– Mažyle, darysim viską, ko tik panorėsi.
Paskambinau į viešbutį La Romanoje ir paklausiau, ar galėtume atvykti anksčiau, iš ryto sėdome į ekspresą, kuris mus nuvežė į sostinę, o tuomet į La Romaną. Nesakiau jai nė žodžio, ir ji nieko nesakė man. Atrodė pavargusi ir stebėjo pasaulį pro autobuso langą, lyg būtų tikėjusis, kad tas prakalbės.
Trečiąją mūsų „Kaltės išpirkimo turo po salą“ dieną jau žiūrėjome HBO patogiame namelyje su oro kondicionieriumi. Kaip tik tokioje vietoje noriu būti, kai esu Santo Dominge. Suknistame kurorte. Magda skaitė trapistų vienuolio knygą, spėju, jau geresnės nuotaikos. Aš sėdėjau ant lovos krašto ir vis čiupinėjau visiškai nebereikalingą žemėlapį.
Galvojau: „Už visą šitą nusipelnau kažko gražaus. Kažko fiziško.“ Kai dėl sekso, tai mes su Magda visada buvom gana atsipalaidavę ir spontaniški, tačiau po to išsiskyrimo viskas pradėjo darytis kažkaip keista. Pirmiausia tai nebesidulkiname taip reguliariai. Man pasiseka, jei gaunu kartą per savaitę. Aš turiu viską pradėti, užvesti ją, kitaip nieko. Ir ji elgiasi taip, lyg pati to visai nenorėtų, kartais iš tiesų nenori, tuomet turiu atvėsti. Tais kartais, kai ji nori mylėtis, turiu ilgai žaisti pirštais jos karštoje vietelėje, o tai yra mano būdas inicijuoti visą reikalą, pasakyti: „Nagi, mami.“ Tuomet ji atsuka veidą į mane, lyg sakytų: „Esu pernelyg išdidi atvirai priimti ir patenkinti tavo gyvuliškus poreikius, tačiau jei darysi tai, ką darai, aš tavęs nestabdysiu.“
Šiandien viskas prasidėjo be jokių problemų, tačiau maždaug per patį vidurį ji mane sustabdė: „Palauk, mes neturėtume.“
Norėjau žinoti kodėl.
Ji užmerkė akis, lyg būtų buvę gėda pačiai prieš save.
– Pamiršk, – pasakė judindama klubus po manimi, – tiesiog pamiršk.
Nė nenoriu prisipažinti, kur buvome. Kasa de Kampas. Tai kurortas, kurį pamiršo pati gėda. Eiliniam šunsnukiui čia turėtų išties patikti. Tai didžiausias ir turtingiausias kurortas saloje – prakeikta tvirtovė, užbarikaduota nuo išorinio pasaulio. Guachimanes21, povai ir pretenzingai iškarpyti krūmai kur tik apsidairysi. Valstijose reklamuojasi kaip atskira valstybė, tiesą sakant, atrodo, kad taip ir yra. Kurorte yra privatus oro uostas, trisdešimt šešių duobučių golfo laukas ir tokio baltumo paplūdimiai, kad jie tiesiog prašosi sutrypiami. Vieninteliai dominikiečiai, kuriuos čia gali sutikti – iki išprotėjimo turtingi arba tie, kurie keičia patalynę tavo viešbučio kambaryje. Gal pasakysiu tiesiog taip – mano abuelo, niekada nėra čia buvęs, jūsiškis tikriausiai irgi ne. Čia yra vieta, kur Garsijos ir Kolonsai22 atvyksta pailsėti po ilgus mėnesius trunkančių žmonių išnaudojimo maratonų, kur vadai susitinka pasidalyti patirtimi su kolegomis iš užsienio. Užsibūk čia per ilgai, ir nė nepastebėsi, kaip neteksi savo paprasto žmogelio statuso.
Nubudome anksti, kad spėtume į pusryčių bufetą, pateikiamą džiaugsmingai nusiteikusių moterų, vilkinčių „Aunt Jemima“23 kostiumais. Garantuoju, šitos sesės privalo dėvėti ir plaukų tinklelius. Magda užrašinėja atvirukus giminaičiams. Noriu pasikalbėti apie dienos planus, bet vos man pradėjus ji padeda rašiklį į šoną, pasitaiso akinius nuo saulės ir sako:
– Jaučiu spaudimą.
– Kaip aš tave spaudžiu? – paklausiu.
– Tik noriu kartais gauti šiek tiek erdvės. Kiekvieną kartą, kai esu su tavimi, jaučiu, lyg kažko iš manęs nori.
– Erdvės? Ką turi omenyje?
– Na, tarkim, kartą per dieną aš užsiimu savo reikalais, o tu savaisiais.
– Pavyzdžiui, kada? Dabar?
– Nebūtinai dabar, – ji atrodo susierzinusi. – Gal tiesiog eikime į paplūdimį, gerai?
