Šoku dabar ir aš nuo tilto su tais vaikais, šoku ir plaukiu! Kai priilsęs išroposiu ant smėlio, nedrauskit savo vaikams, nebarkit — tegu bėga pasižiūrėti! Tegu bėga pasižiūrėti šita sena kalba šnekančio banginio, kuris vos atgaudamas kvapą stengsis pasakyti žodžius:
— Broliai žmonės, broliai!..
Išgirdo pats savo balsą, apsidairė, ar niekas neatkreipė dėmesio. Ne, niekas. Pamatė ir vienišąją moterį — ji ėjo kaip tik po jūros tiltu, išniro pro laiptus; į ją žvilgtelėjo tik akimirką, miglotasis horizontas jam buvo svarbesnis ir iškalbingesnis. Kažkur toli, jūros pakraščiuos, plykstelėjo šviesos — lyg rausvos akys. Gal tenai koks laivas užsižiebė lempas, o gal suspindo langas prieš besileidžiančią saulę (čia ji jau buvo nusileidusi)? Akys taip ir įsmigo į tas šviesas, negalėjo atsitraukti, o šviesos čia nykdavo, pradingdamos visai, čia vėl sumirgėdavo ir trūkčiodamos bėgdavo šalin. Pagaliau iš daugybės liko tiktai dvi, jos aprimo, nustojo krūpčioti, priartėjo viena prie kitos... Šviesos buvo panašios į paraudusias vilko akis! Taip, tai buvo raudonos per-siutusio vilko akys!..
Greitai ėjo tiltu atgal, vis atsigręždamas ir vėl nusisukdamas — raudonos vilko
akys smigdavo jam į nugarą.
Vilko akys jo vaizduotėje, sapnuose buvo standartinės, tradicinės, kaip jis mėgdavo sakyti. Du, o dažnai ir daugiau kartų per metus sapnuodavo panašų, beveik tą patį sapną, kuris skirdavosi tiktai veikiančiais asmenimis — kartais tai būdavo pažįstami žmonės, kartais visai nematyti, tačiau visuomet sapno pabaigoj (tiksliau sakant, —tąsoj, pabaigos nebūdavo, atsibusdavo iš baimės) jis turėdavo šokti į gūdžią vandens gelmę, murziną ir sūkuriuojančią, įkrisdavo, grumdavosi su bangomis, o krantas taip aukštai, kad ten vaikščiojantys žmonės iš apačios atrodydavo lyg maži vabaliukai. Iš pradžių, kai nušokdavo, tikėdavosi lengvai išsikapstysiąs, kurį laiką nenorėdavo į krantą lipti, nardydavo, duodavosi po vandenį, daužydavosi bangose, o kai nebegalėdavo ilgiau būti, kai ateidavo laikas pasiilgti kranto, jį apleisdavo jėgos, taip apleisdavo, kad vanduo lengvai imdavo traukti į save; tada rėkdavo, tačiau žmonės viršuje jo arba negirdėdavo, arba girdėdami ramiausiai vaikščiodavo toliau, nekreipdami dėmesio — jis būdavo ne jų pasaulyje. Ir tada, kai siaubo apimtas sušukdavo iš paskutinių jėgų, nuo cementinio kranto į drumzlino vandens siautulį nušokdavo ilgas vilkas, matydavo, kaip ore nutįsdavo pasipūtusi jo uodega. Pūkštelėjęs į vandenį, vilkas sukdavosi apie jį, skęstantį, ratais, išlėkdavo lyg koks slalomistas iš sukimosi orbitos, bet greitai grįždavo; kai imdavo apleisti paskutinės jėgos, vilkas išžiodavo lyg tvoros virbų prismaigstytus nasrus, sukąsdavo jį per liemenį, dar apsukdavo kelis ratus sūkuriuos, paskui išsitiesdavo, duodavo šuolį ir lyg kokia raketa išskrisdavo į krantą. Išnešęs pamesdavo, apuostydavo, prikišęs snukį jam prie veido, — patikrindavo, ar gyvas, ir pasileisdavo šuoliais per dobilieną — jokio vandens jau nebebūdavo — į eglyną. Prie miško atsigręždavo, ir tada jau ateidavo gūdi, lipnios drėgmės prisisunkusi naktis, baugiai sužėruodavo jo akys. Miške, pačiame pakrašty, jis vėl atsigręždavo, ir du rausvos šviesos spinduliai lūžinėdavo ant eglių kamienų.
