129
9. Tėvas Braunas nelaisvę. Pulkininkas ir majoras buvo žuvę mūšyje. Negaliu pasakyti, kad istorijoje maža buvo tokių puikių reginių, kaip paskutinis šio nepaprasto pulko mūšis; sužeisti karininkai griebdavo žuvusių kareivių šautuvus, o pats generolas raitas. stojo veidu prieš mus, vienplaukis ir su nulaužtu kardu“. Kas vėliau ištiko generolą, jis nutyli1— kaip ir kapitonas Kitas.
— Na, gerai,— suniurnėjo Flambo,— ką dar sužinojot?
— Sį bei tą,— tarė tėvas Braunas.— Ir nors tam sugaišau daug laiko, jums papasakosiu trumpai. Prieglaudoje Linkolnšy-ro žemumose galiausiai pavyko rasti seną karį, kuris tame mūšyje ne tik buvo sužeistas, bet ir klūpojo prie mirštančio pulkininko. Pulkininkas Klansis buvo didelis kaip jautis airis ir mirė jis sakytum ne tiek nuo kulkų, kiek nuo pykčio. Jis tai tikrai buvo niekuo dėtas dėl to komiško antpuolio; generolas bus jam jį primetęs. Pasak mano informatoriaus, paskutiniai, pamokomi jo žodžiai buvo tokie: ,,Stai tas senas asilas. Gaila, kad jam kardas, o ne galva nulūžo“. Krenta į akis, kad visiems rūpėjo tas nulaužtas kardas, nors daugelis žiūri į tai pagarbiau nei velionis pulkininkas Klansis. Na, o dabar trečiasis parodymas.
Miško takas ėmė kilti, ir kalbėtojas trumpai stabtelėjo atsikvėpti. Paskui prabilo tuo pačiu dalykišku tonu:
— Tik prieš gerą mėnesį Anglijoje mirė vienas brazilų pareigūnas; susipykęs su Olivjė, jis nebegyveno Brazilijoje. Tai buvo gerai žinomas ir čia, ir kontinente ispanas, pavarde Espa-das, geltonveidis, kumpanosis, senas dabita — aš pats jį pažinojau. Dėl įvairių asmeninių priežasčių man buvo leista pamatyti jo paliktus dokumentus; jis, aišku, buvo katalikas, ir aš sėdėjau prie jo mirties patalo. Jo palikimas nenušvietė nė vienos Sent Klero likimo kertelės; tiesa, ten buvo šeši paprasti sąsiuviniai su anglų kareivio dienoraščiu. Spėju, kad juos brazilai paėmė iš kurio nors žuvusiojo. Siaip ar taip, dienoraštis baigiasi mūšio išvakarėmis.
Tačiau tai, ką tas bėdžius parašė apie paskutinę savo gyvenimo dieną, verta dėmesio. Turiu su savim, bet čia per tamsu skaityti, todėl jums trumpai perpasakosiu. Pradžioje daug kareiviškų juokelių apie kažkokį Maitvanagį. Atrodo, tai ne jų žmogus, ko gero, net ne anglas; podraug iš . aprašymo nepanašu, kad jis būtų buvęs priešas. Galima manyti, kad tai koks vietinis tarpininkas, ne kariškis, galbūt vedlys ar žurnalistas. Jis buvo susikuždėjęs su pulkininku Klansiu, nors dažniau jį matydavo šnekantis su majoru. Majoras iš tiesų dažnai figūruoja to kareivio pasakojime — liesas, juodaplaukis puritonas iš Siaurės Airijos, pavarde berods Maris. Nuolat pašiepiamas kontrastas tarp to rūškano olsteriečio ir linksmų plaučių pulkininko. Šaipydavosi ir iš ryškiai šviesių Maitvanagio drabužių.
Bet visus tuos pokštavimus kaip vėjas nupūtė trimito garsai. Už anglų stovyklos ir beveik lygiagrečiai upei ėjo kelias, kertantis upę jau minėtu tiltu. Rytuose kelias vedė atgal į miškus, už kokių dviejų mylių buvo kitas anglų avanpostas. Iš tos pusės vakare keliu ir atkaukšėjo tviskantis kavalerijos būrys, ir net eilinis dienoraščio autorius apstulbęs pažino, jog tai generolas su savo palyda. Jis jojo ant puikaus balto žirgo, taip dažnai matyto iliustruotuose laikraščiuose ir portretuose; ir pasveikintas jis buvo tikrai ne su tuščiu formalumu. Na, bet pats formalumams laiko negaišo, ir nušokęs nuo žirgo, tuoj suėjo su karininkais į krūvą ir ėmė karštai, bet paslaptirlgai kalbėti. Mūsų draugas dienoraščio autorius ypač atkreipė dėmesį į tai, kad generolas labiausiai linko tartis su majoru Mariu, nors iš tiesų toks pasirinkimas, jeigu ne itin pabrėžiamas, nebuvo keistas. Abu jie jautė vienas kitam simpatiją, abu, taip sakant, „patys skaitė savo Biblijas“ 9; abu buvo seno evangelinio tipo karininkai. Šiaip ar taip, yra faktas, kad, vėl sėdęs ant žirgo, generolas dar kuo rimčiausiai tebekalbėjo su Mariu, o kai lėtai leidosi: keliu upės link, aukštasis olsterietis ėjo šalia, įsitraukęs į pašnekesį. Kareiviai stebėjo juodu, kol jie dingo už medžių, keliui pasukus prie upės. Pulkininkas grįžo į . savo palapinę, o kareiviai — į postus; dienoraščio autorius palūkuriavo dar keletą minučių ir išvydo gražų vaizdelį.
