— Holusai, — kreipiausi į ateivį.
— Taip?
— Ar nepadarytum man paslaugos?
Jo akių stiebeliai liovėsi judėję.
— Kokios?
— Norėčiau, kad atvyktumėte pas mane į namus. Turiu omenyje tai, jog leistumėte pasiimti į namus holoforminį projektorių, ir jūs ten pasirodytumėte.
— Kokiu tikslu?
— Taip… taip mes, žmonės, darome. Kviečiamės draugus pavakarieniauti. Susipažintumėte su mano šeima.
— Draugus… — pakartojo Holusas.
Staiga pasijutau tarsi idiotas. Palyginti su Holusu, buvau primityvi būtybė; net jei jo fiziologija leido jausti simpatiją kitiems, Holusas, be jokios abejonės, nejautė man jokių šiltų jausmų. Tai tiesiog buvo priemonė pasiekti tikslą.
— Atleiskite, — atsiprašiau, — nenorėjau būti įkyrus.
— Jūs nesate įkyrus, — nuramino Holusas. — Man malonu, kad jaučiate man tą patį, ką ir aš jums. — Jo akių stiebeliai pradėjo šokti savo šokį. — Labai norėčiau susipažinti su jūsų šeima ir apsilankyti jūsų namuose.
Nustebau, kad mano akys sudrėko.
— Ačiū, — padėkojau. — Labai ačiū. — Trumpam nutilau. — Žinoma, galėčiau juos atsivežti čia, jei jums taip patogiau. Mes neprivalome vykti į mano namus.
— Ne, — atkirto Holusas. — Norėčiau tai padaryti. Jūsų šeimą sudaro jūsų partnerė Siuzana, teisingai?
Holusas kelis kartus buvo girdėjęs, kaip kalbėjau su ja telefonu.
— Taip. Ir mano sūnus Rikis.
Apsukau mažą įrėmintą nuotrauką ant mano rašomojo stalo, kad Holusas pamatytų Rikį.
Ateivio akių stiebeliai nukrypo į įrėmintą nuotrauką.
— Jo veidas nepanašus į jūsų.
— Jis įvaikintas, — paaiškinau, nežymiai gūžtelėjęs pečiais. — Rikis nėra mano biologinis vaikas.
— Ak, — atsakė Holusas. — Mielai susipažinsiu su abiem. Ar šįvakar nebus per greitai?
Nusišypsojau. Rikiui tai nepaprastai patiks.
— Šįvakar bus tiesiog puiku, — atsakiau.
16
Kuteris Folsis sumišęs suraukė antakius ir pažvelgė į J. D. Evelą.
— Ką reiškia tavo pasakymas, jog tas, kurį persekiojame, jau miręs?
Evelas sėdėjo ant motelio lovos krašto.
— Čia, Toronte, yra muziejus, ir jame demonstruojamos kažkokios ypatingos fosilijos. Pastorius Miletas sako, jog tos fosilijos — melas. Šventvagiškos kalbos. Ir jie šias fosilijas ketina parodyti tam dideliam vorui, ateiviui.
— Ir kas? — paklausė Folsis.
— Šis pasaulis yra Dievo rankų darbo įrodymas. O fosilijos yra arba suklastotos, arba velnio darbas. Būtybės su penkiomis akimis! Būtybės su į visas puses styrančiais ragais! Nieko panašaus nesu matęs. O mokslininkai ateiviams sako, kad tie padarai yra tikri.
— Visos fosilijos yra suklastotos, — pareiškė Folsis. — Jas sukūrė Dievas, kad patikrintų silpnųjų tikėjimą.
— Tu ir aš tai žinome. Blogai jau tai, kad tiems ateistams leidžia mokyklose mūsų vaikams aiškinti apie fosilijas, tačiau dabar jas ruošiasi parodyti ateiviams ir priversti juos patikėti melagystėmis apie evoliuciją. Ateivius nori įtikinti, jog mes, žmonės, netikime Dievo. Privalome aiškiai parodyti, kad tie bedieviai mokslininkai nekalba daugumos vardu.
— Na, ir… — paragino Evelą tęsti Folsis.
— Na, ir pastorius Miletas nori, kad mes sunaikintume tas fosilijas. Jos vadinamos Boguso[5] skalūnais. Jas ten rodo specialioje ekspozicijoje, o vėliau ketina nugabenti į Vašingtoną, tačiau to nebus. Mes visiems laikams baigsime su Boguso skalūnais, ir tie ateiviai sužinos, kad mums tokie dalykai nerūpi.
— Nenoriu, kad kas nors nukentėtų, — perspėjo Folsis.
— Niekas ir nenukentės.
— O kaip ateivis? Juk vienas jų daug laiko praleidžia muziejuje. Turėsime labai rimtų nemalonumų, jei jį nuskriausime.
