Aš žinau, ką ji daro. Ji bando priversti mane suvokti, kokia nestabili mano pozicija jos gyvenime. Lyg pats to nesuprasčiau.
Tada atėjo birželis. Įkaitę balti debesys plūduriavo danguje, žmonės plovė automobilius vandens žarnomis, lauke skambėjo muzika. Visi ruošėsi vasarai, net mes. Dar metų pradžioje mūsų metinių proga buvome suplanavę kelionę į Santo Domingą, turėjau nuspręsti, ar vis dar važiuosime. Jau kuris laikas šitas klausimas kybojo ore, bet kažkaip įsivaizdavau, kad tai išsispręs savaime. Kai tapo aišku, kad taip neįvyks, pasiėmiau bilietus ir paklausiau:
– Ką manai?
– Manau, kad tai gali būti pernelyg didelis įsipareigojimas.
– Čia ne blogiausias variantas. Čia gi tik atostogos, dėl Dievo meilės!
– Jaučiu spaudimą.
– Tai nėra spaudimas.
Nežinau, kodėl taip užstrigau šioje situacijoje. Kiekvieną dieną jai tai primindavau, bandžiau priversti įsipareigoti. Galbūt pernelyg pavargau nuo šitos situacijos, kurioje buvome. Norėjau lūžio, norėjau, kad kažkas pasikeistų. Galbūt maniau, kad jei ji pasakytų: „Gerai, važiuojam“, žinočiau – viskas bus gerai. Jei atsakymas būtų neigiamas, žinočiau, kad viskas baigta.
Jos draugužės, pačios karčiausios vėplos, patarė jai leistis į kelionę ir tada niekuomet daugiau su manimi nebesikalbėti. Ji, žinoma, perpasakojo visą šitą mėšlą, Magda niekada negalėjo susilaikyti nepapasakojusi man visko, kas buvo jos galvoje.
– Tai ką manai apie tai? – paklausiau.
– Variantas, – gūžtelėjo pečiais ji.
Mano berniukai buvo įsitikinę, kad švaistau pernelyg daug energijos šitoms nesąmonėms, bet aš tikrai nuoširdžiai maniau, kad tai gali padėti. Giliai viduje, ten, kur jie manęs nepažįsta, esu optimistas. Maniau: „Aš ir ji saloje. Nėra nieko, ko šitai negalėtų ištaisyti.“
Leiskite prisipažinti: myliu Santo Domingą. Mėgstu grįžti namo, kur švarkuoti vyrukai bando įbrukti man į rankas mažyčius puodukus Brugalo romo. Mėgstu, kai leidžiasi lėktuvas ir visi ima ploti ratams palietus nusileidimo taką. Mėgaujuosi tuo, kad lėktuve esu vienintelis nigeris, neturintis auksinės grandinės ar makiažo blyno ant veido. Man patinka raudonplaukė moteris, keliaujanti susitikti su dukra, kurios nematė jau vienuolika metų. Ji laiko dovanas ant kelių tarsi šventųjų kaulus. „M’ija8 jau turi tetas9, – sužnabžda moteris greta sėdinčiam pakeleiviui. – Kai mačiau ją paskutinį kartą, dar vargiai dėliojo sakinius, o dabar jau moteris. Imagínate.10“ Mėgstu krepšius, kuriuos mano motina supakuoja giminėms, ir visada dovanėlę Magdai. „Kad ir kas nutiktų, privalai jai šitai perduoti.“
Jei čia būtų kitokia istorija, papasakočiau jums apie jūrą. Papasakočiau, kaip jūra atrodo, kai ją išpučia į dangų pro mažytę skylutę. Kai važiuoju iš oro uosto ir matau ją tokią, lyg sukapotą sidabrą, žinau, kad iš tiesų grįžau. Papasakočiau, kiek daug čia nuskurdusių ir susiknisusių nelaimėlių. Albinosų, žvairų nigerių ir tigueres11 čia daugiau nei bet kur kitur. Papasakočiau apie eismą, visą vėlyvo dvidešimto amžiaus automobilių istoriją, zujančią gatvėse, apie begalybę sudaužytų automobilių, motociklų, sunkvežimių, autobusų ir begalybę remonto dirbtuvių, priklausančių bet kuriam idiotui su raktu rankoje. Papasakočiau apie pašiūres ir čiaupus, iš kurių niekada neteka vanduo, ir apie juodaodžius plakatuose, ir savo šeimos namą, kuriame įrengtas visuomet veikiantis tualetas, papasakočiau apie savo abuelo12 ir jo rankas, apie tai, koks jis nelaimingas, kad išvažiavau. Dar papasakočiau apie gatvę, kurioje gimiau, Calle13 XXI, kaip vis negalėjo apsispręsti tapti lūšnynu ar ne, ir taip kamavosi jau daugelį metų.