Sapnuodamas dažnai žinodavo, kad sapnuoja, žinodavo, kaip bus toliau, ir vis tiek baimė neapleisdavo jo — žinojimas nepadėdavo.
Kai baigėsi tiltas, apsižvalgė: ties jūros horizontu nebebuvo matyti jokių šviesų, jos dingo, kaip dingdavo sapnai su ilguoju vilku, kaip metų miglose yra dingęs laikas, iškrypusiais sulūžinėjusiais kontūrais ateinantis į jo sapnus. Raudonuojančios vilko akys!..
Dabar taip ryškiai mato savo kelią nuo namų iki mokyklos, o paskui naktimis — nuo mokyklos iki namų. Tada, vaikystėje, tas kelias nebuvo toks aiškus, jis turėjo daugybę posūkių, aikštelių, buvo sudurstytas iš mažų atkarpų: iki Bartkiškės dvaro, iki Balčios, iki Žilių sodybos, iki Griškaus, iki Mėlinio, iki Milašiaus... Per visus aštuonis kilometrus susidarydavo kokie aštuoni ir taškai, ir vis artėdavo, artėdavo namų spindulys, nusidriekęs nuo šakaliais suramstyto lango iki daržinės sienos. Kai pamatydavo tą spindulį, rodydavosi, kad jau perskrido per Atlantą, laimingai aplenkęs Soldiną... Būdavo jau viską aptaręs su tais gražiais vyrais, sėdinčiais lėktuvo kabinoje ir grakščiai pridėjusiais rankas prie dailių kepurių...
Kaip nusakyti tą visumą, kas tada, kai naktimis eidavo į namus, dėdavosi jo širdy? Gal ne tada — o kas iš viso to pasidarė dabar, ką atsirinko laikas, patirtis, išsilavinimas, kitų žmonių likimų švysčiojimai? Ar buvo kas nors ypatingo tame vaiko jutime, kai maknodavo purvinais takais ir keliais, — kas įdomaus buvo tame jutime? Kad visa tai laikina, kad laikina tai, kas paskendę purvuose, kas varginga, sunku, kad jis eis ir eis tolyn, išeis į baltus kelius, į plentus, kad visa tai — tarytum sąmoninga treniruotė? Ir dar — rodos, neklysta: jau tada dažnai pajusdavo, kad į jo žingsnius, į tą vaikščiojimą tokią tolybę ir kaimynai žiūri kažkaip žmogiškai, su atlaidžia šypsena, o dažniausiai su kažkokiu žmogišku gailesčiu, pritarimu ir nuostaba. Gal jų, jų tėvų ir senelių patirtis aiškiai bylojo, koks varganas, koks nepaprastai varganas šitas kelias, kuriuo norime įsiveržti į kitą gyvenimą? Pašnibždomis tuo pat metu ne vienas kalbėjo: jis žino, gerai žino, ką daro — jis nori iš to purvo, iš to molino kelio susikrauti sau kapitalą, susirasti savo amerikas... Kokio vilko akys ir kur jį viliojo?
Ir kokio žmogaus ar žvėries balsas kartodavo jam sulig kiekvienu žingsniu: tai laikina, juokai, kaip tai laikina, o kad laikina, tai malonu, smagu patirti viską, kas tau duota, virš to purvo, virš to vargo tu juk skrendi tarytum šikšnosparnis, nekliudydamas ploniausių voratinklių... Kaip jie apsirikdavo: jis nežengė nė žingsnio už ko nors neužkliuvęs! Laikina, laikina, sakydavo jie. Kas laikina? Tas vargas. Baigsi mokslus, tada... Kas ir kur viliojo jį, kas traukė kaip magnetas? Einant naktimis krūmais ir miškais, leidžiantis į Balčios šlaitą ir kylant, skambėdavo ausyse klasėj girdėti žodžiai („Naują erą pradedate ir jūs, vaikai", — šnekėjo iš apskrities atvažiavęs inspektorius, žvilgčiodamas į portretą, kabantį virš galvos.), knygų gudrystės, prieš akis mirgėdavo pasaulio žemėlapis, kurį tėvas, grįždamas iš gelžkelio stoties — tenai nuvežęs prievolei atidavė telyčią — nupirko mažame knygynėlyje. Tame žemėlapyje — du pusrutuliai. Kaip jie turi sueiti vienas su kitu? Taip arti kraštai — gali peršokti kaip iš valties į valtį... Syrdarja, Amudarja, Nilas, Apeninų, Skandinavijos pusiasaliai, Po upės slėnis... „Jeigu seksime valstybės istoriją, tai pamatysime, kad valstybės ne visada būta..."