Retai tesikalbėjome apie tėvą. Paprasčiausiai džiaugiausi, kad nebegaunu į šikną, bet kai pačioje Paskutinio Didžiojo Dingimo pradžioje paklausiau Rafos, kur, jo galva, gali būti tėvas, tas atrėžė:
– Lyg man rūpėtų.
Pokalbio pabaiga. Pasaulis be pabaigos.
Tomis dienomis, kai būdavo taip nuobodu, kad nigeriai jau visai eidavo iš proto, traukdavome į baseiną, kur mus įleisdavo nemokamai, nes Rafa pažinojo vieną gelbėtoją. Aš plaukiodavau, o Nilda traukdavo į žygius aplink baseiną vien tam, kad galėtų pasirodyti įsispraudusi į savo ankštą bikinį. Rafa drybsodavo pavėsyje ir viską stebėdavo. Kartais pasikviesdavo mane ir kurį laiką sėdėdavome kartu, jis užsimerkdavo, o aš žiūrėdavau, kaip nuo mano baltų kojų džiūsta vanduo, tada liepdavo grįžti į baseiną. Kai Nilda baigdavo savo žygį, atsiklaupdavo šalia Rafos, o jis ilgai ją bučiuodavo bėgiodamas rankomis per nugarą. „Nėra nieko geresnio už penkiolikmetę barškinti tinkamame kūne“, – sakė tos rankos ar bent jau man taip atrodė.
Juodis juos visą laiką stebėdavo.
– Kokia puiki, mielai laižyčiau jos šiknaskylę ir paskui viską pasakočiau jums, nigeriai, – sakydavo.
Gal ir galvočiau, kad tiedu labai mieli, jei nebūčiau žinojęs, kas Rafa per vienas. Jis galėjo atrodyti enamorao59, tačiau orbitoje be Nildos visada sukosi dar bent kelios išprotėjusios mergos. Pavyzdžiui, ta baltoji šiukšlė iš Sajerevilio arba juodukė iš Amsterdamo kaimo, kuri kartais likdavo nakvoti. Kai jie dulkindavosi, garsas primindavo krovininį traukinį. Niekaip negaliu prisiminti, kuo ji vardu, tačiau vis dar matau, kaip nuo cheminio šukavimo išsipūtusi galva švyti nakties prieblandoje.
Rugpjūtį Rafa metė darbą kilimų fabrike, sakė, kad jaučiasi pernelyg pavargęs. Kartais rytais jam taip skaudėdavo kojų kaulus, kad nepajėgdavo iš karto pakilti iš lovos.
– Romėnai sutrupindavo tokias metalinėmis kuokomis, – pasakiau masažuodamas jo blauzdas, – skausmas iškart tave nužudytų.
– Puiku, pralinksmink mane, sušiktas šunsnuki.
Vieną dieną Mami nuvežė jį į ligoninę pasitikrinti, kai grįžo, radau sėdinčius ant sofos, žiūrėjo televiziją, lyg nieko nebūtų nutikę. Jie laikėsi už rankų, o Mami atrodė tokia mažutė šalia Rafos.
– Na?
– Gydytojas mano, kad man anemija, – truktelėjo pečiais Rafa.
– Anemija nėra taip jau blogai.
– Jo, – atsakė karčiai, – ačiū Dievui už „Medicaidą“60.
Televizoriaus šviesoje jis atrodė siaubingai.
Tai buvo vasara, kada viskas, kuo tapsime, jau pradėjo sklandyti mums virš galvų. Merginos ėmė pastebėti mane; buvau neišvaizdus, bet mokėjau klausytis ir turėjau boksininko raumenis. Kitame gyvenime iš manęs gal ir būtų kas išėję – išprotėjusios novias61, darbai ir meilės jūra, tačiau čia turėjau nuo vėžio mirštantį brolį ir manęs laukiančią didelę tamsią gyvenimo dėmę – mylią juodo ledo priešaky.
Vieną naktį, likus maždaug porai savaičių iki mokslo metų pradžios, Nilda pradėjo pasakoti Rafai savo ateities planus (tikriausiai jie manė, kad miegu). Manau, net ji žinojo, kas tuoj nutiks. Klausytis Nildos pasakojimo buvo bene liūdniausias dalykas, kokį tik gali įsivaizduoti. Ji norėjo ištrūkti iš motinos namų ir atidaryti prieglaudą pabėgusiems vaikams. Ten būtų išties puiku – vieta normaliems vaikams, turintiems problemų. Tikriausiai labai jį mylėjo, nes vis kalbėjo ir kalbėjo. Žmonės dažnai pasakoja apie tokį nenutrūkstamą srautą, bet tą naktį aš tikrai jį girdėjau, tai buvo taip vientisa, viskas kovojo ir tobulai derėjo tuo pat metu. Rafa nieko nesakė. Nežinau, ar buvo panardinęs rankas Nildos plaukuose, ar ignoravo ją. Kai Nilda baigė, jis nė neištarė „oho“. Man norėjosi nusižudyti iš gėdos. Maždaug po pusvalandžio ji atsikėlė ir apsirengė. Jei būtų galėjusi mane matyti, būtų supratusi, kokia graži man atrodė. Įšoko į kelnes ir užsitraukė jas vienu judesiu, įtraukė pilvą, kol sagstėsi sagas.
