— Galiu pasakyti,— tuoj pat atšovė kunigas.— Belfaste, Protestantų katedros kapinėse , šiaurrytiniame kampe.
— Tikrai? — susidomėjo antrasis.— Jūs ten žiūrėjot?
— Žiūrėjau , bet nemačiau,— nuoširdžiai apgailestaudamas atsakė Braunas.— Tą vietą dengia didingas marmurinis paminklas , pastatytas didvyriui majorui Mariui, žuvusiam narsuolio mirtimi garsiajame Juodosios upės mūšyje.
Flambo staiga pagyvėjo.
— Jūs sakot,— kimiai sušuko jis,— kad generolas Sent Kleras neapkentė Mario ir nužudė jį mūšio lauke , nes..
— Jūs dar vis esat kupinas gerų tyrų minčių,— atsakė pašnekovas.— Buvo blogiau ,
— Na, žinot,— tarė aukštuolis,— didesnio blogio mano vaizduotė nebeišneša.
Kunigas , matyt, tikrai abejojo , nuo ko pradėti , bet galiausiai vėl tarė:
— Kur protingas žmogus slėptų lapą? Miške.
Flambo tylėjo.
— O jei miško nebūtų, jis jį sukurtų. O norėdamas paslėpti negyvą lapą , jis sukurtų negyvą mišką,
Flambo tebetylėjo , ir kunigas pridūrė dar ramesniu ir tylesniu balsu:
— O jeigu jam reikėtų paslėpti lavoną, jis sukurtų lauką lavonų ir ten paslėptų.
Flambo ėmė drožti sparčiu žingsniu, nekantraudamas dėl gaišaties; bet tėvas Braunas kalbėjo lyg tęsdamas nebaigtą sakinį ,
— Seras Arturas Sent Kleras, kaip jau sakiau, buvo iš tų, kurie patys skaito savo Bibliją. Tai ir buvo jo nelaimė. Kada gi žmonės supras, jog beprasmiška skaityti savo Bibliją, neskaitant kitų žmonių Biblijų? Spaustuvininkas skaito Bibliją , ieškodamas korektūros klaidų. Mormonas, skaitydamas Bibliją , randa joje daugpatystę, o „Krikščionių mokslo" išpažintojas— kad mes neturim nei rankų , nei kojų 10. Sent Kleras buvo anglas protestantas , ilgai tarnavęs Indijoje. Dabar pasvarstykim, kas iš to išėjo , tik , gink Dieve , nepūskim miglos , O . išėjo štai kas: fiziškai stiprus žmogus, gyvendamas po tropikų saule Rytų visuomenėje, be nuovokos ir be vadovo įniko į Bibliją. Aišku, jis daugiau skaitė Senąjį Testamentą, o ne Naująjį. Ir aišku, Senajame Testamente jis rado, ką tik norėjo — geidulingumą, tironiją, išdavystę. Taip, galiu sutikti, kad jis tam tikra prasme buvo doras. Bet kas iš to: juk jis dorai garbino nedorybę.
Visose paslaptingose karštose šalyse, kur jis būdavo, laikydavo haremą, kankindavo savo piktadarybių liudininkus. begėdiškais būdais kaupė auksą, bet žinoma, nė nemirktelėjrs butų pasakęs, kad visa tai — Dievo garbei. Savo požiūrį aš išsakau klausimu: „Kokio Dievo?“. Taigi šis blogis ypatingas tuo,. kad pragare jis atveria duris po durų, ir kaskart į vis mažesnį kambarį. Tikroji nusikaltėlio nelaimė yra ne ta, kad jis vis labiau ir labiau šėlsta, o ta, kad darosi vis niekingesnis ir niekingesnis. Sent Kleras greit ėmė dusti kyšių ir šantažo pinklėse, ir pinigų jam reikėjo vis daugiau. Jis smuko vis žemiau ir žemiau, o prieš Juodosios upės mūšį buvo nupuolęs į patį Dantės pragaro dugną.
— Ką jus norit pasakyti? — paklausė jo draugas.
— Būtent tai,— atšovė dvasininkas ir staiga parodė į balutę, aptrauktą mėnesienoj spindinčiu ledu.— Pamenat, ką Dantė įkurdino paskutiniame ledo rate?
— Išdavikus,— tarė Flambo ir sudrebėjo , Žvelgdamas į negyvą peizažą, Rur, tarytum nepadoriai tyčiodamiesi, stirksojo medžiai, jis jau beveik vaizdavosi esąs Dantė, o kunigas su čiurlenančiu lyg upelis balsu — Vergilijus, vedantis jį per amžinųjų nuodėmių kraštą. Balsas tarė:
— Olivjė, kaip- žinot, buvo donkichotiško būdo — slaptųjų tarnybų ir šnipų nepripažino. Visa tai, kaip ir daug kitų dalykų, buvo suorganizuota jam už akių. Cia pasidarbavo mano draugužis Espadas; jis ir buvo tas ryškiai vilkįs puošeiva, kurio kumpa nosis pelnė jam pravardę Maitvanagis. Apsimetęs pafrontės filantropu, jis prasiskverbė į anglų armiją ir galiausiai pasiekė jos vienintelį parsidavėlį ir — o, Dieve! — vyriausiąjį vadą. Sent Klerui baisiausiai reikėjo pinigų — daug pinigų, Nepripažintas šeimos gydytojas grasino imtis demaskavimo, kurį vėliau ir pradėjo, bet paskui nutraukė; sklido kalbos apie laukines baisybes' Park Leine 11, apie anglų evangeliko darbelius, kurie kvepėjo žmonių aukojimu ir aibe vergų. Pinigų reikėjo ir dukters kraičiui, nes turtuolio šlovė jam buvo taip pat miela kaip ir patys turtai. Jis nutraukė paskutines gijas—susišnibž-dėjo su brazilais, ir Anglijos priešai apipylė jį turtais. Bet su Espadu-Maitvanagiu kalbėjosi ne tik jis, o ir dar kai kas. Kažkokiu būdu niūrusis majoras olsterietis suuodė visą bjaurią tiesą ir jiems lėtai einant tilto link, Maris jam pasiūlė tuoj pat atsistatydinti, antraip jam grėsiąs karo tribunolas ir sušaudymas. Generolas vis delsė atsakyti, kol jiedu priėjo tropikų giraitės pakraštį prie tilto; ir tada prie šniokščiančios upės ir saulės nutviekstų palmių (regiu tai vaizduotėje) generolas išsitraukė savo kardą ir pervėrė.juo majoro kūną.
