Flambo net stryktelėjo.
— A! — sušuko jis.— Vadinasi, jūs sakot...
— Taip,— sodriu, įtaigiu balsu tarė tėvas Braunas.— Sent Klerui virvę ant kaklo užnėrė anglo ranka, manau, ta pati, kuri ant jo dukters piršto užmovė žiedą. Anglų rankos nuvilko jį prie gėdos medžio, rankos tų, kurie jį dievino ir jo vedami žengdavo į pergalę. Ir anglų akys (teatleidžia mums Dievas!)žiūrėjo į jį, kybantį ant žalios palmės šakos po svetima saule ir, kupinos neapykantos, meldė jam pragaro kančių.
Užėjusius ant gūbrio, juodu nutvieskė šviesa, pro raudonas užuolaidas sklindanti iš angliškų užeigos namų. Namai stovėjo pakelėj, tarytum svetingai kviesdami. Jų trejos durys buvo pravertos, ir jau iš tolo girdėjosi, kaip šurmuliuoja ir juokiasi žmonės, radę nakčiai prieglobstį.
— Daugiau neturiu ką pridurti,— tarė tėvas Braunas.— Jie teisė jį laukiniam krašte ir pasmerkė myriop, o paskui vardan
Anglijos ir jo dukters garbės prisiekė, kad istoriją apie išdaviko turtus ir žudiko kardą 1aikys amžinoje paslaptyje. Galbūt — Dieve padėk — jie bandė ją užmiršti. Gal bent jau mes pasistengsim užmiršti. Stai ir viešbutis.
— Iš visos širdies stengiuosi,— tarė Flambo, žengdamas į šviesią, triukšmingą smuklę, bet tuoj atšlijo atatupstas ir kone pargriuvo.
— Žiūrėkit, kad ji' kur šėtonas! — sušuko jis ir ištiesė ranką j kvadratinę medinę iškabą virš kelio. Ten neryškiai bolavo negrabi kardo rankena ir nulaužta geležtė, o pseudoarchaiškomis raidėmis buvo išraityta: „Nulaužtasis kardas".
— Nesitikėjot? — švelniai paklausė tėvas Braunas.— Siame krašte jis Dievas; kas antras viešbučio, parko ar gatvės pavadinimas primena ji ir jo gyvenimą.
— Maniau, kad jau atsikratėm šituo raupsuotuoju,— pasakė Flambo ir nusispjovė.
— Anglijoje juo niekada neatsikratysim,— tarė kunigas, nuleidęs akis,— kol varis tvirtas, o akmuo kietas. Jo marmurinės statulos amžius kerės išdidžių naivių vaikinų sielas, jo kapas dvelks ištikimybe nelyginant lelijos. Milijonai, niekad jo nepažinoję, pamils jį kaip tėvą — tą žmogų, kurį, galiausiai perkrim-tę, bendražygiai pakorė kaip šunį. Jis bus šventasis, o tiesos niekas taip ir nesužinos, nes aš galų gale apsisprendžiau. Tiesos atskleidimas atneša daug gero ir daug blogo, todėl aš iškėliau sau sąlygą. Visi tie laikraščiai žus užmaršty, antibraziliškas bumas jau baigėsi, Olivjė visur gerbiamas. Ir aš tariau sau: jeigu kur nors tvariame kaip piramidės metale arba marmure bus neteisėtai apkaltintas pulkininkas Klansis arba kapitonas Kitas, arba prezidentas Olivjė, ar dar koks nekaltas žmogus, tada aš prabilsiu. O jeigu viskas apsiribos tik neteisėtomis pagyromis Sent Klerui, aš tylėsiu. Taip ir bus.
Juodu įžengė į taverną, kur tarp raudonų užuolaidų buvo ne tik jaukuma, bet ir komfortas. Ant stalo stovėjo sidabrinis Sent Klero kapo maketas — su nulenkta sidabro galva ir nulaužtu sidabro kardu. Spalvotose nuotraukose ant sienų matėsi tasi pats antkapis ir fiakrai, vežantys prie jo turistus. Juodu atsisėdo ant patogių minkštasuolių.
— Salta,— šūktelėjo tėvas Braunas.-Nagi imkim ir išgerkim alučio ar vynelio.
— Arba brendžio,— tarė Flambo.
TRYS MIRTIES ĮRANKIAI
Ir iš pašaukimo, ir iš įsitikinimo tėvas Braunas geriau už daugelį mūsų žinojo, kad miręs žmogus yra vertas pagarbos. Tačiau ir jį persmelkė keistas jausmas, kai ankstų rytą, išgirdęs beldimą į duris, sužinojo, kad seras Aronas Armstrongas nužudytas.- Buvo absurdiška ir neįsivaizduojama, kad smurtas palietė tokį linksmą ir visų mėgstamą žmogų. Juk sero Arono Armstrongo linksmumas buvo kone komiškas, o populiarumas tiesiog legendinis. Tai lyg Saulėtasis Džimas būtų pasikoręs arba misteris Pikvikas miręs beprotnamy. Mat, nors būdamas filantropas, taigi turįs reikalų su visuomenės patamsiais, jis didžiavosi tai darąs su kuo giedriausiu ūpu. Savo kalbose politinėmis ir visuomeninėmis temomis žerte žerdavo anekdotus ir griausmingai kvatodavosi; jo kūno sveikata trykšte tryško; jo etika buvo išvien optimistiška; o girtavimo bėdą (savo mėgstamą temą) jis imdavo į nagą su tuo nemirtingu ar net monotonišku smagumu, kuris taip būdingas klestintiems tikriems blaivininkams.
