— Man dingojasi,— prisipažino misteris Mertonas,— kad čia visai neaiškus dalykas. Nėra ką įtarti. Magnusas yra senas pasipūtęs kvailys per daug kvailas, kad būtų žudikas. Roisas jau daugelį metų geriausias baroneto draugas, o duktė savo tėvą tiesiog dievino. Be to, tai pernelyg absurdiška. Kas gi žudys tokį linksmuolį kaip Armstrongas? Kas gi tepsis rankas salonų oratoriaus krauju? Tai tas pats kas žudyti Kalėdų Senį.
— Taip,— vangiai patvirtino kunigas,— jis tai buvo linksmas. Bet ar užkrėsdavo linksmumu kitus? Pasakykim tiesą — ar tuose namuose buvo dar bent vienas linksmas žmogus?
Mertono sąmonę staiga nušvietė tas spindulys, kurio šviesoje paaiškėja rodos, jau seniai žinomi dalykai. Jis dažnai lankydavosi pas Armstrongus, nes filantropas bendradarbiavo su policija; ir dabar jam dingtelėjo, kad iš tiesų tai buvo slogūs namai. Kambariai buvo labai aukšti ir labai šalti, apdaila skurdi, provinciali, koridoriuose, kur vis traukdavo skersvėjai, tvyrojo blausesnė už mėnesieną elektros šviesa. Ir nors įraudęs senio veidas su sidabrine barzda pakaitom švytėdavo tai vienam, tai kitam kambary, šilumos jis neskleidė. Žinoma, tą pamėklišką namų nejaukumą iš dalies lėmė savininko žvalumas ir energija: jam girdi, nereikėję nąi krosnių nei lempų, jis pat save šildęs. Bet prisiminęs kitus gyventojus, Mertonas gavo pripažinti, kad jie irgi tebuvo savo pono šešėliai. Paniuręs tarnas su savo baisingom juodom pirštinėm buvo tiesiog košmariškas; sekretorius Roisas atrodė gana solidus — vyras kaip jautis, tvido kostiumu trumpa barzdele, bet tą šiaudų spalvos barzdelę jau ženklino žilė, o plačią kaktą vagojo ankstyvos raukšlės. Jis taip pat buvo geraširdis, bet kažkaip liūdnai, tiesiog skaudžiai,— visiems kėlė įspūdį, kad gyvenimas jam nenusisekė. Na, o kad Alisa — Armstrongo duktė, buvo tiesiog neįtikėtina: tokia pablyškusi, gležnutė. Ji buvo grakšti, bet V!isa virpulinga kaip drebulė. Mertonui kartais dingodavosi, kad krūpčioti ją bus išmokę pradundantys traukiniai.
— Matot,— tarė Braunas, kukliai mirksėdamas—aš nesu tikras, kad Armstrongo linksmumas pralinksmindavo kitus žmones. Jūs sakot, kas gi žudys tokį linksmą senuką, bet aš nesu toks tikras — ne nos inducaS" in tentationem 13. Jei kada nors ką žudyčiau,— paprastai pridūrė jis,— tai, ko gero, optimistą.
— Kodėl? — nustebęs paklausė Mertonas.— Jūs manot, žmonėms nepatinka linksmumas?
— Žmonėms patinka, kai dažnai juokiamasi— atsakė tėvas Braunas,— bet nemanau, kad jiems patinka neblėstanti šypsena. Nenatūralus linksmumas labai išvargina.
\ Kurį laiką jie pučiant vėjui tylėdami žingsniavo žolėtu ge-ltžinkeliio pylimu; priėjus ištįsusį Armstrongo namo šešėlį, tė-vąs Braunas ūmai tarė, lyg norėdamas atsikratyti įkyrios minties, o ne rimtai ją pateikti:
\— Žinoma , gėrimas savaime nėra nei geras , nei blogas dalykas. Bet man vis lenda į galvą mintis, kad tokiems žmonėms kaip Armstrongas kartais dėl liūdnumo reiktų išgerti kokią taurę vyno.
Mertono viršininkas—sumanus žilaplaukis seklys, pavarde Gilderis,— Jaukdamas teismo medicinos eksperto, stovėjo ant žalio pylimo ir kalbėjosi su Patriku Roisu, kurio stambūs pečiai ir šiurkšti barzda buvo iškilę virš jo. Tai ypač krito į akis, nes Roisas visada vaikščiodavo galingai pakumpęs ir smulkius bažnytinius bei namų reikalus tvarkydavo su rambiu nuolankumu tarsi menką karutį velkantis jautis.
Pamatęs kunigą, jis i. maloniai pasisveikino ir pasivedė jį kelis žingsnius į šalį. Tuo tarpu Mertonas tikrai pagarbiai , bet ir kiek berniokiškai nekantraudamas kreipėsi į vyresnįjį seklį:
— Sakykit, misteri Gilderi, ar jums ši paslaptis kiek nors paaiškėjo?