Žiemiškas kelias lankstu juosė gūbrį pro šaltyje sužvarbusius, nuožmiai juoduojančius krūmus ir medžių tankmes; bet Flambo lyg ir įžvelgė tolyje blankią pašvaistę — ne nuo mėnesienos ir ne nuo žvaigždžių, o nuo žmogaus įžiebtos šviesos. Pasakojimui artėjant prie pabaigos, jis dar žvelgė į ją.
— Sent Kleras buvo velnio šuva, bet geros veislės. Dedu galvą, kad jo protas niekad nebuvo toks aiškus, o valia tokia tvirta kaip tada — vargšui Mariui gulint susmukus prie jo kojų. Teisingai sakė kapitonas Kitas, kad nė viena jo pergalė didybe neprilygsta siam visų paniekintam pralaimėjimui. Jis šaltai pažvelgė į savo kruviną ginklą — nulaužtas galiukas liko įsmigęs tarp aukos menčių. Ramiai — lyg pro langą — jis pamatė, kas jo laukia. Jis suprato, kad vyrai suras įtartiną lavoną, ištrauks įtartiną kardo galiuką, pastebės įtartiną nulaužtą kardą arba apskritai pasiges jo. Taigi jis nužudė, bet nenutildė. Tačiau jo valdingas protas sukilo prieš nesėkmę: dar yra vienas būdas. Lavoną galima padaryti ne tokį įtartiną. Jį galima užversti kalnu kitų lavonų. Už dvidešimties minučių aštuoni šimtai anglų karių žygiavo mirti.
Šiltas švytėjimas už juodo žiemos miško sodrėjo, ryškėjo, ir Flambo gyvai žengė jo link. Tėvas Braunas irgi paspartino žingsnį, bet atrodė visas įnikęs į savo pasakojimą.
— Anglų karių narsa ir jų vado genijus dar būtų galėję šį tą .laimėti, jeigu jie būtų šturmavę kalvą iškart. Bet nedora galva, stumdžiusi juos kaip marionetes, turėjo kitų tikslų ir sumetimų. Jie gavo lindėti pelkėje bent jau tol, kol jų lavonai ten taps akiai įprastu dalyku. O tada paskutinysis kilnus gestas: žilagalvis karys šventuolis atiduoda savo kardą, kad nebesilietų kraujas. O, tai buvo sumanus ekspromtas. Bet manau — įrodyti negaliu,— manau, kad, jiems mirkstant tame velnio liūne, kažkas suabejojo... ir atspėjo.
Jis patylėjo, o paskui tarė:
— Nežinomas balsas man sako, kad atspėjo ne kas kitas, kaip įsimylėjėlis... Tas, kuris ketino vesti senio dukterį.
— Na, o kaip su Olivjė ir korimu? — paklausė Flambo.
— Olivjė, vadovaudamasis ir kilniais, ir praktiškais sumetimais, žygio metu retai kada apsikraudavo belaisviais,— paaiškino pasakotojaS!.— Dažniausiai visus paleisdavo. Ir tą kartą visus paleido.
— Visus, tik ne generolą,— pasakė aukštuolis.
— Visus,— pakartojo kunigas.
Flambo suraukė juodus antakius.
— Man čia dar neaišku,— tarė jis.
— Matau dar vieną reginį, Flambo,— kiek mistišku tonu tarė Braunas.— Negaliu įrodyti, bet matau — o tai svarbiausia. Ant plikų, kaitros išsvilintų kalvų rytą išardoma stovykla, uniformuotos brazilų kolonos išsirikiavusios žygiui. Rankoje laikydamas plačiakraštę skrybėlę, stovi Olivjė, jo raudonus marškinius ir ilgą juodą barzdą kedena vėjas. Jis atsisveikina su didžiuoju priešu, kurį paleidžia -iš nelaisvės,— žilagalviu anglų veteranu, dėkojančiu jam savo karių vardu. Tolėliau stovi pasitempę anglų karių likučiai, šalia — atsitraukimui paruošti vežimai ir atsargos. Dunda būgnai, brazilai pajuda, anglai lieka stovėti kaip įbesti. Jie taip styro, kol paskutiniai priešo kariai dingsta už tropikų horizonto. Tada jie visi atgyja, lyg prisikeldami iš numirusiųjų, ir penkiasdešimt veidų pasisuka į generolą — tų veidų užmiršti negalima.