Mergina vis dar žiūrėjo į jį, tačiau jos šypsena darėsi vis rimtesnė.
— Misteri Angusai,— tarė ramiai,— jeigu jau vyksta visa ši nesąmonė, aš turėčiau kaip galima trumpiau papasakoti jums apie save.
— Sužavėtas,— rimtai atsakė Angusas.— Jūs galėtumėte, jei išeis iš kalbos, šį tą papasakoti ir apie mane.
— Ak, patylėkite ir pasiklausykite,— pasakė ji.— Man nėra ko gėdintis ir netgi ypatingai gailėtis neturiu ko. Bet ką jūs pasakytumėte išgirdęs istoriją, kuri manęs beveik neliečia, bet persekioja mane kaip košmaras.
— Tokiu atveju,— rimtai tarė vyriškis,— siūlyčiau jums vėl atnešti tortą.
— Ne, pirmiausia jūs turite išklausyti mano pasakojimą,— atkakliai tarė Laura.— Pradėti reikėtų nuo to, kad mano tėvas Ladbery turėjo smuklę „Raudonoji žuvis", kur aš aptarnaudavau lankytojus prie baro.
— Aš dažnai pagalvodavau,—^tarė vyriškis,— kodėl gi toje konditerijos parduotuvėje viešpatauja tokia krikščioniška dvasia 4.
— La-dberis— tai mieguista, apaugusi žole vietelė vienoje rytinėje grafystėje ir lankytojai, kurie retsykiais užsukdavo į „Raudonąją žuvį", buvo arba atsitiktiniai komivojažieriai, arba baisiausi žmonės, kokius tik galima pamatyti, bet jūs jų niekada nematėte. Aš turiu. galvoje smulkius dykūnus, kuriems užtekdavo pinigų pragyvenimui ir kurie nieko daugiau neveikdavo, tik ramstydavo barus ir lažindavosi iš arklių; nors apsirengę būdavo pabrėžtinai skurdžiai, paskutinis vargeta už juos daug vertesnis. Tačiau netgi šie jauni, apgailėtini netikšos nebūdavo dažni svečiai mūsų namuose išskyrus du, kurie net įkyrėdavo — įkyrėdavo visais atžvilgiais. Abu turėjo pinigų pragyvenimui, neskoningai puošėsi ir nuobodžiai dykinėjo . Vis dėlto aš jų kiek gailėdavausi, kadangi esu beveik įsitikinusi, kad jie lankydavo mūsų mažą tuščią barelį dėl savo fizinių trūkumų, iš kurių kaimiečiai mėgdavo pasijuokti. Tai net nebuvo trūkumai tikrąja to žodžio prasme, o daugiau ypatumai. Vienas iš jų buvo stulbinamai žemas, beveik nykštukas ar sakytum žokėjus. Išvaizda jis anaiptol nebuvo panašus į žokėjų — tamsus apskritaveidis, gražiai apkirpta juoda barzdele, gyvomis lyg paukščio akimis; jis žvangindavo monetas kišenėje, skambčiodavo auksine laikrodžio grandinėle ir pasirodydavo tik gerai apsitaisęs, per daug gerai net ir džentelmenui. Kvailas jis nebuvo, greičiau dykūnas, didžiai išmintingas nenaudinguose dalykuose — čia ims rodyti fokusus, čia iš penkiolikos degtukų surengs tikrą fejerverką, čia išpjaustys iš banano žievių šokančią lėlytę. Tai buvo Isidoras Smaitas;' matau jį tarsi gyvą, nediduką, tamsaus veido, atėjusį prie baro ir rodantį šokančią kengūrą, padarytą iš penkių cigarų.
Antrasis buvo tylesnis ir paprastesnis, tačiau nerimo kėlė daug daugiau nei vargšas mažasis Smaitas. Buvo labai aukštas ir lieknas, šviesiaplaukis, nosis su kuprele — galėjo pasirodyti net visai patrauklus, tačiau buvo baisiausiai žvairas — nieko panašaus gyvenime nebuvau mačiusi. Kai žiūri į tave, pats nebesu-pranti, kur esi, jau nekalbant apie tai, kad visai nenutuoki, į ką jis žiūri. Manau, kad šis trūkumas gerokai kartino vargšui gyvenimą, nes kol Smaitas rodydavo savo išdaigas, Džeimsas Velkinas (tokia buvo žvairojo pavardė) kiūtodavo baro svetainėje, siurbčiodamas vyną, arba vienas vaikštinėdavo po pilkus laukus. Nors aš manau, kad Smaitas irgi kentė dėl savo mažo ūgio, jis kentė su sąmoju. Taigi aš gerokai sutrikau, o taip pat ir gailėjau jų, kai tą pačią savaitę abu . man pasipiršo.
Na, ir tada aš pasielgiau gana kvailai, bet supratau tą tik vėliau. Bet matote, šie keistuoliai t am tikra prasme buvo mano draugai, ir bijojau, kad jie supras, jog atsisakau dėl vienintelės priežasties — dėl jų nepakenčiamo bjaurumo. Taigi sugalvojau kitą nesąmonę: pasakiau, jog niekada netekėsiu už to, kuris ne-prasiskynė gyvenime kelio. Pasakiau, kad tai principo klausimas— negyventi taip kaip jiedu — iš paveldėtų pinigų. Praėjus dviem dienom po to, kai gražia forma išdėsčiau jiems savo sąlygas, prasidėjo visas vargas. Pirmiausiai išgirdau, kad jie lyg kokie naivios pasakos personažai išvyko ieškoti laimės. Nuo to laiko jų d a u giau nemačiau. Tačiau gavau iš Smaito du laiškus, kurie mane tikrai sujaudino.
