— Tikras žmogėdra, tiesa? — pusbalsiu tarė konsteblis Kat-leriui.
Katleris nieko neatsakė; akimirką patylėjęs, jis šaižiai tarė:
— Reikia pasirūpinti... mirusiąja...— Balsas nebeklausė jo.
— Dviem mirusiais,— atsišaukė dvasininkas iš tolimojo kampo.— SitaSi varguolis jau buvo miręs, kai priėjau prie jo.
Tėvas Braunas stovėjo ir žiūrėjo į senąjį Parkinsoną, beforme juoda krūva sudribusį prabangiame fotelyje. Jis taip pat išreiškė savo prieraišumą žuvusiajai, ir gana iškalbingai.
Tylą pirmas nutraukė Katleris, šiurkštumu slėpdamas susijaudinimą.
— Pavydžiu jam,— kimiai tarė jis.— Prisimenu, kaip sekiodavo ją akimis, kur tik eitų — kaip niekas kitas. Jis ja kvėpavo, ir staiga liko be oro. Stai ir numirė.
— Mes visi mirę,— keistu balsu tarė Simoras, žiūrėdamas į grindinį.
Jie išsiskyrė su tėvu Braunu ant kampo, prieš tai banaliais žodžiais atsiprašę, jei pasirodė nemandagūs. Abiejų veidai buvo tragiški, bet neperprantami.
Tėvo Brauno smegenys visada buvo tikras triušių gardelis, pilnas netikėčiausių minčių, švysčiojančių taip greitai, kad pats nespėdavo jų suvokti. Lyg balta sprunkančio triušio uodegytė šmėstelėjo nykstanti mintis, jog jis visiškai patikėjo jų sielvari' tu, bet ne visiškai — nekaltumu.
— Geriau mums visiems išsiskirstyti,— prisiversdamas ištarė Simoras,— juk mes stengėmės padėti, kiek tik galėjome.
— Ar teisingai mane suprasite,— kukliai paklausė tėvas Braunas,— jei pasakysiu, kad stengėtės pakenkti, kiek tiktai galėjote?
Abudu krūptelėjo, tarsi būtų nešvarios sąžinės, ir Katleris irzliai paklausė:
— Pakenkti? Kam?
— Tik sau patiems,— atsakė kunigas.— Aš nenorėčiau aitrinti žaizdų, jeigu ne pareiga jus perspėti. Beveik užsinėrėte sau po kilpą, jeigu tas aktorius sugebės išsiteisinti. Be abejo, mane kvies liudyti teisme, ir aš turėsiu pasakyti, kad, pasigirdus riksmui, jūs abu tartum bepročiai įgriuvote į kambarį ir susivaidijote dėl durklo. Mano žodžiai duos pagrindo įtarti, kad bet kuris iš judviejų galėjote nužudyti mis Roum. Situo jūs sau ir pakenkėte, o po to kapitonas Katleris susižeidė ranką durklu.
— Susižeidžiau! — paniekinamai šūktelėjo kapitonas.— Kvailystė! Menkutis įbrėžimas.
— Iš kurio bėgo kraujas,— linktelėjęs galvą pataisė jį dvasininkas.— Dabar mes žinome, kad tas varinis durklas kruvinas. Bet niekada nesužinosime, ar buvo kruvinas anksčiau.
Įsiviešpatavo tyla; paskui Simoras prabilo jaudindamasis, visai ne taip kaip iki šioclass="underline"
— Bet aš mačiau skersgatvyje kažkokį žmogų.
— Zinau,— neperprantama veido išraiška atsakė tėvas Braunas,— ir kapitonas Katleris jį matė. Todėl ir neįtikėtina.
Nespėjus jiems susivokti ir kaip nors reaguoti, tėvas Braunas mandagiai atsisveikino ir sunkiais žingsniais nuėjo, pasiramstydamas senu sunkiu skėčiu.
Nūdieniai laikraščiai įpratę patikimiausias ir svarbiausias naujienas gauti iš policijos. Jeigu dvidešimtame amžiuje žmogžudystėms išties skiriama daugiau vietos negu politikai, tai tam yra pakankamai svari priežastis: žmogžudystė kur kas rimtesnis dalykas. Bet net ir tuo būtų sunku paaiškinti, nepaprastą susidomėjimą „Bruno byla“ arba „Skersgatvio paslaptimi" ir kuo smulkiausią jos aprašinėjimą tiek Londono, tiek provincijos spaudoje. Aistros tiek įsisiūbavo, kad kelias savaites spauda tikrai rašė teisybę; tardymo- bei kryžminių apklausų aprašymais, tegu ir be galo ištęstais, tegu net žiovulį keliančiais, buvo verta tikėti. Savaime aišku, tikroji priežastis buvo žymių pavardžių žvaigždynas. Auka — garsi aktorė, įtariamasis — žymus aktorius; be to įtariamąjį jei tai tiesa, nusikaltimo vietoje sulaikė patriotizmo bangos iškeltas garsiausias karys. Tokiomis ypatingomis aplinkybėmis spauda buvo paralyžiuota — sąžininga ir tiksli, o šitos savotiškai unikalios istorijos baigtį galima atkurti iš Bruno teismo proceso aprašymo.
