— Klausau, sere,— niūriai pratarė gydytojas.
— Pirma,— ramiai pradėjo tėvas Braunas,— šis reikalas yra kaip tik iš jūsų srities, Tai fizikos mokslo dalykas, Kalvis galbūt nedaug klysta, sakydamas, jog tai Dievo smūgis, bet jis tikrai klysta, laikydamas tai stebuklu, Jokio stebuklo čia nebuvo, daktare, nebent tiek, kiek pati žmogaus prigimtis stebuklinga — keista ir nedora jo širdis , o kartu ir kone didvyriška, Jėga, sutraiškiusi šią kaukolę, mokslui gerai žinoma, tai vienas iš dažniausiai minimų gamtos dėsnių,
Gydytojas įdėmiai žvelgė į jį suraukęs kaktą, paskui pratarė:
— O antra užuomina?
— Antra užuomina tokia,— tarė kunigas.— Ar pamenat , ką sakė tikintis stebuklais kalvis? Virš laukų skrendantį sparnuotą kūjį jis pašiepė kaip juoko vertą pasakėlę.
— Taip,— atsakė gydytojas.— Prisimenu.
-— Tai štai,— plačiai šypsodamasis pridūrė tėvas Braunas,— iš visko, kas čia buvo kalbama, ta pasakėlė yra arčiausiai tieJ sos.— Tai taręs, jis apsigręžė ir užkopė laiptais paskui kuratą;
Vilfredas išblyškęs jo nekantriai laukė, tarsi delsti jau visai nebegalėtų, ir paskubom nuvedė į sau mieliausią bažnyčios kampelį — tą choro dalį, kuri arčiausiai prie raižyto stogo ir kur švytėjo nuostabusis vitražas su angelu. Katalikų kunigas smalsiai dairėsi, neslėpdamas susižavėjimo, ir nuolat šnekėjo linksmu, bet tyliu balsu. Kai viską apvaikščiojęs rado šonines duris ir įvijus laiptus, kuriais Vilfredas skubėjo žemyn prie mirusio brolio, jis ėmė lipti ne žemyn, o aukštyn, vikrus kaip- beždžionėlė, ir iš viršaus pasigirdo jo skardus balsas:
— Lipkit šen, misteri Bounai. Oras atgaivins jus.
Bounas pakluso ir įkopė į mūrinę galeriją pastato išorėj; is ten matėsi beribė lyguma, kurioje kūpsojo jų kalvelė ir kuri, nubarstyta kaimeliais ir fermomis, driekėsi į miškingą, purpuro spalva nulietą horizontą. Po jų kojomis aiškiai matėsi kalvio kiemo kvadratėlis, kur tebestovėjo kažką rašantis inspektorius ir lyg sutrėkšta musė tebetysojo lavonas.
— Tiesiog kaip pasaulio žemėlapis, ar ne? -tarė tėvas Braunas.
— Taip,— oriai atsakė Bounas ir linktelėjo.
Visur aplink juos gotikinio statinio briaunos smigo į tuštumą slogiu savižudžio veržlumu. Nepaprasta, titaniška energija glūdividuramžių architektūroje: iš kur tik žvelgsi į pastatą, visada junti jį pašėlusiai lekiantį, lyg po savim matytum įnirtusio žirgo nugarą. Si bažnyčia buvo išmūryta iš seno tylaus akmens, apžėlusi kerpėm ir apskretusi paukščių lizdais. Ir vis dėlto, kai jie stebėjo ją iš apačios, ji kaip fontanas šovė į žvaigždes, o dabar, kai žvelgė į ją iš viršaus, ji kaip krioklys garmėjo į bebalsę prarają. Sie vyrai, įkopę į bokštą, liko vieni du su gotikos grėsme: kraupiai sutrumpėjusiomis, neproporcingomis formomis, svaigiomis perspektyvomis, ore kybančiu iškrikusiu pasauliu, kur dideli daiktai virsta mažais, o maži — dideliais. Arti esančios mūro dalys tolimų, mažyčių laukų ir fermų fone atrodė didžiulės. Rodėsi, kad kampe iškaltas ne paukštis ar žvėris, o šliaužia ar skrenda milžiniškas slibinas, siaubdamas ganyklas ir kaimus. Svaigulio ir grėsmės apgaubti, jiedu tarytum pleveno ore tarp kolosalių būtybių sparnų, o senoji bažnyčia, aukščiu ir puošnumu prilygstanti katedroms, tvyrojo virš saulėto peizažo tarsi audros debesis.
— Manau, kad tokioje aukštybėje būti pavojinga, netgi melstis,— tarė tėvas Braunas.— Aukštybės sukurtos tam, kad žvelgtume į jas, o ne nuo jų.
1 — Jus manot, kad žmogus čia gali suklupti ir nukristi? —
p aklausė Vilfredas.
— Manau, kad gali suklupti — jei ne jo kūnas, tai siela.
— Nelabai suprantu,— sumurmėjo Bounas.
— Stai, pavyzdžiui, kalvis,— ramiai kalbėjo tėvas Braunas,— geras žmogus, bet ne krikščionis — rūstus, valdingas, neatlaidus. Ką gi, jo išpažįstamą religiją sukUrė škotai, kurie, melsdamiesi ant kalvų ir aukštų uolų, įprato ne tiek pagarbiai žiūrėti aukštyn į dangų, kiek niekinamai žvelgti žemyn į žemę. Milžinus ugdo nuolankumas. Iš slėnio matai didelius daiktus, o nuo viršūnių — tik mažus.
— Bet jis... jis to nepadarė,— virpančiu balsu tarė Bounas.
