— Tai kodėl išsiuntėte jį? — sušuko ji, palinkdama pirmyn ir vis labiau domėdamasi. . Išdidus, impulsyvus jos veidas puikiai derinosi su rudais plaukais ir romantiška nosimi. Ji priminė Mariją Antuanetę.
Jis pirmąkart įdėmiai pažvelgė į ją ir tarė:
— Aš tikėjausi, kad užkalbinsite mane.
Ji tylėdama išdidžiai žiūrėjo į jį, jos vąidą išpylė pykčio raudonis, bet galų gale pro neigiamas emocijas prasimušė šypsena — lūpose bei lūpų kampučiuose,— ir ji rimtai atsakė:
' — Na ką gi, jei jau taip trokštate su manimi pasikalbėti, tai gal atsakysite į mano klausimą.— Patylėjusi, pridūrė:—Turėjau garbę paklausti jūsų, kodėl to vyriškio nosis dirbtinė.
— Šitokiu oru vaškas visada šiek tiek aptirpsta,— visiškai paprastai atsakė tėvas Braunas.
— Bet ta nosis tokia kreiva,— prieštaravo rudaplaukė.
Dabar atėjo dvasininko eilė šyptelėti.
— Nesiryžčiau tvirtinti, kad šitokia nosis prisiklijuojama iš dabitiškumo,— sutiko jis.— Greičiau pamanyčiau, jog tas žmogus prisitaisė tokią nosį dėl to, kad jo paties nosis kur kas dailesnė.
— Bet kodėl jis taip daro? — prisispyrusi klausė ji.
— Kaip ten sako vaikiškas eilėraštukas? — stengėsi' prisiminti Braunas.— Žmogus kreiva nosele kulniuoja kreiva gatvele... Man regis, tas žmogus pasuko pačia kreiviauSiia gatvele, sekdamas paskui savo nosį.
— Bet ką jis padarė? — toliau klausinėjo ji suvirpėjusiu balsu.
— Aš nė per nago juodymą nenorėčiau piktnaudžiauti jūsų pasitikėjimu,— be galo ramiai tarė tėvas Braunas,— bet manau, kad jūs . galėtumėte papasakoti man apie tą žmogų kur kas daugiau negu aš jums.
Mergina pašoko ir sustingo, gniauždama kumščius, lyg pasirengusi sprukti, bet tuoj pat rankos atsileido ir ji atsisėdo.
— Jūs pats — didesnė paslaptis negu visi kiti,— desperatiškai tarė ji,— bet vis dėlto jaučiu, kad tas jūsų paslaptingumas, ko gero, nuoširdus.
— Baisiausia mums visiems,— tyliai tarė dvasininkas,— labirintas be centro. Stai kodėl ateizmas tėra košmaras.
— Papasakosiu jums viską iš eilės,— ryžtingai tarė rudaplaukė mergina,— išskyrus tai , kodėl pasakoju. Pati negaliu šito suprasti.
Knebinėdama suadytą staltiesę , ji kalbėjo:
— Man regis , jūs nutuokiate , kas yra snobiška ir kas ne; tad kai sakau , jog mūsų šeima priklauso senai ir kilmingai giminei, suprasite, jog šito reikia tolesniam pasakojimui suvokti. Didžiausias pavojus man kaip tiktai slypi prieštvaninėse brolio pažiūrose— noblesse oblige 15 ir taip toliau. Taigi esu Kristabelė Kars-ters , mano tėvas buvo tas pulkininkas Karstersas, apie kurj turbūt girdėjote: jis surinko pagarsėjusią Romos monetų kolekciją. Net nemėginsiu apibūdinti savo tėvo; daugiausia , ką galiu pasakyti— jis ir pats buvo panašus j Romos monetą. Toks pat gražus ir tikras, toks pat vertingas ir metalinis , ir toks pat senamadiškas. Jis didžiavosi savo kolekcija labiau negu savo herbu — čia jau nebėra ko pridurti. Keistokas jo charakteris ryškiausiai atsiskleidė testamente. Jis turėjo du sūnus ir dukterj. Su vienu iš sūnų, mano broliu Džailsu , jis susikivirčijo ir išsiuntė jj j Australiją, paskirdamas skurdžią rentą. Paskui surašė testamentą , palikdamas savo kolekciją ir dar menkesnę rentą mano broliui Ar-turui. Jis laikė tai brangiausia dovana, didžiausia garbe , kokią tik galėjo suteikti, atlygindamas už paklusnumą, padorumą ir polinkį mokslui — brolis pasižymėjo Kembridže kaip matematikas ir ekonomistas. O man užrašė visą savo didelį turtą; esu tikra , šitaip jis išreiškė panieką.
Jūs galite įsiterpti, kad Arturas turėjo rimtų priežasčių būti nepatenkintas, bet jis — iš akies trauktas tėvas. Nors ankstyvoje jaunystėje dėl kažko ir nesutarė su tėvu, bet gavęs kolekciją jis tapo tarytum žyniu, saugančiu pagonių šventyklą. Sitie romėniški skatikai susitapatino jam su Karstersų šeimos garbe — fanatiškai stabmeldiškai kaip ir jo tėvui. Arturas elgėsi taip, tarytum romėniški pinigai įpareigotų jų savininką laikytis visų romėniškų dorybių. Jis atsisakė bet kokių malonumų, neleido pinigų sau, gyveno dėl kolekcijos. Dažnai nesivargindavo persirengti, prieš sėsdamas prie kuklių pietų, ir su nušiurusiu rudu chalatu kiauras dienas praleisdavo tarp vyniojamuoju popierium apsuktų ir špagatu perrištų paketėlių; niekam kitam nebuvo leidžiama jų prisiliesti. Išblyškęs, sunykęs, sudvasintas veidas, palaikis chalatas, sujuostas virve su spurgu — jis išties atrodė kaip senas vienuolis asketas. Beje, retkarčiais jis pasirodydavo apsirengęs madingai, kaip tikras džentelmenas, bet tatai reikšdavo, kad vėl susiruošė vykti į Londoną, į aukcionus ir antikvarų krautuvėles, papildyti kolekcijos.