Teismui pirmininkavo teisėjas Monkhausas, vienas tų, iš kurių pasišaipoma kaip iš linksmo būdo teisėjų, bet apskritai jie yra kur kas rimtesni už rimtuosius teisėjus, nes tariamą len gvapėdiškumo įspūdį sukelia aistringas nepakantumas profesiniam pasipūtimui. Kaip tik rimtasis teisėjas faktiškai pilnas lengvabūdiškumo, nes jis pilnas tuštybės. Kadangi pagrindiniai dramos veikėjai buvo pasaulinio garso įžymybės, kaltinimas ir gynyba nenusileido vienas kitam savo lygiu; kaltintojas buvo seras Volteris Kaudris, rūstus, bet autoritetingas teisingumo žynys, gebantis atrodyti tikras angelas, įkvėpti pasitikėjimą ir nepiktnaudžiauti gražbylyste. Teisiamąjį gynė misteris Patrikas Batleris, karališkasis advokatas; žmonės, nesuprantantys airio charakterio, taipogi tie, kuriems nebuvo tekę atsakinėti į jo klausimus teisme, klydo, laikydami jį flaneur 14. Medicininė išvada nekėlė prieštaravimų, nes gydytojas, kurį iškvietė Simoras, nustatė tą patį, ką ir įžymus chirurgas, apžiūrėjęs lavoną vėliau. Aurora Roum nudurta kažkokiu aštriu įrankiu, greičiausiai peiliu arba durklu, tiksliau įrankiu su trumpa geležte. Smogta buvo tiesiai į širdį, ir ji mirė akimirksniu. Kai gydytojas pirmąkart pasilenkė prie aukos, ji galėjo būti mirusi ne daugiau kaip prieš dvidešimt minučių. Vadinasi, tėvas Braunas priėjo prie jos, praėjus gal trims minutėms po nužudymo.
Paskui buvo perskaityta oficialaus tyrimo išvada, beveik ištisai nagrinėjanti vieną klausimą: ar būta kokių nors kovos požymių; nors suknelė perplėšta per petį, plyšimas ne visiškai sutapo su smūgio kryptimi ir jėga. Išdėsčius šitas detales, bet niekaip jų nepaaiškinus, buvo pakviestas pirmas svarbus liudytojas.
Seras Vilsonas Simoras liudijo taip, kaip darydavo viską, ką apskritai darydavo — ne tiktai gerai, bet puikiai. Jis buvo kur kas žymesnis visuomenės veikėjas negu teisėjas, tačiau karališkojo teisingumo akivaizdoje elgėsi prideramai pagarbiai ir kukliai. Nors publika į jį spoksojo tartum į ministrą pirmininką ar Kenterberio arkivyskupą, kiekvienas būtų turėjęs pripažinti, kad jis elgiasi kaip oficialaus posto neturįs džentelmenas; ypatingai pabrėžiant pastarąjį žodį. Be to, jis dėstė mintis stebėtinai aiškiai, kaip buvo pratęs komitetų posėdžiuose. Jis nuėjo į teatrą aplankyti mis Roum; sutiko ten kapitoną Katlerį; trumpam laikui prie jų buvo prisijungęs kaltinamasis; paskui kalti-' namaais sugrįžo į savo persirengimo kambarį; paskui atėjo Romos katalikų dvasininkas, prisistatęs Braunu, kuris ieškojo ve-
lionės. Mis Roum išėjo į skersgatvį parodyti kapitonui Katleriui, kuri, pusėje gėlių parduotuvė — jis turėjo nupirkti dar' kiek gėlių; pats liudytojas tuo metu buvo likęs kambaryje ir pasikeitė keliais žodžiais su kunigu. Jis aiškiai girdėjo, kaip velionė, pasiuntusi kapitoną su pavedimu, juokdamasi apsisuko ir nubėgo skersgatviu į kitą pusę, kur yra kaltinamojo persirengimo kambario durys. Iš tuščio smalsumo, kur čia taip skuba jo draugai, liudytojas ir pats išėjo į tą skersgatvio galą ir pažvelgė kaltinamojo durų link. Ar jis ką nors matė skersgatvyje? Taip, jis kažką matė skersgatvyje.
Seras Volteris Kaudris išlaukė įspūdingą pauzę, kurios metu liudytojas stovėjo nuleidęs akis ir, nepaisant jam būdingos savitvardos, atrodė išblyškęs labiau negu paprastai. Pagaliau kaltintojas paklausė negarsiai, lyg ir užjaučiamu, bet ir šiurpulį keliančiu balsu:
— Ar jūs matėte aiškiai?
Kad ir kaip susijaudinęs buvo seras Vilsonas Simoras, fenomenalus jo mąstymas nesutriko nė akimirką.
— Visiškai aiškiai skyriau kontūrus, bet visiškai neaiškiai, galima sakyti, visiškai neskyriau detalių tuose kontūruose. Skersgatvis yra tokio ilgio, kad bet kas, atsidūręs jo viduryje, kitos sankryžos fone atrodo kaip juodas siluetas.— Liudytojas, tvirtai žiūrintis Į kaltintoją, vėl nudelbė žvilgsnį ir pridūrė:—Aš pastebėjau tą faktą anksčiau, kai skersgatvyje pirmą kartą pasirodė kapitonas Katleris.