Kurį laiką Siuzana tylėjo. Po to ji pradėjo lėtai linguoti galvą pirmyn ir atgal.
— Man labai patiktų, kad mano sūnus gyventų amžinai, tačiau… tačiau tikiuosi, jog jis ir visi kiti nuspręs egzistuoti normaliai.
Susimąsčiau apie tai — apie nubrozdintų kelių skausmą, sudaužytas širdis ir sulaužytus kaulus; apie pavojus, kuriems kūnas nėra atsparus; apie tai, ką tenka kęsti man.
Abejojau, ar kaip nors galima pakeisti šį sprendimą. Jei tai, kas esi, nukopijuoji ir perkeli į kompiuterį, matyt, nebeįmanoma grįžti atgal. Jei tavo biologinis variantas išliktų, jis egzistuotų atskirai nuo tos akimirkos, kai buvo atliktas skenavimas. Turėtų būti neįmanoma vėliau vėl sujungti abu variantus; tai būtų panašu į pastangas tapačius dvynius jėga apgyvendinti viename kūne.
Nė viename iš tų šešių pasaulių, kuriuos ištyrė Holuso erdvėlaivis, nebeliko protingų gyvybės formų. Matyt, visos rasės sunaikino savo biologines formas, kai tik buvo sukurtos elektroninės. Galbūt tai buvo vienintelis protingas sprendimas, siekiant užtikrinti, kad teroristai neturėtų jokių galimybių sunaikinti virtualų pasaulį. Žinoma, bent jau Žemėje, yra tokių, kurie niekada nesutiks savanoriškai būti įkelti į kompiuterį — amišai, luditai bei kiti. Tačiau juos būtų galima nuskenuoti slapčia ir perkelti į virtualų pasaulį kartu su biologine forma, o ne palikti realias būtybes, kurių palikuonys galėtų vandališkai sunaikinti kompiuterius.
Spėliojau, ar kuri nors iš rasių, įsikėlusių į kompiuterius, gailėjosi dėl savo sprendimo.
Mudu su Siuzana pasirengėme eiti lovon. Ji galiausiai nugrimzdo į miegą, o aš gulėjau atmerktomis akimis ir spoksojau į tamsias lubas, pavydėdamas rydams.
Netrukus po to, kai man buvo diagnozuotas vėžys, nuėjau į už kelių kvartalų nuo KOM Biuro gatvėje esantį pagrindinį „Cepters” leidyklos knygyną ir nusipirkau Elizabetos Kiubler-Ros knygą „Apie mirtį”. Autorė išskyrė penkis susitaikymo su mirtimi etapus: neigimas ir užsisklendimas, pyktis, derybos, depresija bei pripažinimas; aš manau, jog tvirtai esu penktajame etape, nors kartais būdavo dienų, kai jausdavausi vis dar įklimpęs ketvirtajame. Tačiau beveik visi ta pačia seka pereina šiuos penkis etapus. Tad ar stebėtina, kad ištisa rūšis prieš išnykdama taip pat pereina tam tikrus etapus.
Medžioklės ir augalų rinkimo.
Žemdirbystės ir gyvulininkystės.
Metalurgijos.
Miestų.
Monoteizmo.
Atradimų amžiaus.
Logikos amžiaus.
Atominės energijos.
Kosminių skrydžių.
Informacinės revoliucijos.
Flirto su tarpžvaigždiniais keliautojais.
Ir tada…
Ir tada…
Ir tada dar kažkas.
Būdamas darvinistas, praleidau daugybę valandų aiškindamas neišprususiems žmonėms, kad evoliucija neturi tikslo, jog gyvybė yra amžinai besišakojantis medis, besikeičiančių prisitaikymų karnavalas.
Tačiau dabar manau, jog galbūt yra tikslas, galutinis rezultatas.
Biologijos pabaiga.
Skausmo pabaiga.
Mirties pabaiga.
Tam tikru visceraliniu[6] lygiu — tinkama metafora apibūdinti vidaus organus, biologiją ir žmoniją — buvau griežtai nusistatęs prieš mintį atsisakyti kūniškojo egzistavimo. Virtuali tikrovė buvo dar blogiau nei oro pilis. Mano gyvenimas turėjo prasmę, nes buvo tikras. Žinoma, galėčiau pasinaudoti virtualios tikrovės įranga, kuri mane perkeltų į imitacinę kasybvietę, ir ten rasčiau imitacines fosilijas, net darančių perversmą moksle pavyzdžių (pavyzdžiui, na, nežinau, tarkime, seką, tūkstančiu laipsniškai pereinančių iš vieno į kitą laiptelių parodančią vienos rūšies tapsmą kita…). Tačiau tai neturėtų nei prasmės, nei tikslo; būčiau tarsi paleistas tuščias šovinys. Nepatirčiau jokio atradimo jaudulio — fosilijos būtų tiesiog todėl, jog aš norėčiau, kad jos būtų. Ir jos nė kiek nepraturtintų mūsų tikrų žinių apie evoliuciją.