Bet tai jau būtų kita istorija, o aš turiu užtektinai bėdos ir su šia. Turėsite patikėti. Santo Domingas yra Santo Domingas. Apsimeskime, kad visi žinome, kaip ten viskas vyksta.
Tikriausiai buvau apsirūkęs angelų dulkių14, nes pirmas pora dienų maniau, kad mudviem gerai. Žinoma, tai, kad buvome užsidarę abuelo namuose, varė jai beprotišką nuobodulį, pati man skundėsi, tačiau buvau įspėjęs dėl privalomos viešnagės pas abuelo. Maniau, neprieštaraus, paprastai Magda neturi problemų dėl viejitos15, bet šįkart ji beveik nekalbėjo, tik muistėsi karštyje ir gėrė po penkiolika buteliukų vandens per dieną. Tik norėjau pasakyti, kad dar prieš prasidedant antrajai dienai palikome sostinę ir autobusiuku dardėjome į salos gilumą. Nepaisant užsitęsusios sausros, dėl kurios viskas pasidengė raudonomis dulkėmis, vaizdai buvo nuostabūs. O štai ir aš. Stebiu visą šūdą, kuris pasikeitė per praėjusius metus. Tigueritos, prekiaujantys domino ir plastikiniais maišeliais, pripildytais vandens. Ir istorija. Kaip tik čia Truchiljas16 ir jo draugužiai iš jūrų laivyno užmušė tuos gavilleros17, čia Jefe vesdavosi savo draugužes, čia Balageras18 pardavė savo sielą velniui. Magda atrodė patenkinta. Lingavo galva. Kartais kalbėjosi su manimi. Ką galiu pasakyti, atrodė, kad tarp mūsų tvyrojo gera energija.
Kai dabar pagalvoju, buvo galima pastebėti keistų ženklų. Pirmiausia tai Magda nėra tylenė, ji kalba daug, sumauta boca19. Seniau net buvome susigalvoję tokį dalyką – kai pakeliu ranką ir sakau „pauzė“, ji turi užsičiaupti ir nekalbėti bent jau dvi minutes tam, kad galėčiau suvirškinti visą informaciją, kurią ką tik išvertė ant manęs. Ji susigėsdavo taip sudrausminta, tačiau ne tiek, kad išgirdusi, jog pertraukėlė baigta, strimgalviais nepultų tęsti savo istorijos.
Gal čia viskas dėl mano geros nuotaikos. Tai buvo tikriausiai pirmas kartas per kelias savaites, kai pagaliau jaučiausi atsipalaidavęs, kai nesielgiau taip, lyg bet kas gali atsitikti bet kurią akimirką. Mane užknisdavo, kad Magda norėjo kiekvieną vakarą duoti raportą savo draugužėms, lyg tos būtų tikėjusios, jog galiu ją užmušti ar kažką, bet velniop, vis tiek maniau, kad mudviem sekasi jau kur kas geriau.
Buvome apsistoję tokiame pigiame viešbutyje šalia PUCAMAIMA20. Stovėjau lauke ir žiūrėjau į Grįžulo Ratus ir užtemusį miestą, kai išgirdau ją verkiant. Pamaniau, kad tai kažkas rimto, radau žibintuvėlį ir apšviečiau patinusį Magdos veidą.
– Ar viskas gerai, mami?
Ji papurtė galvą.
– Aš nenoriu čia būti.
– Ką turi omeny?
– Ko tu nesupranti? AŠ NENORIU ČIA BŪTI.
Tai buvo ne Magda, kurią pažinojau. Magda, kurią pažinojau, visada būdavo labai mandagi, visada belsdavosi į duris prieš jas atidarydama.
Aš vos nesurikau: „kas, po velnių, tau negerai?“ Susilaikiau. Tik apkabinau ją, čiūčiavau it kūdikį ir klausinėjau, kas negerai. Ji ilgai verkė, o tada pradėjo kalbėti. Tuo metu grįžo šviesa. Pasirodo, jai nepatiko keliauti lyg valkatai.
– Maniau, kad būsim paplūdimyje, – pasakė ji.
– Būsim. Poryt.
– Ar negalim važiuoti dabar?
Ką aš galėjau padaryti? Ji sėdėjo vienais apatiniais ir laukė, kad aš kažką atsakyčiau. Tai kas gi išsprūdo man iš gerklės?
11
Dominikietiškas žargonas, paprastai vartojamas žmogui, pažįstančiam gatvių gyvenimą, apsukriam vagišiui, apibūdinti.
16
Rafaelis Truchiljas (Rafael Trujillo) – buvęs Dominikos Respublikos diktatorius, jo pravardė buvo El Jefe.
18
Choakinas Balageras Rikardas (Joaquín Antonio Balaguer Ricardo) – buvęs Dominikos Respublikos prezidentas.
20
„Pontificia Universidad Católica Madre y Maestra“ – pirmasis privatus Romos katalikų universitetas Dominikos Respublikoje.