Pelenų spalvos miško nykumoje kapinės ūmai kilo į gūbrį ar kalvelę, aptrauktą žalia velėna, kuri žvaigždžių šviesoje atrodė pilka. Dauguma kapų buvo atšlaitėje, o takas į bažnyčią kilo status kaip laiptai. Kalvos viršūnėje, ant vienintelės iškilios plokštumos stovėjo paminklas. išgarsinęs visą apylinkę. Apsuptas neišraiškingų antkapių, jis keistai nuo jų skyrėsi: jo autorius buvo vienas garsiausių šiuolaikinės Europos skulptorių, kurio šlovę vis dėlto beregint nustelbė paties įamžintojo šlovė. Sidabro potėpiais žvaigždės glostė masyvią metalinę figūrą — prie žemės prigludusį karį. kurio stiprios rankos buvo suglaustos amžinai maldai. o didi galva ilsėjosi ant ginklo. Garbus veidas buvo barzdotas arba veikiau apžėlęs didelėmis pulkininko Nju-komo !3 stiliaus žandenomis. Karinė uniforma, pavaizduota keliais paprastais bruožais, buvo šiuolaikiška. Dešinėje gulėjo kardas su nulaužtu galu, o kairėje — Biblija. Saulėtomis vasaros dienomis pasižiūrėti kapo suvažiuodavo amerikiečiai ir kultūringi apylinkių gyventojai; tačiau ir tada bekraštės girios apsuptas kresnas, kupolas su kapinaitėmis ir bažnyčia jiems atrodydavo nejaukiai bežadė ir apleista vieta. O viduržiemio šaltyje ir tamsoje, rodės, liksi vienas su žvaigždėmis. Vis dėlto sustingusioje miško tyloje sugirgždėjo mediniai varteliai, ir dvi blausios žmogystos juodais drabužiais takeliu užkopė prie antkapio.
Ledinė žvaigždžių šviesa buvo tokia silpna, jog apie tuodu tebūtum galėjęs pasakyti, kad abu vilki juodus rūbus ir kad vienas yra labai didelis, o kitas (gal taip atrodė dėl kontrasto) mažut mažutėlis. Jiedu priėjo prie paminklo didžiajam karžygiui ir kelias minutes stovėjo, žvelgdami į jį. Toli aplinkui nebuvo jokio žmogaus, gal net jokio gyvio, tad liguista vaizduotė, ko gero, būtų suabejojusi, ar ir jiedu žmonės. Siaip ar taip, jų pokalbio pradžia nuskambėjo keistokai. Tylą nutraukė mažasis:
— Kur protingas žmogus slepia akmenėlį?
Aukštasis tyliai atsakė:
— Pakrantėje.
Mažasis linktelėjo ir patylėjęs tarė:
— Kur protingas žmogus slepia medžio lapą?
— Miške,— atsakė antrasis.
Juodu kiek patylėjo, paskui aukštasis paklausė:
— Tai jūs sakot, kad norėdamas paslėpti tikrą deimantą, protingas žmogus, žinia, slepia jį tarp dirbtinių?
— Ne ne,— juokdamasis atsakė mažasis,— kas buvo, tai pražuvo.— Patrepsėjęs šąlančiomis kojomis, pridūrė: — Galvoju ne apie tai, o visai apie ką kita — gana įdomų dalyką. Nagi brū-kštelkit degtuką.
Ilgšis pasirausė kišenėje, ir netrukus čirkštelėjusi liepsna auksu nuliejo visą paminklo plokštę. Juodom raidėm buvo išgraviruoti garsūs žodžiai, kuriuos pagarbiai skaitydavo daugybė amerikiečių:
„Švento atminimo generolas seras Arturas Sent Į{leras, didvyris ir kankinys, visuomet nugalėdavęs savo priešus ir visa d jų pasigailėdavęs, ir galiausiai klastingai jų nužudytas. Tebūnie' maloningas jam dievas, kuriuo jis tikėjo, ir teatkeršija už jį“.
Degtukas nusvilino aukštuoliui pirštus, pajuodavo ir nukrito. Jis norėjo įžiebti kitą, bet mažasis draugas jį sulaikė,
— Ačiū, Flambo, aš, drauguži, pamačiau viską, ką norėjau, Arba kitaip sakant, nepamačiau to, ko nenorėjau pamatyti, O dabar nueisim keliu pusantros mylios iki artimiausių užeigos namų, ir aš mėginsiu viską jums papasakoti, Dievas mato: tokią istoriją dera porinti prie židinio, su alučiu,
— Jiedu nusileido stačiuoju taku, užšovė aprūdijusią vartelių sklendę ir skardžiais žingsniais nukaukšėjo šalčio sukaustytu miško keliu, Tik už ketvirčio mylios mažasis vėl prakalbo, Jis tarė:
— Taigi protingas žmogus akmenėlį slepia pakrantėje, Tačiau ką jis daro, jeigu pakrantės nėra? Ar jūs žinot apie garsiąją Sent Klero nelaimę?