Jeigu jums tenka susidurti su jaunimu, tai jūsų nešokiruos, jeigu pasakysiu, kad nuo viso to man subjuro nuotaika, pradėjau galvoti, kad visi senovės romėnai buvo šaunūs vyrai, bet jie gyveno labai seniai. Aš nepanaši į savo brolį Arturą, negaliu nesidžiaugti džiaugsmais. Iš motinos kartu su rudais plaukais paveldėjau ir romantiškų polėkių bei kitokių niekų. Vargšelis Džai.l-sas yra toks kaip aš, ir manau, kad slegianti monetų atmosfera dalinai gali jį pateisinti, nors iš tiesų pasielgė blogai ir vos nepateko į kalėjimą. Bet jis, kaip tuojau išgirsite, elgėsi nė kiek ne blogiau už mane.
Dabar pereisiu prie kvailosios šitos istorijos dalies. Manau, kad jūs, toks išmintingas žmogus, nutuokiate, kas galėtų praskaidrinti monotonišką gyvenimą įnoringai septyniolikmetei merginai. Bet aš tiek sudirginta kur kas baisesnių dalykų, kad nebegaliu suvaikyti savo jausmų; nė pati nebežinau, ar numoti ranka į tai kaip į tuščią flirtą, ar graudentis dėl kraujais srūvančios širdies. Kaimynas, buvęs laivo kapitonas, turėjo sūnų, gal penketu metų vyresnį už mane, draugavusį su Džailsu prieš jam išvykstant į koloniją. Jo vardas nėra svarbus mano istorijai, bet jums pasakysiu, nes noriu papasakoti viską: Filipas Hokeris. Drauge eidavome rinkti krevečių, sakėme ir manėme, kad pamilome vienas kitą; bent jau jis tikrai sakė, kad įsimylėjo mane, o aš tikrai galvojau, kad įsimylėjau jį. Jei dar pridursiu, kad jis turėjo bronzines garbanas ir taip pat jūros nubronzintą sakalo profilį, tai ne dėl to, kad norėčiau kalbėti apie jį, bet dėl reikalo, dėl didžiai keisto aplinkybių sutapimo.
Vieną vasaros popietę, iš anksto susitarusi su Filipu pakre-večiauti seklumose, aš nekantriai lūkuriavau fasado svetainėje, žiūrėdama, kaip Arturas krapštosi prie ką tik įsigytų monetų paketėlių, kaip iš lėto nešioja juos — po V1ieną, po du — į niūrų kabinetą, paverstą muziejumi. Vos tiktai išgirdau sunkias duris paskutinį kartą užsivedant įkandin jo, sugriebiau tinkliuką krevetėms, škotišką beretę ir buvau besprunkanti, bet pastebėjau, jog brolis pamiršo vieną monetą; ji švytėjo ant ilgo suolo prie lango. Moneta buvo bronzinė; dėl spalvos, romėniškos nosies formos, galvos atlošimo ant ilgo, stipraus kaklo Cezario profilis pasirodė man stebėtinai panašus į Filipo Hakerio portretą. Tada prisiminiau, kad Džailsas kartą pasakė Filipui, jog egzistuoja moneta su jo profiliu, ir Filipas panoro ją gauti. Nežinau, ar galite įsivaizduoti, koks beprotiškų, nutrūktgalviškų minčių sūkurys įsisuko mano galvelėje; pasijutau lyg fėjų apdovanota. Pasivaidena, kad jei galėčiau išsprukti iŠ\ čia ir atiduoti ją Filipui tartum savotišką jungtuvių žiedą, ta moneta sujungtų mudu amžinai. Tūkstantis panašių minčių užplūdo mane. Paskui po mano kojomis atsivėrė praraja—siaubingas, sukrečiantis suvokimas: ką gi aš darau? Iš proto varė įkyri mintis, baksnojanti tarsi įkaitinta geležimi: o ką pagalvos Arturas? Karstersų šeimos narys — vagis, pavogęs tėvo lobį! Manau, kad brolis galėjo įsivaizduoti, kaip mane pleškina ant raganų laužo už tokį poelgį. Nuo minties apie fanatišką žiaurumą plykstelėjo seniai rusenanti neapykanta šykštuoliškam jo kuitimuisi apie tas senienas. Mano jaunystė, mano laisvė šaukė, kvietė prie jūros. Už lango buvo saulėta ir vėjuota, geltona blindės ar prožirnio galvutė bilsčiojo į stiklą. Aš pagalvojau apie tą gyvą, žydintį auksą, masinantį mane iš visų pasaulio sodų — o paskui apie negyvą, blausų auksą, varį ir bronzą, priklausančius mano broliui, vis labiau ir labiau dulsvėjan-čius, gyvenimui einant pro šalį. Gyvoji gamta ir Karstersų kolekcija susirėmė žūtbūtinai.