— Paslapties čia nėra,— atsakė Gilderis, svajingai primerktomis akimis žvelgdamas į kovus.
— Na, man tai čia tikrai niekas neaišku,— šypsodamasis tarė Mertonas.
— Viskas labai paprasta, vaikine,— tarė patyręs detektyvas, glostydamas savo smailią žilą barzdelę.— Kai tik tu išėjai kviesti misterio Raiso kunigo , yla išlindo iš maišo. Pažįsti tą išbalusį tarną juodom pirštinėm, kuris sustabdė traukinį?
— Kurgi nepažinsi? Šiurpas perbėga, jį pamačius.
— Taigi,— nutęsė Gilderis,— kai traukinys nuvažiavo , tas žmogėnas irgi nuvažiavo. Tau neatrodo, kad jis gan šaltų nervų nusikaltėlis — pabėgo tuo traukiniu , kuris turėjo iškviesti policiją?
— Vadinasi, jūs visai tikras,— paklausė jaunuolis,— kad jis nužudė savo šeimininką?
— Taip , sūneli, visai tikras,— abejingai atsakė Gilderis.— Mane įtikina ta smulkmena, kad iš šeimininko stalčiaus jis išsinešė dvidešimt tūkstančių grynais. Ne, vienintelis keblus klausimas yra, kaip jis jį užmušė. Kaukolė atrodo perskelta kažko- ■ kiu dideliu daiktu, bet jokio ginklo aplink nematyti, o žudikui būtų buvę sunku jį atsinešti, nebent tas ginklas toks mažas, kad mes jo nepastebim.
— O gal mes jo nepastebim dėl to, kad jis pernelyg didelis?— paklausė kunigas ir keistai sukikeno.
Gilderis atsigręžė, išgirdęs tokią drąsią pastabą, ir griežtokai paklausė Brauno, ką jis turi galvoje.
— Suprantu, kad tai kvailai skamba,— atsiprašydamas tarė
tėvas Braunas.— Kaip pasakėlėj. Bet vargšas Armstrongas /bu
vo nužudytas milžino vėzdu, didžiuliu žaliu vėzdu, kuris pernelyg didelis, kad jį pastebėtum, o vadinasi jis žemė. Jis buvo
nudobtaSi šituo žaliu pylimu, ant kurio mes stovim.
— Kaip tai? — tuoj pat paklausė seklys.
Tėvas Braunas atsuko savo apskritą kaip mėnuliukas veidą į siaurą namo fasadą ir pakėlęs galvą sumirksėjo. Sekdami jo žvilgsnį, jie pamatė, kad pačiame šios galinės ir šiaip jau belangės sienos viršuje mansardos langas atviras.
— Ar nematot,— paaiškino jis, nerangiai lyg vaikas keldamas ranką,— kad jis buvo numestas i,š ten?
Gilderis suraukęs kaktą įsižiūrėjo į langą ir pasakė:
— Tai, žinoma, galėjo būti. Bet nesuprantu, kodėl jūs taip įsitikinęs.
Braunas išplėtė savo pilkšvas akis.
— Kodėl? — tarė jis.— Apie mirusiojo koją apsisukusi virvė. Ar nematot, kad kitas virvės galas įstrigęs lango kampe?
Tokiame aukštyje tai atrodė kaip gumulėlis dulkių ar kuokštelis plaukų, bet įžvalgus senas detektyvas tuo pasitenkino.
— Jūs visai teisus, sere,— pasakė tėvui Braunui.— Taškas jūsų naudai.
Vos jam tai tarus, specialus vieno vagono traukinukas kairėje apjuosė posūkį ir sustojęs išmetė dar vieną būrį policininkų, kurių apsupty buvo matyti liūdna pabėgėlio tarno Magnuso fizionomija.
— Po galais, jau sučiupo! — sušuko Gilderis ir labai pagyvėjęs žengė priekin.— Pinigus turit? — paklausė pirmojo policininko.
Tas keistoka mina pažvelgė jam į veidą ir tarė:
— Ne.— Dar pridūrė: — Bent jau čia neturim.
— Malonėkit, kuris čia inspektorius? — paklausė Magnusas.
Jam prabilus, visi bemat suprato, kaip jo balsas sustabdė
traukinį. Jis buvo neišvaizdus, su lygiais juodais plaukais ir bespalviu veidu, o skersos siauros akys ir burna darė rytietiškų bruožų įspūdį. Jo kilmė ir vardas tebekėlė abejonių nuo tų laikų, kai seras Aronas Armstrongas „ištraukė" jį iš padavėjo tarnybos Londono restorane ir (buvo kalbama) iš gėdingesniu darbelių. Bet iš to negyvo veido griaudėjo itin gyvas balsas. Ar norėdamas raiškiai tarti svetimos kalbos žodžius, ar iš pagarbos šeimininkui (kuris kiek neprigirdėjo), Magnusas įprato kalbėti tokiu skardžiu balsu, kad dabar visi net krūptelėjo.