1 Pastatas buvo amerikietiško stiliaus — ir dangoraižio aukščiu, ir sklandžiai veikiančia telefonų bei liftų sistema. Bet jis buvo ką tik baigtas ir dar beveik tuščias, įsikėlę tik trys nuomininkai: aukšte virš Flambo ir po juo; du viršutiniai ir trys apatiniai aukštai buvo visai tušti. Bet metus žvilgsnį į šį daugiaaukštį bokštą, akį traukė kur kas įdomesnis dalykas. Be menkų pastolių liekanų išorėje, virš Flambo kontoros, kyšojo didžiulis švitulys . Tai buvo aukso spinduliais padabintas žmogaus akies atvaizdas, užgožiantis du ar tris langus.
— Kas gi čia dabar? — paklausė tėvas Braunas ir sustojo.
— A, nauja religija,— juokdamasis atsakė Flambo.— Viena is tų, kurios atleidžia tau nuodėmes sakydamos, kad tu jų ir neturėjai. Regis, panaši į „Krikščionių mokslą"6. Dalykas tas, kad virš manęs įsikūrė žmogus, vadinąs save Kalonu (nežinau jo tikros pavardės juk šita, aišku, prasimanyta). Po manim — dvi mašininkės, o virš galvos—tas patrakęs šarlatanas. Skelbia save naujuoju Apolono žyniu ir garbina saulę.
— Tegul pasisaugo,— tarė tėvas Braunas.— Saulė — negailestinga dievybė. Bet ką reiškia ta baisinga akis?
— Suprantate jie moko,— atsakė Flambo,— kad, turėdamas tvirtą dvasią, žmogus gali viską ištverti. Du jų svarbiausi simboliai yra saulė ir atmerkta akis, anot jų, tikrai sveikas žmogus gali atsimerkęs žiūrėti į saulę.
— Tikrai sveikam žmogui,— tarė tėvas Braunas,— nešaus mintis žiūrėti į saulę.
— Na, tai tiek ir tegaliu pasakyt apie naująją religiją,— nerūpestingai užbaigė Flambo.— Žinoma, ji galinti išgydyti visas kūno ligas.
— Ar ji gali išgydyti ir vienintelę sielos ligą? — rimtai susidomėjęs, paklausė tėvas Braunas.
— Kokia gi ta vienintelė sielos liga?— šypsodamasis tarė Flambo.
— O, tai tikėjimas savo sveikumu,— atsakė jo draugas.
Flambo labiau domino maža jauki kontora po juo negu is-
puošta šventovė viršuj. Jis buvo blaivaus proto pietietis, galįs įsivaizduoti save tik kataliku arba ateistu, o naujos religijos, i ryškios ir blyškios, jam. nelabai rūpėjo. Bet žmonija jam rūpėjo/ visad, ypač graži žmonija, o tos dvi panelės apačioje buvo ir šiaip įdomios. Kontorą nuomojo dvi seserys, abi lieknos juoi daplaukės, viena aukšta ir labai patraukli. Jos ereliškas veido profilis buvo tamsus ir ryžtingas; tokias moteris visuomet vaizj-duojamės iš profilio — lyg aštrius ginklo ašmenis. Ji tarytum skroste skrodė savo gyvenimo kelią. Akys įspūdingai spindėjo, bet veikiau plieno nei deimantų spindesiu, o tiesi liauna figūra buvo lyg ir grakšti, bet sukaustyta. Jaunesnioji sesuo atrodė tarsi sumažintas jos šešėlUs— pilkesnė, blyškesnė, menkesnė. Abi vilkėdavo rimtais juodais kostiumais su vyriškais rankogaliais ir apykaklėmis. Londono įstaigose — tūkstančiai tokių santūrių stropių moterų, tačiau šiedvi buvo ypatingos ne tiek savo regima kiek tikrąja padėtimi.
Mat Paulina Steisi, vyresnioji, buvo šeimos herbo, pusės grafystės ir didelio turto paveldėtoja. Išaugintą pilyse ir soduose, santūrus šaltumas (būdingas šių dienų moteriai) vėliau ją atvedė į šiurkštesnę ir, jos manymu, kilnesnę būtį. Pinigų ji neišsižadėjo — tai būtų buvusi romantiška ar vienuoliška auka, visai svetima jos valdingam praktiškumui. Turtą sakėsi laikanti konkretiems visuomeniniams tikslams. Dalį investavo į savo biznį — pavyzdinį raštvedybos verslo branduolį, o dalį paskirstė įvairioms organizacijoms ir akcijoms, skatinančioms moterų įdarbinimo programas. Kiek šiam gana proziškam idealizmui pritarė jos sesuo ir partnerė Džoana, niekas dorai nežinojo. Bet paskui savo vadę ji sekė atsidavusi kaip šuo, kone tragiškai, ir tai kėlė didesnį pasigėrėjimą negu tvirtas ir pakilus vyresniosios ūpas. Mat Paulina Steisi apie tragedijas nė girdėti nenorėjo; buvo sakoma, jog ji neigianti jų buvimą.