— Ne,— pakitusiu tonu tarė jo pašnekovas,— mudu žinom, kad nepadarė.
Netrukus jis vėl prabilo, pilkšvomis akimis ramiai žvelgdamas į lygumą:
— Pažįstu žmogų, kuris iš pradžių Viešpatį garbino su visais prie altoriaus, bet vėliau pamėgo melstis aukštose, nuošaliose vietose — varpinės ir bokšto kertėse arba nišose. Ir kartą svaigioje aukštybėje, kur po kojomis tarsi sukasi visas pasaulis, jam ėmė svaigti' galva, ir ji tarėsi tapęs Dievu. Ir taip, nors buvo geras žmogus, jis padarė baisų nusikaltimą.
Veidą Vilfredas buvo nugręžęs, bet jo kaulėtos rankos, suėmusios akmeninį parapetą, mėlo ir balo.
. — Jis pamanė, kad jam skirta teisti pasaulį ir bausti nusidėjėlį. Klūpančiam su visais ant grindų, jam tokia mintis niekad nebUtų šovusi. Bet iš čia žmonės atrodė kaip menki vabalėliai. Vienas jų — nuodingas vabalas — apačioj staipėsi itin įžūliai, jį išdavė žalsva skrybėlė.
Varpinės užkaboriuose sukranksėjo kovai, tačiau joks kitas garsas tylos netrikdė, kol tėvas Braunas vėl neprakalbo.
— Jį sugundė ir ta baisioji gamtos jėga — gravitacija, tas pašėlęs, vis augantis greitis, kuriuo visi žemės tvariniai paleisti smenga atgal į jos širdį. Antai po mumis kalvėje vaikšto inspektorius. Mano mestas akmenėlis, krisdamas iki jo, įgytų kulkos jėgą. O jei numesčiau kUjį — kad ir mažą kūjelį...
Vilfredas Bounas jau kėlė koją per parapetą, bet tėvas Braunas spėjo nutverti' jį už pakarpos.
— Ne pro tas duris,— gana švelniai jis tarė,— jos veda į pragarą.
Bounas atsišliejo nugara į sieną ir įsmeigė į jį baimės kupinas akis.
— Iš kur jūs viską žinot? — sušuko.— Jūs velnias?!
— Aš žmogus,— oriai atsakė tėvas Braunas,— todėl mano širdis pilna visokių velnių . Klausykit,— tarė kiek patylėjęs.— Zinau, ką padarėt: bent jau didžiąją dalį galiu nuspėti. Išsi| skyręs su broliu, jūs nesitvėrėt teisuolio įniršiu ir net pagriej-bėt kūjelį, pasišovęs užmušti jį burnojantį. Atsigodėjęs pasiki-šot kūjelį po užsagstytu rūbu ir įpuolėt į bažnyčią. Jūs pašėlusiai meldėtės įvairiausiose vietose — po. angelo vitražu, balkone virš jo ir dar aukštesniame balkone . nuo kurio rytietiška pulkininko skrybėlė jums atrodė kaip ropinėjančio žalio vabalo nugara. Tada jūsų sieloj kažkas sutrūko , ir jūs trenkėt viešpaties griausmu .
Vilfredas išglebusia ranka palietė galvą ir tyliai paklausė:
— Iš kur jūs žinot. kad skrybėlė atrodė kaip žalias vabalas?
— Ak,— atsakė šis vos šyptelėjęs,— sveikas protas pasakė. Bet klausykit toliau. Taigi aš žinau visa tai. bet daugiau n'ie-kas nežino. Kitą žingsnį žengsit jūs . aš' jau nieko nebedarysiu— man tai bus kaip išpažinties paslaptis. Kodėl? Priežasčių yra kelios . kurių tik viena svarbi jums. Palieku viską jūsų valiai dėl to . kad. šiaip ar taip . netapot užkietėjusiu žmogžudžiu. Nebandėt primesti kaltės kalviui , kai tai atrodė lengva. nei jo žmonai. Tik silpnaprotį norėjot padaryti kaltą. nes žinojot, kad jis nenukentės. Jaučiu pareigą žmogžudžio elgesy rasti tokių prošvaisčių. O dabar ženkit žemyn į kaimą ir eikit savo keliais . aš viską pasakiau.
Jiedu tylėdami nusileido įvijais laiptais ir išėjo į saulės nutviekstą kalvės pašalę. Vilfredas Bounas rūpestingai atšovė medinius kiemo vartelius ir . priėjęs prie inspektoriaus . tarė: Noriu pasiduoti: nužudžiau brolį.
APOLONO AKIS
Skaidrus ir podraug drumstas . nepakartojamai žėrintis . padūmavęs vanduo — neįmanoma Temzės paslaptis — vis labiau ir labiau kito iš pilkumos į spindesį. kai saulė kopė į zenitą virš Vestminsterio. o du vyrai ėjo Vestinsterio tiltu. Vienas jų buvo labai aukštas . kitas labai žemas; laki vaizduotė šią porą būtų palyginusi su arogantišku Parlamento rūmų laikrodžio bokštu ir kuklesniais . Vestminsterio abatijos pečiais: mat žemesnysis vilkėjo sutaną. Aukštasis vyras buvo ne kas kitas. kaip privatus seklys mesjė Erkiulis Flambo . jis ėjo į savo naująją būs-'įtinę naujame daugiaaukščiame name priešais abatijos fasadą. \O žemasis buvo ne kas kitas, kaip tėvas Braunas, šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios Kambervelyje 5 kunigas; atlikęs paskutinį patepimą Kambervely, jis ėjo apžiūrėti, kaip jo draugas įsikūrė naujoje vietoje.