo, kad jie lengvai išsprendžia didžiausią susierzinimą keliančias moralines abejones.
— Pavyzdžiui? Kokia yra jų moralinių klausimų samprata?
— Na, — atsakė Holusas, — vienas paprasčiausių principų byloja, kad garbės nereikia ginti.
— Daugelis žmonių su tuo nesutiktų.
— Įtariu, jog ne tie, kurie yra su savimi susitaikę.
Susimąsčiau dėl forhilnoro žodžių, po to gūžtelėjau pečiais.