Kai jungėmės su švartavimosi sekcija, esančia tolimoje nišos sienoje, kosminio kelto korpusu atsklido žvangesys. Holusas šešiomis kojomis atsispyrė nuo pertvaros ir sklandžiai nuplaukė durų link. Bandžiau sekti jai iš paskos, tačiau supratau, jog per daug nutolau nuo sienos; negalėjau nuo nieko atsispirti ar atsistumti.
Holusas pastebėjo mano vargus, ir jos akių stiebeliai vėl suvilnijo iš juoko. Ji grįžo atgal ir ištiesė man ranką. Sučiupau ją. Tai iš tiesų buvo Holusas, iš kūno ir kraujo; nepajutau jokio elektrostatinio dilgčiojimo. Ji trimis kojomis vėl atsispyrė nuo pertvaros, ir mes kartu nuplaukėme durų, kurios paklusniai atsivėrė mums priartėjus, link.
Ten mūsų laukė dar trys forhilnorai ir du rydai. Forhilnoras buvo nesunku atskirti — kiekvienas savo liemenį buvo apsivyniojęs skirtingos spalvos audeklu — tačiau rydai buvo siaubingai panašūs vienas į kitą.
Tris dienas tyrinėjau erdvėlaivį. Šviesa čia sklido netiesiogiai; niekur nesimatė instaliacijos. Sienos ir dauguma įrengimų buvo žalsvai mėlynos. Spėjau, kad rydai ir forhilnorai šią spalvą, kuri buvo panaši į jų dangų, laikė neutralia; jie ją naudojo visur, panašiai kaip žmonės naudoja smėlio spalvą. Kartą apsilankiau rydų gyvenamajame modulyje, tačiau jame tvyrojo puvenų kvapas, kuris man buvo nemalonus; daugiausia laiko praleisdavau bendrojo naudojimo modulyje. Jame buvo dvi koncentrinės centrifūgos, sukuriančios dirbtinę gravitaciją; išorinė atitiko sąlygas Betoje Hydri III, o vidinė — Deltoje Pavonis II.
Visi keturi Žemės keleiviai — aš; Keizer, šizofrenikė; Žu, senolis ryžių augintojas kinas; ir Hunas, sidabranugarė gorila — žavėjomės pasakišku Žemės vaizdu, didingu poliruoto sodalito rutuliu, tolstančiu nuo mūsų, kai „Merelkas” pradėjo kelionę — nors, žinoma, Hunas nesuprato, ką mato.
Mėnulio orbitą kirtome greičiau nei po vienos dienos. Aš ir mano bendražygiai dabar buvome nukeliavę į kosmosą toliau nei buvo iki šiol pavykę kam nors iš mūsų planetos, tačiau mes įveikėme mažiau nei vieną dešimtmilijardinę dalį viso atstumo.
Kelis kartus bandžiau užmegzti pokalbį su Žu; iš pradžių su manimi jis buvo gana nepatiklus, — vėliau Žu paaiškino, jog aš esu pirmasis jo sutiktas vakarietis, — bet vėliau man pavyko pralaužti ledus, nes mokėjau mandarinų kalbą. Tačiau įtariu, jog mums šnekantis ne kartą pademonstravau savo neišmanymą. Man buvo nesunku suprasti, kodėl aš, mokslininkas, noriu keliauti į Betelgeizės žvaigždės sritį; bet sunkiau buvo suvokti, kodėl to paties nori senas valstietis. O Žu buvo iš tiesų senas — jis net pats gerai neprisiminė, kuriais metais buvo gimęs, tačiau nenustebčiau, jei jis būtų gimęs devynioliktojo amžiaus pabaigoje.
— Vykstu, — aiškino Žu, — ieškoti Žinojimo. — Jis kalbėjo iš lėto ir tarsi šnibždėdamas. — Ieškau pradžnos, tikrojo ir besąlygiško žinojimo. — Žu pažvelgė į mane traiškanotomis akimis. — Dandartas, — tai buvo su juo susidraugavęs forhilnoras, — sako, kad visata kelis kartus gimė ir mirė. Vadinasi, ir žmogus gimsta bei miršta kelis kartus, kol pasiekia Žinojimą.
— Vadinasi, čia esate dėl religijos? — paklausiau.
— Dėl visko, — paprastai atsakė Žu.
Nusišypsojau.
— Tikėkimės, kad kelionė pasiteisins.
— Esu tikras, jog taip ir bus, — ramiu veidu užtikrino Žu.
— Ar jūs tikra, kad tai saugu? — paklausiau Holuso, kai plaukėme į patalpą, kurioje mane turėjo kriogeniškai užšaldyti.
Jos akių stiebeliai suvilnijo.
— Skrendate kosmine erdve greičiu, kurį pavadintumėte nutrūktgalvišku, link būtybės, turinčios beveik neįsivaizduojamą galią— ir nerimaujate dėl to, ar ilgalaikis miegas yra saugus.
Nusijuokiau:
— Na, kai taip pateikėte…
— Tai nepavojinga; nesijaudinkite.
— Nepamirškite pažadinti, kai pasieksime Betelgeizę.