Kasybvietėje niekada iš anksto nežinau, ką atrasiu — niekas nežino. Tačiau, kad ir ką atrasčiau, tai privalo derėti su didžiule faktų mozaika, kurią atrado Baklendas ir Kiuvjė, Mantelas ir Dolas, fon Hiuenas ir Koupas, Maršas ir Stembergsas, Lambė ir Parkas, Endriusas ir Kolbertas, vyresnysis bei jaunesnysis Raselai, su jais nesusijęs Raselas ir Ostromas, Jensenas ir Bekeris, Horneris ir Vaishampelis, Dodsonas ir Dongas, Ženas ir Serenas, Šateijė ir Kiuri, Bretas-Surmanas ir kiti, pionieriai bei mano amžininkai. Tai buvo tikra; tai buvo bendros visatos dalis.
Bet dabar aš daugiausia laiko praleisdavau su virtualios tikrovės imitacija. Kažkur buvo tikras Holusas, iš kūno ir kraujo, ir, taip, aš net buvau su juo susitikęs. Deja, dažniausiai bendraudavau su kažkokiu kompiuterio sukurtu kibemetiniu vaiduokliu. Labai lengvai galima tapti įsiurbtam į dirbtinį pasaulį. Tikrai.
Apkabinau savo žmoną, mėgaudamasis tikrove.
23
Praėjusią naktį ir prieš tai buvusią blogai miegojau. Spėju, kad mane pradėjo įveikti nuovargis. Bandžiau — tikrai bandžiau — stoiškai ištverti savo kančias ir nenukabinti nosies. Tačiau šiandien…
Šiandien…
Buvo mūsų auksinė valanda tarp 9:00 ryto, kai pradedame darbą, ir 10:00, kai muziejus atsidaro lankytojams. Kartu su Holusu apžiūrinėj ome specialiąją Burgeso skalūnų fosilijų ekspoziciją: opabinia ir sanctacaris, wiwaxia ir anomalocaris bei hallucigenia — tokias keistas gyvybės formas, kad jos niekaip nesileido klasifikuojamos.
Fosilijos paskatino mane prisiminti Stefeno Džėjaus Gouldo knygą „Nuostabioji gyvybė” apie Burgeso fauną.
O šios mintys paskatino prisiminti filmą, apie kurį savo knygoje užsimena Gouldas, Džimio Stiuarto klasiką, Juletido numy: lėtinį.
O pastarosios mintys privertė pagalvoti apie tai, kaip labai aš vertinu savo gyvenimą… savo tikrąjį, dabartinį kūno ir kraujo egzistavimą.
— Holusai, — tyliai, tiriamai kreipiausi.
Jo dvigubi akių stiebeliai būvo įsistebeiliję į penkias opabinijos akis, visiškai nepanašias į kurio nors senovinio Žemės gyvūno. Holusas pasuko akių stiebelius ir pažvelgė į mane.
— Holusai, — pakartojau, — žinau, kad jūsų rasė yra toliau pažengusi už manąją.
Holusas nė nekrustelėjo.
— Ir, na, jūs privalote žinoti dalykų, apie kuriuos mes nenutuokiame.
— Teisybė.
— Jūs… susipažinote su mano žmona Siuzana. Susipažinote su Rikiu.
Jis suglaudė savo akis.
— Jūsų šeima labai miela, — pasakė.
— Aš… aš nenoriu jų palikti, Holusai. Nenoriu, kad Rikis augtų be tėvo. Nenoriu, kad Siuzana būtų vieniša.
— Labai gaila, — atsiduso forhilnoras.
— Jūs privalote galėti kažką padaryti — kas mane išgelbėtų.
— Apgailestauju, Tomai. Tikrai. Tačiau, kaip sakiau jūsų sūnui, nieko negaliu padaryti.
— Gerai, — laikiausi savo. — Gerai, klausykite, aš žinau, kaip tai veikia. Jūs gavote kažkokį nurodymą nesikišti, tiesa? Jums neleidžiama čia ką nors keisti. Aš tai suprantu, tačiau…
— Tikrai nėra tokių nurodymų, — pertraukė mane Holusas. — Padėčiau jums, jei galėčiau.
— Tačiau jūs privalote žinoti, kaip išgydyti vėžį. Tiek daug žinodami apie DNR ir gyvybės veiklą, privalote žinoti, kaip išgydyti tokį paprastą dalyką kaip vėžys.