Puikusis baltas žirgas, ką tik lėtai ir grakščiai nužingsniavęs keliu kaip ne kartą paraduose, atskriejo šuoliais lyg į žūtbūtinių lenktynių finišą. Iš pradžių jie pamanė, kad žirgas kažko pasibaidė, bet netrukus pamatė, kad generolas, geras raitelis, pats spaudžia arklį kiek įmanydamas. Žirgas pro juos prašvilpė kaip viesulas, ir tada, sustabdęs ristūną skersai, generolas atgręžė į juos liepsnos apimtą veidą ir, kviesdamas pulkininką, sugriaudėjo kaip Paskutiniojo teismo trimitas.
Man toks įspūdis, kad tokius žmones kaip mūsų dienoraš-tininkas tos katastrofos įvykiai užgriuvo tarsi' lavina. Apkvaitę iš susijaudinimo jie lyg sapnuodami, ne savom kojom puolė rikiuotis ir sužinojo, kad tuoj reiks pulti priešą už upės. . Generolas su majoru, girdi, aptikę kažką prie tilto, ir dabar delsti esą tolygu mirčiai. Majoras tuoj nuskubėjęs atgal kviesti rezervo, bet vis tiek buvo abejotina, ar jie spės laiku gauti paramos. Tačiau upę reikią forsuoti šiąnakt, kad iki ryto būtų galima užimti aukštumas. To romantiško naktinio žygio šurmuliu ir nerimu dienoraštis staiga baigiasi.
Tėvas Braunas kopė priekyje, nes miško takas darėsi vis siauresnis, statesnis ir labiau vingiuotas, kol galop jiems ėmė rodytis, jog kyla ivijais laiptais. Kunigo balsas tamsoje sklido iš viršaus.
— Dar toks didžiulis menkniekis. Paraginęs juos narsiai pulti, generolas buvo betraukiąs iš makštų savo kardą, bet paskui, lyg ir susigėdęs tokios melodramos, ikišo ji atgal. Taigi vėl tas kardas.
Pro šakų tinklą iš viršaus prasiskverbė blanki šviesa, klodama jiems po kojom pamėklišką raizgini: juodu vėl kopė link blandaus nakties švitulio. Flambo juto čia pat tvyrančią tiesą— deja, kol kas nesuvoktą. Jis suglumęs atsakė:
— Na ir kuo čia dėtas kardas? Karininkams juk įprasta nešiotis kardus, ar ne?
— Sių laikų karuose jie nedažnai minimi,— santūriai atsakė jo draugas.— O čia tas nelemtas kardas — kas žingsnis.
— Na ir kas? — suniurzgė Flambo.— Skatiko neverta sensacija—paskutiniam mūšy generolui lūžo kardas. Iš karto buvo aišku, kad laikraščiai išpūs didelį burbulą. Visuose paminkluose kardas pavaizduotas su nulūžusiu galiuku. Negi jūs į šią poliarinę ekspediciją mane atvilkot tik dėl to, kad du pastabūs vyrai mate nulaužtą Sent Klero kardą?
— Ne,— griežtu balsu atšovė tėvas Braunas.— Bet kas matė jo kardą nenulaužtą?
— Kaip tai? — sušuko antrasis ir sustojo kaip ibestas po žvaigždėtu skliautu. Jie jau buvo išėję pro pilkus miško vartus.
— Aš klausiu,, kas matė jo kardą nenulaužtą,— atkakliai pakartojo tėvas Braunas.— Dienoraščio autorius tikrai nematė, nes generolas jį tuoj sukišo atgal.
Flambo apsidairė mėnesienoje, lyg apakintas saulės, o jo draugas kalbėjo toliau, dabar jau su įkarščiu.
— Flambo,— sušuko jis,— net apieškojęs kapus, irodymų aš neturiu. Bet esu isitikinęs. Pridursiu dar vieną dalykėlį, kuris viską apverčia aukštyn kojom. Keistas atsitiktinumas lėmė, kad pulkininką kulka pakirto vieną iš pirmųjų. Jis buvo pašautas dar prieš armijoms suartėjant. Bet nulaužtą Sent Klero kardą jau buvo . matęs. Kodėl jis lūžo? Kaip? Mielas drauge, jis buvo lūžęs jau prieš mūši.
— O! — su netikru džiugesiu prabilo jo draugas.— Ir kurgi tas nulūžęs galiukas?
9
Protestantų religijoje visi tikintys gali patys interpretuoti Bibliją, katalikų— tik kunigai.