Kambarį užvaldžius nejaukiai tylai, Apolono pranašas atsistojo— jis iš tiesų atrodė lyg kylanti saulė. Kambarys buvo kupinas jo šviesos ir gyvasties, kurios, rodos, būtų pakakę visai Solsberio lygumai. Mantija apgaubta figūra puošė kambarį tarsi klasikinės draperijos; majestotiški gestai skelbė tokią nevaržomą didybę, kad menkas, juodai apsirengęs šių laikų kunigėlis buvo kaip koks nesusipratęs prielipas — apskritas juodas šašas ant Elados grožybės.
— Galų gale susitikom, Kajafai 7,— tarė pranašas.— Sioje žemėje realiai egzistuoja tik tavo bažnyčia ir mano. Aš garbinu saulę, o tu — saulės užtemimą, tavo Dievas merdi, o mano — gyvuoja. Įtarinėti ir šmeižti — tavo darbas, vertas tavo rūbo ir tikėjimo. Visa jūsų bažnyčia — juodoji policija, jūs esat šnipai ir sekliai, nesidrovintys nei klastos, nei kankinimų, kad išgau-tumėt iš žmonių kaltės išpažinimą. Jūs žmonėse įžiūrit piktadarystes, o aš — nekaltybę. Jūs jiems įkalbat nuodėmingumą, o aš — dorybingumą.
Blogio knygų skaitytojau, tarsiu dar vieną žodį, prieš paleisdamas vėjais tavo paikus košmarus. Nė iš tolo nesupranti, kaip menkai man terūpi tavo pasmerkimas. Tai, ką tu vadini negarbe ir kartuvių baisybėmis, man tik vaikiškas baubas. Tu pasisiūlei sakyti ginamąją kalbą. Man tiek mažai terūpi šis regimybių pasaulėlis, kad aš pasakysiu prokuroro kalbą. Sitoj byloj man gali būti mestas tik vienas kaltinimas, ir mesiu jį aš pats. Mirusioji buvo mano mylimoji ir nuotaka — ne pagal jūsų koplyčių įstatymą, o pagal tauresnę ir griežtesnę, jums nesuvokiamą teisę. Mudu su ja vaikščiojome ne jūsų pasaulio keliais — žengėme krištolo rūmuose, kai jūs kiūtinot mūriniais požemių koridoriais. Aš juk žinau, kad policininkai — paprasti ir teologai — visada įsivaizduoja, jog meilė išauga i neapykantą. Tai jau vienas prokuroro argumentas. Tačiau antras argumentas stipresnis, nenuslėpsiu ir jo. Tiesa ne tik tai, kad Paulina mane mylėjo, bet ir tai, kad štai šį rytą, prieš mirdama ji prie šito stalo parašė testamentą, kuriuo man ir mano naujajai bažnyčiai paliko pusę milijono. Na, dėkit man antrankius. Manot, bijau to, ką jūs man • išdarinėsit? Katorga man bus • tik pakelės stotis, kur aš lauksiu jos. Kartuvės man bus vežimas, kuriuo pas ją nuskriesiu.
-Jis kalbėjo su tokiu triuškinančiu oratoriaus įtaigumu, kad Flambo ir Džoana Steisi spoksojo į jį netekę žado. Bet tėvo Brauno veidą temdė vien tik sielvartas; akis jis buvo nudelbęs į žemę, ir kaktoje matėsi skausmo raukšlė. Saulės pranašas kiek atsišliejo į židinį ir kalbėjo toliau:
— Keliais žodžiais išdėsčiau visus argumentus prieš save — daugiau nėra. Bet man užteks dar mažiau žodžių sumalti juos į miltus, kad neliktų nė ženklo. Į klausimą, ar padariau šį nusikaltimą, atsakau trumpai drūtai: negalėjau jo padaryti. Paulina Steisi nukrito iš čia žemėn penkios minutės po dvylikos. Šimtas žmonių teisme paliudytų, kad savo balkone viršuj aš stovėjau nuo pat dvyliktos visas penkiolika minučių — įprastiniu savo viešų maldų laiku. Mano klerkas (padorus jaunuolis iš Klapamo, man joks giminė) prisieks sėdėjęs pereinamame kabinete, pro kurį visą rytą niekas nevaikščiojo. Jis prisieks, kad aš atėjau geras dešimt minučių prieš dvylika, penkiolika minučių prieš nelaimingą atsitikimą, ir kad visą tą laiką iš savo kabineto arba iš balkono niekur nėjau. Geresnio alibi nė nesugalvosi — pusę Vestminsterio galiu pasikviesti į teismą. Manau, kad antrankius galit paslėpti. Byla nutraukta.