Kai einame iki golfo automobilio, aš vėl pradedu pokalbį:
– Jaučiu, kad atstumi mano šalį, Magda.
– Nebūk juokingas, – ji užmeta ranką man ant kelių, – aš tik noriu atsipalaiduoti. Kas čia blogo?
Saulė pasiutusiai kepina, o vandenyno mėlis visiškai perkrauna smegenims. Kasa de Kampo paplūdimių grožis toks pat neišmatuojamas, kokios neišmatuojamos likusios salos dalies problemos. Čia nėra merengue24, nėra vaikų, bandančių tau parduoti chicharrones25, tik akivaizdžiai stinga melanino kur beapsidairytum. Kas penkiasdešimt metrų ant rankšluosčio išsikėtojęs bet vienas europietiškos išvaizdos idiotas, toks išblyškęs ir baisus, kad atrodo, lyg ką tik būtų išvemtas jūros. Išvaizda jie panašūs į profesorius ar tokius riboto biudžeto intelektualus. Kitas skiriamasis bruožas, kad diduma tų tipų pašonėje glaudžia juodašiknes dominikietes mergaites, tokių gerokai per daug. Tikrai, tos mergaitės negalėtų būti vyresnės kaip šešiolikos, atrodo puro ingenio26. Iš to, kaip sumautai toms porelėms sekasi susišnekėti, nesunku nuspėti, kad jos susimetė toli gražu ne Left Bank27 laikais.
Magda verčia iš koto įsispraudusi į aukso spalvos bikinį, kurį jos draugužės išrinko vien tam, kad mane pakankintų. O aš vilkiu nutampytus šortus, rėkte rėkiančius: „Sandy Hook28 jėga!“ Tenka pripažinti, būdamas viešumoje su pusnuoge Magda jaučiuosi nesmagiai. Uždedu ranką jai ant kelio.
– Tik norėčiau, kad pasakytum, jog myli mane.
– Juniorai.
– O galėtum pasakyt, kad aš tau labai patinku?
– O galėtum palikti mane ramybėj? Dieve, tu prikimbi lyg koks virusas.
Leidžiu saulei čirškinti mane smėlyje. Tai sekina, turiu omeny save ir Magdą. Mes neatrodom kaip pora. Kai ji nusišypso, bičai prašo jos rankos, kai nusišypsau aš, jie pasitikrina, ar tebeturi savo pinigines. Visą laiką čia Magda buvo žvaigždė. Žinot, kaip būna, kai esi saloje su savo mulate mergyte. Autobusuose tik ir girdi: „Tu sí eres bella, muchacha.“29 Kaskart man įšokus išsimaudyti koks nors Viduržemio jūros regiono meilės žinios skleidėjas pradeda jai repuoti. Žinoma, nesistengiu būti mandagus.
– Gal atsiknisk, pancho30, ką? Mes čia leidžiam medaus mėnesį.
Buvo dar toks vienas iki išprotėjimo įkyrus tipelis, atsisėdo šalia mūsų, kad galėtų padaryti jai įspūdį rodydamas savo krūtinės plaukus, tokius vešlius, kad juose paskęsta speneliai. Užuot jį ignoravusi, Magda pradeda su tuo priskretėliu kalbėtis, pasirodo, jis irgi dominikietis, iš Kisėjos kalvų, prokuroro padėjėjas, mylintis savo žmones. Sako:
– Geriau jau pats juos kaltinsiu teisme, bent jau žinau, kaip jie mąsto.
Pats sau galvoju: „Šitas tipas panašus į tokį, paskui kurį senais laikais būtų sekusi mūsų nigerių banda.“ Po trijų minučių nebegaliu šito idioto pakęsti ir liepiu Magdai liautis su juo kalbėjus.
Prokuroro padėjėjas sumikčioja:
– Žinau, kad kalbi ne su manimi.
– Tiesą sakant, – atrėžiu, – kaip tik su tavim.
Neįtikėtina, Magda pakyla ir sunkiomis kojomis eina vandens link. Prie jos užpakalio prilipę šiek tiek smėlio. Taip suknistai drasko širdį.
Naujasis pažįstamas kažką veblena, bet jau nebegirdžiu. Žinau, ką ji pasakys grįžusi: „Laikas tau užsiimti tavo reikalais, o man savaisiais.“
Tą vakarą stūmiau laiką prie baseino vietiniame bare „Club Cacique“, Magdos niekur nematyti. Sutikau dominikietę iš Vakarų Niujorko. Stulbinančią, savaime suprantama. Trigueña31, su pačiomis baisiausiomis cheminėmis garbanomis šioje Diekmeno32 pusėje. Ji vardu Liusė. Liusė čia su savo trimis paauglėmis pusseserėmis. Kai nusimeta chalatą prieš nerdama į baseiną, pamatau randų tinklą jai ant pilvo.