Jo atsivertimo istorija ne kartą skambėjo iš puritonų tribūnų ir sakyklų — esą jį dar vaiką nuo škotiškos tikybos atitraukęs škotiškas viskis, bet jis sugebėjęs įveikti ir viena, ir kita ir tapęs (kaip pats kukliai sakėsi) tuo, kas dabar esąs. Bet jo vešli žila barzda, angeliškas veidas ir akiniai, linksmai žaižaravę daugybėje kviestinių pietų ir sueigų, tiesiog neleido tikėti jį kadaise pasidavus tokiems nesveikiems dalykams kaip girtuoklystė arba kalvinizmas. Atrodė tiesiog nepataisomas linksmuolis.
Jis gyveno kaimiškame Hamstedo 12 pakraštyje, dailiame ir aukštame, bet siaurokame name — moderniame, proziškame bokšte. Šiauriausioji jo pusė šliejosi prie žalio geležinkelio pylimo ir būdavo drebinama pravažiuojančių traukinių. Seras Aronas Armstrongas garsiai skelbdavosi neturįs nervų. Bet nors traukinys neretai sukrėsdavo namą, tą rytą viskas apsivertė, ir namas sukrėtė traukinį.
Garvežys pristabdė ir sustojo tuoj už tos vietos, kur namo kampas buvo įsikirtęs į stataus šlaito velėną. Dauguma mechanizmų sustoja ne iš karto, tačiau gyvas šio stabdymo akstinas buvo labai ūmus. Visai juodai vilkįs žmogus, net (kaip buvo įsiminta) su kraupiam juodom pirštinėm, išdygo ant pylimo krašto prieš garvežį ir ėmė mojuoti juodomis rankomis lyg grėsmingais malūno sparnais. Vien to nebūtų užtekę net lėtam traukiniui sustabdyti, bet jo riksmas vėliau buvo pavadintas nenormaliu it negirdėtu. Toks šauksmas būna klaikiai aiškus, net jei nesupranti žodžių. Tas žmogus šaukė: „Nužudė!“
Bet mašinistas dievagojosi, kad būtų stabdęs, net jei būtų girdėjęs tik kraupų, smarkų balsą, o ne patį žodį.
Traukiniui sustojus, tragedijos vaizdas atsivėrė kaip ant delno. Juodai vilkįs žmogus ant žalio šlaito buvo sero Arono Armstrongo tarnas Magnusas. Optimistiškasis baronetas dažnai juokdavosi iš juodų savo niūraus parankinio pirštinių, bet šį kartą juoktis niekam nesinorėjo.
Kai vienas • kitas smalsesnysis iŠ traukinio praėjo pro gyvatvorę, pamatė beveik į šlaito apačią nusiritusį seno žmogaus kūną su geltonu chalatu skaisčiai raudonu pamušalu. Apie jo koją buvo apsivijęs virvagalis — matyt, grumtynėse. Matėsi ir kraujo tiesa, labai nedaug, tačiau kūnas buvo sulinkęs tokia poza, kokia gyvas žmogus neįsivaizduojamas. Tai buvo seras Aronas Armstrongas. Netrukus apstulbę keleiviai pamatė stambų vyrą su šviesia barzda; kai kurie pažino, jog tai velionio sekretorius Patrikas Roisas, kadaise garsėjęs boheminiuose sluoksniuose ir net bohemos menuose. Jo sielvartas, nors ne toks išraiškingas kaip tarno, atrodė dar tikresnis. Kai mojuodama rankom į sodą įpuolė trečioji namo gyventoja, velionio duktė Alisa Armstrong, mašinistas liovėsi delsęs. Sušvilpęs traukinys nu-pūškavo į artimiausią stotelę kviesti pagalbos.
Patriko Roiso — buvusio lėbautojo, o. dabar sekretoriaus — prašymu buvo skubiai pakviestas tėvas Braunas. Roisas kilimo buvo airis ir toks lengvabūdis katalikas, kuris savo religiją prisimena tik visai bėdos prispirtas. Tačiau Raiso prašymas kažin ar būtų buvęs taip greit įvykdytas, jeigu vienas iš oficialiųjų seklių nebūtų draugavęs su neoficialiu sekliu Flambo; o juk draugaudamas, su Flambo, negali būti neprisiklausęs apie tėvą Brauną. Taip ir išėjo, kad jaunas seklys (pavarde Mertonas), per laukus vesdamas mažąjį kunigą prie geležinkelio, su juo šnekučiavosi kur kas nuoširdžiau, negu būtų šnekėjęs su šiaip kokiu nepažįstamu.