— Tačiau jis tvirtina, kad taip ir nepasimatė su seru Hamf-riu,— tarė Bagšo,— ir net nebuvo įėjęs j vidų.
— Ilgokai trypčiojo ant durų slenksčio,— pasakė Buleris.
— Tai tiesa,— pritarė tėvas Braunas,— kaip ir jūs gatvėje.
— Buvau parėjęs namo,— tarė cigarų pirklys.— Parašiau kelis laiškus ir vėl išėjau jų išsiųsti.
— Jūs papasakosite visa tai vėliau,— tarė Bagšo.— Labos nakties... ar labo ryto.
Osriko Ormo, kaltinamo nužudžius serą Hamfrį Gviną, tardymo procesas, mirgėjęs laikraščių' puslapiuose šitiek savaičių, neišvengiamai sukosi apie tą patį esminį klausimą kaip ir anksčiau minėtas trumpas pokalbis po gatvės žibintu palšai aušrai brėkštant virš tamsių gatvių ir pafkų. Niekaip nepavyko išspręsti mįslės: kas gi dėjosi tas dvi nepaaiškinamas valandas nuo tos minutės, kai Buleris matė Ormą. įeinantį pro vartus, iki tol, kol tėvas Braunas užtiko jį parke, matyt, praleidusi ten visą laiką. Jis būtų spėjęs nugalabinti pusę tuzino žmonių vien iš neturėjimo ką veikti, nes niekaip neįstengė paaiškinti, ką ten darė. Kaltintojas įrodinėjo, kad jis turėjo tokią galimybę, nes priekinės durys buvo neužsklęstos, o šoninės durys j didesnįjį parką paliktos atviros. Teismas Įdėmiai klausėsi Bagšo, tiksliai atkūrusio grumtynes koridoriuje; be to, policija vėliau surado kulką, kuri su* skaldė veidrodį. Galų ,gale žalioji arka, už kurios jj aptiko, buvo labai panaši j slėptuvę. Iš kitos pusės seras Metjus Bleikas, talentingas advokatas, traktavo pastarąjį argumentą priešingai: jis paklausė, kokia prasmė žmogui pačiam lįsti į spąstus be išėjimo; juk būtų kur kas išmintingiau išsmukti Į gatvę. Seras Metjus Bleikas taip pat efektingai pasinaudojo paslaptimi, tebegaubiančia nužudymo motyvus. Žodinė dvikova šituo klausimu tarp sero Metjaus Bleiko ir sero Arturo Traverso, ne mažiau talentingo teisininko, remiančio kaltinimą, baigėsi kaltinamojo naudai. Seras Arturas tegalėjo padaryti užuominą apie bolševikų sąmokslą, nu-skambėjusij ne itin įtikinamai. Tačiau kai buvo imtasi nagrinėti paslaptingą Ormo elgesį tą naktį, kaltintojas pasirodė kur kas efektingiau.
Kaltinamasis buvo iškviestas duoti parodymų; pirmiausiai dėl to, kad Įžvalgus advokatas nusprendė, jog neiškvietimas padarytų neigiamą įspūdį. Tačiau Ormas taip pat nenorėjo atsakinėti savo gynėjui kaip ir kaltintojui. Seras Arturas Traversas maksimaliai pasinaudojo tuo užsispyrimu, bet neįstengė jo palaužti. Seras Arturas buvo aukštas gaižus vyriškis pailgu, lavoniškai išblyškusiu veidu, visiška priešingybė kresnam, paukštiškai žvitriomis akimis serui Metjui Bleikui. Bet jeigu sero Metjaus laikysena priminė gaidį arba karingą žvirblį, tai serą Arturą labiau būtų tikę palyginti su gerve arba gandru; kai jis palinkdavo į priekį, smaigstydamas poetą klausimais, ištįsusi jo nosis būdavo stebėtinai panaši į ilgą snapą.
— Ar jūs ketinate tvirtinti prisiekusiųjų akivaizdoje,— paklausė jis, neslėpdamas nepasitikėjimo,— kad net nebuvote įėjęs į velionio namus?
— Ne! — trumpai atsakė Ormas.
— Tačiau, kiek suprantu, jūs norėjote pasimatyti su juo. Pasimatyti nedelsiant. Juk ne šiaip sau laukėte kiauras dvi valandas prie jo priekinių durų?
— Taip,— atsakė kaltinamasis.
— Ir jūs net nepastebėjote, kad durys neužrakintos?
— Ne,— tarė Ormas.
— Tai ką jūs vis dėlto veikėte dvi valandas svetimame sode?— neatlyžo kaltintojas.— Juk jūs kažką ten darėte, ar ne?
— Taip.,
— O gal tai paslaptis? — niūriai pasityčiojo seras Arturas.
— Telieka jums paslaptis,— atsakė poetas.
Ta spėjama paslaptimi ir pasinaudojo seras Arturas, išvystydamas kaltinimą. Ryžtingai, kai kurių klausiusiųjų nuomone, net skandalingai, jis pakreipė Ormo motyvų paslaptingumą, stipriausią oponento argumentą, savo naudai. Jis pateikė tai kaip pirmą, dar fragmentišką požymį, atskleidžiantį išsišakojusĮ, kruopščiai suregztą sąmqkslą, kurio auka tapo teisėjas patriotas, tarytum supančiotas aštuonkojo čiuptuvų.