Pirmą kartą įėjusį į namą, Flambo pralinksmino jos griežtas staigumas ir šalta nekantra. Vestibiulyje jis laukė berniuko liftininko, kuris paprastai nulydi svečius į reikiamą aukštą. Bet ši skaisčiaakė mergina erelis ryžtingai atsisakė gaišt laiką dėl tokios ceremonijos. Ji išrėžė liftą puikiausiai išmananti pati ir jai nereikią jokios pagalbos — nei berniukų, nei vyrų. Nors jos butas buvo ' tik ketvirtame aukšte, per kelias kilimo sekundes ji spėjo Flambo atsainiai pažerti begalę savo esminių minčių, kurių bendra linkmė buvo ta, kad ji yra šiuolaikiška veikli moteris, kuri žavisi šiuolaikiškais veikliais mechanizmais. Jos ryškios juodos akys degė abstrakčiu pykčiu tiems, kurie smerkia mechanikos mokslą ir ragina grįžti prie romantikos. Visi, ji teakė, turėtų mokėti valdyti mechanizmus , kaip ji mokanti valdyti liftą. Ji pasipiktino netgi tuo, kad Flambo jai atidarė lifto duris, ir į savo kontorą šis džentelmenas kopė šypsodamasis, kiek sumišęs dėl tokio karštuoliško savarankiškumo.
\ Ji iš tikrųjų pasikarščiuodavo, bet žvaliai, dalykiškai; jos li^unų, elegantiškų rankų judesiai būdavo staigūs ar net griaunantys. Kartą/ įėjęs į jos kontorą mašinraščio reikalais, Flambo rado ją nutrenkusią sesers akinius ant žemės- ir trypiančią juos. Ji jai drožė pamokslą apie „liguistas medikų išmones" ir nesveiką pasidavimą silpnybei. Tegu sesuo tik pabandanti vėl' atsinešti šitą paliegėlių padargą. O^ jai pačiai, klausė ji, gal reikėsią medinių kojų, peruko ar stiklinių akių; tai sakydama, žaižaravo akimis it kraupiais kristalais.
Flambo, apstulbęs nuo tokio fanatizmo, neištvėrė ir paklausė (su tiesia prancūziška logika), kodėl mis Paulinai atrodo, jog akiniai yra liguistas silpnumo ženklas, o liftas — ne, ir kodėl vienu atveju mokslo pagalba galima naudotis, o kitu — ne.
— Tai visai kas kita,— išdidžiai atšovė Paulina Steisi.— Baterijos, motorai ir panašūs dalykai rodo žmogaus stiprybę — žmogaus , misteri Flambo, taigi ir moters! Mes dar turėsime tas didžiąsias mašinas, kurios įveikia tolimus nuotolius ir aplenkia laiką. Didinga ir puiku — tai yra tikras mokslas. O tie bjaurūs, daktarų peršami ramentai ir gipsai — baikštuolių pramanai. Daktarai klijuoja rankas ir kojas, lyg mes būtume luošiai ir ligoti vergai. Bet aš gimiau laisva, misteri Flambo! Tie daiktai tik atrodo reikalingi, nes žmonės yra auklėjami bijoti, o ne būti stiprūs ir narsūs. Taip ir kvailos auklės liepia vaikams nežiūrėti į saulę, ir tie iš tikro jau nebegali pažvelgti į ją neprisimerkę. Bet kodėl iš visų žvaigždžių vienos negalima matyti? Saulė man ne valdovė, ir kada panorėsiu, žiūrėsiu į ją atsimerkusi.
— Jūsų akys,— tarė Flambo, prancūziškai nusilenkdamas,— apakins saulę,
Jam buvo malonu tarti komplimentą šiai keistai, griežtai gražuolei dar ir dėl to, kad ją tai lyg ir išmušdavo iš vėžių, Bet užkopęs į savo aukštą, jis giliai įkvėpė ir švilptelėjo, mintyse sakydamas: „Tai ją jau užbūrė tas kerėtojas ir jo auksinė akis“. Nors apie naująją Kalono religiją jis ne ką žinojo ir ne itin ja tesidomėjo, apie spoksojimą į saulę buvo girdėjęs.