Kai norėdavo, Holusas galėdavo nutaisyti visiškai bejausmį veidą.
— Užsirašysiu, kad nepamirščiau.
Siuzana Džericho, dabar sulaukusi šešiasdešimt ketverių, sėdėjo savo namo Elerslyje terasoje. Nuo to laiko, kai išvyko Tomas, prabėgo beveik dešimt metų. Žinoma, jei jis būtų likęs Žemėje, jau būtų praėję beveik dešimt metų nuo jo mirties. Tačiau jis tikriausiai buvo gyvas, užšaldytas, keliavo ateivių erdvėlaiviu ir bus atgaivintas tik po 430 metų.
Siuzana visa tai suprato. Sis suvokimas kėlė galvos skausmą, bet šiandien reikėjo galvoti ne apie skausmą, o švęsti. Šiandien buvo Ričardo Bleino Džericho šešioliktasis gimtadienis.
Siuzana jam padovanojo tai, ko vaikas troško labiausiai — pažadėjo sumokėti už vairavimo pamokas, o kai Rikis gaus vairuotojo pažymėjimą, nupirkti automobilį. Draudimo išmoka buvo didelė; automobilio kaina daug rūpesčių nekėlė. Draudimo bendrovė „Great Canadian Life” kurį laiką bandė priešintis mokėti; Tomašas Džerichas nebuvo iš tiesų miręs, — tvirtino jie. Tačiau kai apie tai sužinojo žiniasklaidą, „GCL” sulaukė tokios pylos, kad bendrovės prezidentas viešai atsiprašė ir asmeniškai įteikė Siuzanai bei jos sūnui pusės milijono dolerių čekį.
Gimtadienis visada būna ypatingas, bet Siuzana su Diku — kas galėjo pagalvoti, jog Rikis panorės, kad jį šitaip vadintų[7] — po mėnesio švęs dar kartą. Diko gimtadienis niekada Siuzanai nesukeldavo gilesnių jausmų, nes kai vaikas gimė, jos nebuvo šalia. Tačiau po mėnesio, liepą, bus šešioliktoji Diko įsūnijimo sukaktis, ir šį prisiminimą Siuzana brangino.
Kai Dikas iš mokyklos grįžo namo — jis tik ką baigė dešimtą Nortvju Haito vidurinės mokyklos klasę — Siuzana įteikėjam dar dvi dovanas. Pirmoji buvo tėvo dienoraštis, pasakojantis apie kartu su Holusu praleistą laiką. Antroji — vaizdajuostė, kurią Tomas įrašė savo sūnui; Siuzana jos formatą iš VHS pakeitė į DVD.
— Tai bent, — apsidžiaugė Dikas. Jis buvo aukštas ir raumeningas. Siuzana nepaprastai juo didžiavosi. — Nė nežinojau, kad tėtis sukūrė videofilmą.
— Jis manęs paprašė palaukti dešimt metų ir tik po to tau atiduoti, — paaiškino Siuzana. Ji gūžtelėjo pečiais. — Manau, kad tėtis norėjo, jog būtum pakankamai suaugęs tai suprasti.
Dikas pakilojo rankoje papuošalų dėžutę, tarsi šitaip galėtų atspėti jos paslaptis. Matėsi, kad jaunuolis nekantrauja pamatyti, kas ten įrašyta.
— Ar galime pasižiūrėti dabar? — paklausė jis.
Siuzana nusišypsojo:
— Žinoma.
Jie nuėjo į svetainę, ir Dikas įdėjo diską į leistuvą.
Abu atsisėdo ant sofos ir stebėjo, kaip atgyja sulysęs, ligos išsekintas Tomas.
Dikas buvo matęs kelias to meto Tomo nuotraukas — jos buvo Siuzanos iškarpų albume, kuriame ji laikė spaudos pranešimus apie Holuso lankymąsi Žemėje ir paskesnį Tomo išvykimą. Tačiau vaikinas niekada taip detaliai nebuvo matęs, ką vėžys padarė jo tėvui. Siuzana pastebėjo, kaip Dikas loštelėjo atgal, kai ekrane pasirodė pirmieji vaizdai.
Bet netrukus Diko veide tegalėjai įžvelgti pilną susižavėjimo dėmesį, kai jis gaudyte gaudė kiekvieną žodį.
Baigę žiūrėti, jie abu nusišluostė ašaras, ištryškusias dėl vyro, kurį mylės amžinai.
Visiška tamsa.
Ir karštis, laižantis mane iš visų pusių.
Ar tai pragaras? Ar…
Ne. Žinoma, ne. Skeliamai skaudėjo galvą, tačiau protas pamažu ėmė blaivėti.
Garsus spragtelėjimas, ir…
Ir kriogeninio užšaldymo įrenginio dangtis ėmė slinkti į šalį. Pailgas karstas, pagamintas rydams, buvo lygiai pastatytas ant grindų, o Holusas sėdėjo jį apžergusi. Šešios forhilnoro pėdos kyšojo balnakilpėse, kad nenuplauktų šalin, jos priekinės kojos buvo pakeltos, o nuleisti akių stiebeliai žvelgė į mane.