— Apie anglų generolus ničnieko nežinau, tėve Braunai,— juokdamasis atsakė ilgšis,— tik šį tą apie anglų policininkus, Bet aš gerai žinau, kokį nemenką kelią sukoriau, jūsų tampomas po vietas, kuriose išgarbintas šis šaunuolis, Galėtum pamanyt, kad jis palaidotas bent šešiose vietose. Vestminsterio abatijoje mačiau paminklą generolui Sent Klerui. Temzės krantinėje mačiau statulą — generolas Sent Kleras ant piestu stovinčio žirgo, Gatvėje, kurioje jis gimė, mačiau memorialinę lentą Sent Kle-rui, ją mačiau ir kitoje gatvėje — kur jis gyveno. O dabar tamsoje mane nutempėte prie jo palaikų kaimo kapinėse. Si didi persona man jau pradeda nusibosti, tuo labiau kad nenutuokiu, kas jis per vienas, Ko jūs ieškot visose tose kriptose ir atvaiž-duose?
— Ieškau tik vieno žodžio,— tarė tėvas Braunas.— Žodžio, kurio ten nėra,
— Na tai gal,— paklausė Flambo,— ir man papasakosit ką nors?
— Pasakojimą teks padalinti į dvi dalis,— pareiškė kunigas.— Pirmoje bus tai, ką žino visi, o antroje — tai, ką žinau aš, Pirmoji dalis yra trumpa ir aiški, Ir visai klaidinga,
— Puiku,— linksmai tarė aukštasis Flambo.— Pradėkim nuo blogojo galo, Nuo to, ką visi žino ir kas nėra tiesa.
— Jeigu ten ir esama tiesos, ji labai netiksli,— kalbėjo Braunas— nes visuomenei faktiškai žinoma štai kas. Jai žinoma, kad Arturas Sent Kleras buvo garsus ir daug nusipelnęs anglų generolas, Jai žinoma, kad po sėkmingų, nors gana atsargių kampanijų Indijoje ir Afrikoje jis vadovavo kovai su brazilais, kai didysis brazilų patriotas Olivjė pateikė savo ultimatumą, Jai žinoma, kad tada Sent Kleras su labai mažu daliniu puolė smarkiai pranokstančias Olivjė pajėgas ir po didvyriško pasipriešinimo buvo paimtas į nelaisvę. Žinoma ir tai, kad po to Sent Kleras buvo pakartas ant pirmos šakos ir tai sukėlė viso civilizuoto pasaulio pasibaisėjimą. Brazilams pasitraukus, jį rado ten kybantį su pakaklėj tabaluojančiu nulaužtu kardu.
— Ir ši-istorija klaidinga? — paklausė Flambo.
— Ne,— ramiai atsakė jo draugas,— kol kas čia viskas gana teisinga.
— Bet juk jūs čia visą esmę ir išdėstėt! — nusistebėjo Flambo.— Ir jeigu ši istorija teisinga, kur tada paslaptis?
Jie praėjo šimtus pilkų pamėkliškų medžių, kol kunigėlis vėl prabilo. Jis mąsliai krimstelėjo sau į pirštą ir atsakė:
— Paslaptis čia psichologinė. Netgi dvi psichologinės paslaptys. Tame Brazilijos epizode du žymiausi šių laikų karvedžiai pasielgė priešingai savo būdui. Juk Olivjė ir Sent Kleras abu buvo didvyriai — tai seniai žinoma ir neabejotina: čia Hektoras susirėmė su Achilu. O ką jūs pasakytumėt apie tokį pasakojimą, kuriame Achilas bptų baikštus, o Hektoras klastingas?
— Pasakokit toliau,— nekantriai tarė. stambuolis , kai jo draugas vėl įsikando pirštą.
— Seras Arturas Sent Kleras buvo religingas, seno raugo karys — tokie mus išgelbėjo per Sipajų maištą 8,— toliau kalbėjo Braunas.— Pirmenybę jis visada teikdavo pareigai, o ne impulsyviam narsumui, ir nors drąsos jam nestigo, buvo tikrai apdairus vadas ir itin piktindavosi nereikalingomis aukomis. Bet savo paskutiniame mūšyje ėmėsi to, ką ir vaikas būtų palaikęs kvailyste. Visai nereikia stratego proto, kad suprastum, kaip tai absurdiška; juk ir autobuso ratų išvengiam, nebūdami strategai. Tai pirmoji paslaptis: kas atsitiko anglų generolo galvai? Antroji mįslė: kas pasidarė brazilų generolo širdžiai? Prezidentą Olivjė galima vadinti ir svajotoju, ir nuobodžiu žmogum, bet net jo priešai pripažindavo, kad jis kilniaširdiškas kaip riteris. Beveik kas antrą savo belaisvį jis tuoj pat paleisdavo ar net apipildavo malonėmis. Žmonės, tikrai jam kenkę, grįždavo sujaudinti jo paprastumo ir meilumo. Kodėl gi, po šimts pypkių, jis vienąkart gyvenime taip šėtoniškai atkeršijo, ir už tokį smūgį, kuris jam buvo nepavojingas? Stai tokios tokelės. Vienas protingiausių pasauly žmonių nei iš šio, nei iš to pametė galvą. Vi-enas geriausių pasauly žmonių nei iš šio, nei iš to pasielgė kaip nevidonas. Trumpai drūtai' —tai ir viskas; o dabar, mielasai, žodį tarsit jūs.