— Ar ką nors girdėjote apie antrąjį? — paklausė Angusas..
— Ne, jis nerašė,— kiek padvejojusi atsakė mergina.
— Smaitas pirmajame laiške rašė, kad kartu su Velkinu iškeliavo į Londoną, tačiau Velkinas buvo toks puikus ėjikas, kad maž a sis vyrukas nuo jo atsiliko ir sustojo pailsėti pakelėje. Atsitiko taip, kad jį priėmė keliaujantis teatras; ir dėl nykštukiško ūgio, ir dėl to, kad buvo tikras mažas sąmojingas šelmis. Jis p r i t a po prie teatro gyvenimo ir netrukus buvo nusiųstas į cirką rodyti kažkokių triukų. Toks jo pirmasis laiškas. Antrasis buvo tikrai stulbinantis, aš jį gavau pereitą savaitę.
Angusas ištuštino savo kavos puodelį ir pažvelgė į merginą švelniai, bet atkakliai. Ji nusijuokė ir tarė:
— Jus tikriausiai skaitėte aiišų lentose apie „Nebyliuosius Smaito tarnus“. Arba jūs vienintelis žmogus, nieko apie tai negirdėję s. Na, aš apie tuos dalykus nedaug teišmanau, tai kažkokie prisukami mechanizmai visiems namų ruošos darbams. Maždaug taip: „Nuspauskite mygtuką—negeriantis liokajus", „Paspauskite rankenėlę — dešimt dorų kambarinių". Tikriausiai matėte tokią reklamą. Nežinau, kam dar šios mašinos naudojamos, bet jos neša kalnus pinigų; ir neša juos tam neūžaugai velniūkščiui, kurį pažinojau Ladbery. Negaliu nesidžiaugti, kad vargšui mažajam draugužiui viskas laimingai baigėsi, tačiau bijau, kad jis gali pasirodyti kiekvieną minutę ir pasakyti, jog prasiskynė gyvenime kelią —ir tai būtų nenuginčijama tiesa.
— O kaip kitas vyriškis? — ramiai, bet atkakliai paklausė Angusas.
Staiga Laura Houp pašoko.
— Drauguži,— tarė ji,— jūs tiesiog skaitote mano mintis. Taip , tikrai. Jis neparašė man nė E:ilutės, ir aš neturiu jokio supratimo, kas jis dabar ir kur yra. Tačiau kaip tik jo ir bijau. Jis pastoja man kelią. Jis baigia išvaryti mane iš proto. Tiesą sakant, aš manau , kad jis jau išvarė mane iš proto, kadangi jaučiu jį ten, kur jo negali būti, girdžiu jo balsą, kai iš tikrųjų jis nekalba.
— Na mieloji,— linksmai tarė jaunasis vyriškis,— jeigu jis būtų net ir pats šėtonas, jam tai nepavyks, kadangi jūs apie tai jau prasitarėte man. Iš proto išeinama vienatvėje, mieloji. Pabandykite prisiminti, kada jautėte ar girdėjote savo žvairąjį draugą?
— Aš Džeimso Velkino juoką girdėjau taip pat aiškiai, kaip kad girdžiu jus kalbant,— tvirtai atsakė mergina.— Ten nebuvo nė gyvos dvasios, kadangi stovėjau netoli parduotuvės durų ir mačiau abi gatves. Neatsimenu, kaip jis juokėsi, nors jo juokas buvo toks pat keistas kaip ir žvairumas. Beveik metus apie jį negalvojau. Bet kas tiesa, tas tiesa — po kelių sekundžių gavau pirmąjį jo varžovo laišką.
— Jūs kalbėjote ar surikote, ar ką nors pasakėte? — susidomėjęs paklausė Angusas.
Staiga Laura krūptelėjo ir tvirtu balsu tarė:
— Taip. Vos pabaigus skaityti antrąjį Isidoro Smaito laišką apie jo sėkmę, išgirdau Velkiną sakant: „Jis vis tiek tavęs neturės". Balsas buvo toks aiškus, tarsi Velkinas būtų buvęs kambaryje. Baisu, aš tikriausiai išprotėjau.
— Jeigu būtumėt išprotėjusi,— pasakė vyriškis,— tai sakytumėt, kad esate sveiko proto. Bet ir man atrodo, kad šis nematomas džentelmenas yra kažkuo įtartinas. Dviese geriau galvoti nei vienam — pasikliaukite savo jausmais, bet aš, būdamas atkaklus, praktiškas žmogus, jums leidus atnešiu iš vitrinos vestuvinį tortą.
Jam nespėjus pabaigti sakinio, gatvėje pasigirdo veriantis cypimas, ir nedidelis automobilis, atlėkęs pasiutusiu greičiu, sustojo prie parduotuvės durų. Tą pat akimirksnį neaukštas vyras su spindinčiu cilindru jau mindžikavo prieškambary.