– Iki greito, – pasakė.
– Mhm, – atsakė jis.
Kai Nilda išėjo, Rafa įsijungė radiją ir pradėjo daužyti kriaušę. Lioviausi apsimetinėjęs, kad miegu. Atsisėdau ir įsistebeilijau į jį.
– Susipykot ar ką?
– Ne, – papurtė galvą.
– Kodėl ji išėjo?
Atsisėdo ant mano lovos krašto. Jo krūtinė prakaitavo.
– Nes turėjo išeiti.
– Bet kur ji eis?
– Nežinau, – jis labai švelniai uždėjo delną man ant veido, – ko nežiūri savų reikalų?
Po savaitės Rafa jau susitikinėjo su kažkokia kita mergina. Ji buvo iš Trinidado, coco pañyol62, turėjo tokį pasiutusiai nenatūralų britišką akcentą. Tada visi mes tokie buvome. Nė vienas nenorėjome būti nigeris. Nė už ką.
Manau, praėjo kokie dveji metai. Mano brolio jau nebebuvo, o aš sėkmingai yriausi visiško nukvaišimo link. Nuolat praleidinėjau pamokas, neturėjau draugų, daugiausia sėdėdavau namuose ir žiūrėdavau Univisión63 arba eidavau į šiukšlyną ir iki apakimo rūkydavau mota64, kurią šiaip jau turėjau pardavinėti. Nildai irgi ėjosi ne per geriausiai. Nors daugelis dalykų, kurie jai nutiko, neturėjo nieko bendra nei su manimi, nei su mano broliu. Dar porą kartų įsimylėjo, ypač rimtas reikalas buvo su tokiu moreno sunkvežimio vairuotoju, kuris nusivežė ją į Manalapaną ir metė vasaros pabaigoje. Turėjau važiuoti pasiimti. Namas atrodė it dėžutė su penkiasdešimties centų vertės veja ir absoliučiai jokio žavesio. Nilda elgėsi lyg kokia itališka kalė, pasiūlė man pačiulpti automobilyje, uždėjau delną jai ant rankos ir liepiau liautis. Grįžusi atgal vėl pradėjo tampytis su įvairiais nigeriais, idiotais, atsikrausčiusiais čia iš miesto. Tie bičai buvo gryna bėda, jų merginos keletą kartų sumušė Nildą, darbelis atliktas Briksičio65 stiliumi – išmušė du apatinius priekinius dantis. Kurį laiką epizodiškai lankė mokyklą, kol buvo paskirtas mokymas namuose ir ji galutinai iškrito.
Kai buvau vienuoliktoje klasėje, Nilda ėmėsi išnešioti laikraščius, kad užsidirbtų šiek tiek pinigų, nes nemažai laiko leidau gatvėje, vis matydavau ją tai šen, tai ten. Draskė širdį. Ji dar nebuvo nusiritusi iki žemiausio lygio, tačiau judėjo to link dideliu greičiu. Kai prasilenkdavome, ji visada nusišypsodavo ir pasisveikindavo. Buvo pradedanti priaugti svorio, nusikirpo plaukus, ir dabar jos mėnulio formos veidas atrodė toks sunkus ir vienišas. Visada paklausdavau, kaip jai sekasi, ir pasiūlydavau cigarečių, kai turėdavau. Ji, kaip ir kelios kitos Rafos merginos, atėjo į laidotuves. Segėjo sijoną, kuriuo, atrodė, dar bandė jam kažką įrodyti. Pabučiavo motiną, tačiau ta jos neatpažino. Pakeliui namo turėjau paaiškinti Mami, kas tokia Nilda, tačiau motina teprisiminė, kad ji ta, kuri skaniai kvepėdavo. Kol Mami nepasakė, niekada apie tai nepagalvojau.
Tai truko vos vieną vasarą ir Nilda nebuvo kuo nors ypatinga, tai koks čia reikalas? Jo nebėra, jo nebėra, jo nebėra. Man dvidešimt treji, skalbiuosi drabužius mažyčiame prekybos centre Ernstono gatvėje. Ji irgi čia, lanksto savo skalbinius, šypsosi, matyti skylė išmuštų dantų vietoje.
– Nemažai laiko praėjo, ką, Juniorai?
– Keletas metų, – atsakau lankstydamas baltus skalbinius.
Danguje nematyti kirų, mama laukia manęs namuose su vakariene. Prieš šešis mėnesius mums žiūrint televizorių motina pasakė:
– Manau, man jau metas palikti šitą vietą.
Nilda paklausia:
– Tu išsikraustei, ar kaip?
65
Plytų miestas