— Ar neskaitai laikraščių? Jo ten iš tiesų nėra; tai tik jo projekcija.
— O kaip muziejų lankantys žmonės? Galbūt jie ir klysta žiūrėdami į visas tas fosilijas, tačiau nėra tokie blogi kaip tie abortus darantys daktarai.
— Nesirūpink, — nuramino Evelas. — Tą padarysime sekmadienį vakare, kai muziejus bus uždarytas.
Paskambinau Siuzanai su Rikiu ir pasakiau, kad ruoštųsi susitikti su labai ypatingu svečiu; jei Siuzaną perspėsi prieš tris valandas, ji gali sukurti stebuklus. Kurį laiką dar pildžiau žurnalą, po to išėjau iš muziejaus. Įpratau dėvėti padribusią „Tili” skrybėlę ir saulės akinius, kad pakeisčiau išvaizdą, keliaudamas trumpą atstumą nuo muziejaus personalo įėjimo iki metro stoties; pakvaišusieji dėl NSO vis dar daugiausia būriuodavosi prie paradinio KOM įėjimo, kuris buvo gana toli nuo tarnybinio. Iki šiol nė vienam nepavyko manęs nutverti — be to, kai šįvakar išėjau iš darbo, atrodo, jog jie visi jau buvo išsiskirstę namo. Nuėjau į metro stotį ir įsėdau į sidabro spalvos traukinį.
Kai atvykome į Dundas stotį, į vagoną įlipo jaunuolis smulkute šviesia barzdele. Pagal amžių jis galėjo būti Rajersono universiteto studentas; šio universiteto studentų miestelis buvo čia pat, į šiaurę nuo Dundas stoties. Jaunuolis dėvėjo žalią medvilninį sportinį nertinį su užrašu:
KOM YRA ATEIVIS,
O KARALIENĖS PARKE — PABAISA
Nusišypsojau; juk Karalienės parke buvo provincijos parlamento pastatai. Atrodo, jog šiais laikais visi šaiposi iš ministro pirmininko Hariso.
Kai galiausiai parvykau į namus Elerslyje, pasikviečiau žmoną bei sūnų, ir mes visi nuėjome į svetainę. Atsegęs savo portfelį, ant kavos stalelio padėjau dvylikasienįholoforminį projektorių. Tada atsisėdau ant sofos. Rikis susirangė šalia manęs. Siuzana įsitaisė ant fotelio atkaltės. Pažvelgiau į mėlyną vaizdo grotuvo laikrodį. Buvo 7:59 po pietų. Su Holusu buvome sutarę, kad jis prisijungs prie mūsų 8:00.
Kol laukėme, Rikis nenustygo vietoje. Prieš įsijungdamas projektorius visada pyptelėdavo dvitoniu garsu, tačiau kol kas jis tylėjo.
8:00.
8:01.
8:02.
Žinojau, kad vaizdo grotuvo laikrodis eina tiksliai; tai buvo „Sony” aparatas, kabeliu priimantis laiko signalą. Palinkau prie kavos stalelio ir truputį paslinkau dvylikasienį projektorių, tarsi tai kuo nors pagelbėtų.
8:03.
8:04.
— Na, — kreipėsi į kambarį Siuzana, — einu paruošiu salotas.
Mes su Rikiu tebelaukėme.
8:10 Rikis atsiduso:
— Na, ir suktybė.
— Atleisk, šaunuoli, — atsiprašiau. — Matyt, kažkas atsitiko.
Negalėjau patikėti, kad Holusas mane išdavė. Galima atleisti daug dalykų, tačiau tik ne tai, kai esi pažeminamas sūnaus akyse.
— Ar galiu iki vakarienės pažiūrėti televizorių? — paklausė Rikis.
Paprastai mes Rikiui leidžiame žiūrėti televizorių tik vieną valandą per vakarą, ir jis tai jau buvo padaręs. Tačiau negalėjau dar kartą nuvilti vaiko.
— Žinoma, — atsakiau.
Rikis pakilo. Aš sunkiai atsidusau.
Holusas sakė, kad mes draugai.
Na, kągi. Pakilau, paėmiau projektorių, pakilojau jį rankoje ir įdėjau atgal į portfelį. Ir tada…
Nuo galinių durų atsklido kažkoks garsas. Uždariau portfelį ir nuėjau patikrinti. Mūsų galinės durys išeina į medinę terasą, kurią mudu su svainiu Tedu sukalėme prieš penkias vasaras. Atidariau vertikalias langines, dengiančias slankiojančias stiklines duris, ir…
Mano terasoje stovėjo Holusas.
Ištraukiau stiklinių durų apačioje esantį saugos strypą ir atstūmiau duris.
— Holusai! — sušukau.