— Taip! — šaukė jis virpančiu iš susijaudinimo ballsu.— Mokytasis mano kolega absoliučiai teisus! Iš tiesų mes nežinome, dėl ko nužudytas šis taurus tėvynės sūnus. Taip pat nesužinosime, dėl ko bus nužudytas kitas patriotas. Jei mokytasis mano kolega patsai taps auka savo, nuopelnų ir neapykantos, kurią pragariškos griovimo jėgos jaučia jstatymo sargybiniams, tai bus nužudytas ir jis ir taip pat mirs nežinodamas dėl ko. Kas antrą dorą žmogų iš esančių teismo salėje paskers bemiegantį lovoje, ir vėl mes nežinosime dėl ko.. Ir niekada nesužinosime dėl ko, ir niekada nesulaikysime žudikų, o mūsų šalis pavirs dykuma, jei advokatams ir toliau bus leidžiama vilkinti teismo na,grinėjimus banaliomis frazėmis apie „nepaaiškinamus motyvus", nors kiekvienas šios bylos faktas, kiekvienas akį veriantis nesuderinamumas, kiekvienas stulbinantis nutylėjimas liudija, jog prieš mus stovi Kainas ..
— Kaip gyvas nebuvau matęs sero Artūro šitaip susijaudinusio,— kiek vėliau pasakojo Bagšo kitiems bičiuliams.— Kai kas kalbėjo, kad jis peržengė leistinas ribas, kad kaltintojui nužudymo' byloje nedera tapti keršytoju. Bet turiu pripažinti, jog anas velnio išpera geltonais karčiais sakytum tyčia stengiasi padaryti kuo blogesnį įspūdį. Visą laiką stengiausi prisiminti, ką De Kvin-sis 30 yra pasakęs apie misterį Viljamsą, tą siaubūną, be žodžių išžudžiusį dvi šeimas. Man regis, jis rašė, kad to Viljamso plaukai buvo nenatūralios, ryškiai geltonos spalvos; jo nuomone, Viljamsas naudodavosi kažkokiu mišiniu iš Indijos, kur netgi arkfius dažo žaliai ir mėlynai. Po kaltintojo1 kalbos teismo salėje įsivyravo nejauki, vos ne kapų tyla tarytum trogloditų urve; neneigiu, kad ji paveikė ir mane, kad ir man pradėjo rodytis, jog 'kaltinamųjų suole sėdi pabaisa. Jeigu toks jausmas kilo- tiktai dėl sero Arturo gražbylystės, tai visa atsakomybė dėl aistrų kurstymo tenka jam.
— Nepamirškite, kad jis buvo velionio Gvino draugas,— tarė Anderhilis, bandydamas sušvelninti įspūdį.— Mano pažįstamas neseniai matė juodu draugiškai šnekučiuojantis po iškilmingų pietų. Turbūt todėl jis taip ir įsitraukė į šitą bylą. Tačiau aš abejoju, ar kas nors turi teisę šitokioje byloje vadovautis asmeniniais motyvais.
— Jis taip nepadarys,— tarė Bagšo.— Galėčiau lažintis, kad seras Arturas Traversas niekada nesivadovaus vien jausmais, net pačiais stipriausiais. Jis nepaprastai rūpinasi savo profesine reputacija. Jis vienas iš tų žmonių, kuriuos valdo ambicijos net ir po to, kai jų garbėtroška pasotinta. Nežinau, ar kas kitas galėtų skirti tiek pastangų savo. pozicijai visuomenėje išlaikyti. Dievaži, jūs darote neteisingas išvadas iš triuškinančios jo kalbos. Jeigu jis laikosi tokios linijos, vadinasi, yra visiškai įsitikinęs savo teisumu ir stengiasi suformuoti politinį judėjimą prieš sąmokslą, apie kurį tiek kalbėjo.. Matyt, jis turi labai rimtą pagrindą reikalauti pasmerkti Ormą ir labai rimtą pagrindą tikėtis, kad šito pasieks. Vadinasi, faktai jo pusėje. Jo pasitikėjimas savimi nežada nieko gero- kaltinamajam,
Detektyvo žvilgsnis užkliuvo už vieno iš klausytojų, neišvaizdaus žmogelio.
— Na, tėve Braunai,— šypsodamasis tarė jis,— kaip jums patinka mūsų teisminė procedūra?
— Hm,— išsiblaškęs atsakė dvasininkas,— mane labiausiai sukrėtė toks dalykas: kaip keičia žmogaus išvaizdą perukas. Jus kalbėjote apie tai, koks nuožmus pasirodė kaltintojas. O man teko matyti, kaip jis akimirką nusiėmė peruką ir tapo visiškai kitu žmogumi. Beje, jis visiškai plikas.
— Bet manau, tai netrukdo jam būti nuožmiam,— atrėmė Bagšo.— Turbūt nesiūlote gynybai remtis faktu, kad kaltintojas plikas?
30
De Kv ins is, Tomas ( 1785—1859), anglų rašytojas, esė „2mogžudystė, kaip viena meno rūšių“ autorius.