Bet baigdamas išklosiu viską, kas jus gali dominti, kad šio idiotiško įtarimo neliktų nė kvapo. Aš, atrodo, žinau, kaip mano nelaimingą draugę ištiko mirtis. Cia jūs, tiesa, galit apkaltinti mane ar bent jau mano tikėjimą ir filosofiją, bet pasodinti už tai negalit. Visiems, siekiantiems aukštesniųjų tiesų, gerai žinoma, kad istorijoje yra buvę tokių adeptų ir apšviestųjų, kurie turėjo galią levituoti — tai yra, savo jėgomis kyboti ore. Tai tik viena materijos įvaldymo — mūsų okultinės išminties — apraiška. Vargšė Paulina buvo impulsyvi ir ambicinga. Tiesą sakant, aš manau, ji be pagrindo tarėsi pažinusi daug paslapčių— kai leisdavomės liftu, man vis sakydavo, kad, turėdamas pakankamai tvirtą valią, žmogus galėtų pleventi žemyn kaip plunksna. Rimtai tikiu, kad, įkvėpta kilnių minčių, ji ryžosi
šiam stebuklui. Jos valia ar gal tikėjimas lemiamą akimirką, matyt, palūžo, ir žemas materijos dėsnis jai negailestingai atkeršijo. Stai ir visa istorija, ponai, labai liūdna ir, jūsų manymu, labai paika ir nedora, bet aišku, nenusikalstama ir su manim nesusijusi. Policijos protokolų kalba vadinkit tai savižudybe. Aš visada tai vadinsiu didvyriška • nesėkme ir lėtu kopimu dangun.
Flambo pirmą kartą matė tėvą Brauną sugniuždytą. Jis tebesėdėjo nuleidęs akis, su skausmo raukšle kaktoje, lyg susi
gėdęs. Negalėjai nusikratyti įspūdžio, įkvėpto sparnuotų pranašo žodžių, kad štai sėdi niūrus žmonių įtarinėtojas, kurį
pergalėjo išdidi ir tyra dvasia, natūralios laisvės ir sveikatos nešėja. Galiausiai jis mirksėdamas, lyg apimtas blogumo, tarė:
— Na, jeigu taip, sere, jums belieka pasiimti minėtąjį testamentą ir eiti. Kažin kur nelaimingoji jį padėjo?
— Greičiausiai ant stalo prie, durų,— tarė Kalonas tokiu nekaltu balsu, kuris tartum galutinai jį išteisino.— Ji man kaip tik ir minėjo, kad parašys jį šįryt, o kildamas liftu į savo kambarį, mačiau ją rašant.
— Tai jos durys buvo atviros? — paklausė kunigas, įbedęs akis į kilimėlio kampą.
— Taip,— ramiai atsakė Kalonas.
— Taip, vadinasi, jos po to visą laiką buvo atviros,— atsakė kunigas ir vėl įsistebeilijo į kilimėlį.
— Cia yra kažkoks dokumentas,— keistoku balsu pasakė niaurioji Džoana. Ji buvo prie savo sesers stalo palei duris ir dabar laikė didelį melsvo popieriaus lapą. Gaiži šypsena jos veide nelabai tiko šiai situacijai ar šiam atvejui, ir Flambo žvelgė į ją suraukęs kaktą.
Pranašas Kalonas stovėjo atokiai, vėl sėkmingai nutaisęs patikliai naivią miną. Bet Flambo pačiupo popierių iš jos rankos ir perskaitęs apstulbo. Ten iš tikrųjų buvo formali testamento pradžia, bet po žodžių „Siuo testamentu savo mirties atveju visą turtą“ tebuvo keletas drėkstelėjimų, o paveldėtojo vardo — nė žymės. Flambo stebėdamasis perdavė šią testamento įžangą savo draugui dvasininkui, kuris dirstelėjęs padavė saulės žyniui,
Netrukus tas ištaigingai apsitaisęs šventuolis, dviem žingsniais peršokęs kambarį, pripuolė prie Džoanos Steisi ir išsprogino savo mėlynas akis.
— Kokią velniavą čia iškrėtei?—sušuko jis.— Tai ne viskas, ką Paulina parašė.
Jie nustėro, išgirdę jį kalbant nauju balsu, kuriame šaižiai suskambo amerikietiška tartis,— šaunios angliškos kalbėsenos kaip nebūta.
— Ant jos stalo daugiau nieko nėra,— tarė Džoana ir atrėmė jo žvilgsnį tuo pačiu piktdžiugišku šypsniu.
Vyriškis ūmai pratrūko keiksmais ir nepasitikėjimo žodžiais. Visi buvo sukrėsti, tarytum jis ne kaukę, o tikrą veidą būtų nusiplėšęs.
— Stai kas! — suriko jis amerikietiška šnekta, išsiplūdęs lig valiai.— Aš gal ir avantiūristas, bet tu — žmogžudė. Taip, ponai, štai jums ir mirties paaiškinimas, be jokių levitacijų. Vargšelė rašo testamentą mano labui, o ta prakeikta sesuo įėjusi atima plunksną, neleidusi pabaigti nuvelka ją prie lifto ir įstumia į šachtą. Aha! Mums vis dėlto reikia antrankių ,
— Kaip teisingai buvot paminėjęs,— su atgrasia ramybe tarė Džoana,— jūsų klerkas yra labai padorus jaunuolis , žinantis , kas yra priesaika, ir bet kokiam teisme jis paliudys, kad penkias minutes prieš nukrentant seseriai ir penkias minutes po to aš jūsų kontoroj tvarkiau mašinraščio reikalus. Misteris Flambo pasakys, kad jis mane ten ir rado.