— Teisingai,— nuolankiai sutiko dvasininkas.
— Ar atkreipėte dėmesį dar į vieną detalę? — entuziastingai kalbėjo Flambo.— Sitas Hokeris girdi, kaip nežinomasis kimba prie jo merginos, bet smogia jam tik tada, kai užlipa ant purių smėlio kopų, ir laimi tas netikras grumtynes. Jei būtų smogęs bendrininkui jūroje arba tarp akmenų, galėjo jį suluošinti.
— Ir vėl jūsų tiesa,— linktelėjo tėvas Braunas.
— O dabar pradėkime iš pradžių. Cia įsipynę keli žmonės, mažų mažiausiai trys. Savižudybei pakanka vieno, nužudymui — dviejų; bet šantažui reikia mažiausiai trijų.
— Kodėl? — tyliai paklausė kunigas.
— Na kaipgi! — sušuko bičiulis.— Vieno, kurį grasinama demaskuoti; vieno, grasinančio demaskuoti; ir mažiausiai vieno, kurį tas demaskavimas skaudžiai paliestų.
Ilgokai pamąstęs, dvasininkas tarė:
— Jūs darote loginę klaidą. Trijų žmonių reikia idėjai personifikuoti. Jai materializuoti pakanka dviejų.
— Kaip tai suprasti? — paklausė antrasis.
— O kodėl šantažuotojas,— pusbalsiu kalbėjo Braunas,— negalį bauginti aukos savim pačiu? Tarkim, žmona tampa fanatiška blaivininke, kad priverstų vyrą slėpti pomėgį lankyti smukles, o paskui pati, pakeitusi rašyseną, šantažuoja jį laiškais, grasindama viską atskleisti žmonai. Argi svarbu, kas rašo? Arba, pavyzdžiui, tėvas uždraudė sūnui azartiškai lošti, o paskui, neatpažįstamai persirengęs, baugina jaunuolį tariama tėvo rūstybe! Arba tarkim... bet mes jau atėjome, mielas drauge.
— O viešpatie! — sušuko Flambo.— Nejau jūs manote...
Kažkoks vyriškis nubėgo namo laiptais, ir auksinėje žibinto šviesoje abu draugai išvydo profilį, neabejotinai panašų į romėnų monetą.
— Mis Karsters,— tarė Hokeris be ceremonialių įžangų,— neina į vidų, kol neaivyksite jus.
— Paklausykite,— konfidencialiai kreipėsi į jį tėvas Braunas,— ar nemanote, kad užvis geriausia jai būtų pasilikti lauke, jūsų globojamai? Man atrodo, jūs jau seniai viską supratote.
— Taip,— pusbalsiu atsakė jaunuolis,— aš supratau smėlynuose, todėl ir sudaviau jam taip, kad griūtų minkštai.
Paėmęs iš merginos visraktį ir monetą iš Hokerio, Flambo kartu su tėvu Braunu įėjo į tuščią namą ir patraukė j fasado pusės į svetainę. Joje buvo tik vienaS! žmogus. Tasai, kurį tėvas Braunas matė pro tavernos langą, stovėjo prie sienos tarsi pakliuvęs į spąstus. Jo išvaizda buvo nepasikeitusi, tik vietoj juodo kostiume dabar vilkėjo rudą chalatą.
— Mes atėjome,— mandagiai tarė tėvas Braunas,— sugrąžinti šitą monetą savininkui.— Ir padavė ją žmogui kreiva nosimi.
Flambo išpūtė akis.
— Ar šis žmogus numizmatas? — paklausė.
— Sis žmogus — misteris Arturas Karstersas,— tvirtai tarė dvasininkas,— jis šiek tiek savotiškai kolekcionuoja monetas.
Vyriškis taip baisiai išbalo, kad kreiva nosis dabar skyrėsi nuo jo veido lyg visai atskira ir komiška detalė. Tačiau jis prabilo su nevilties orumu.
— Jūs tuoj pat įsitikinsite,— tarė jis,— kad aš praradau ne visas šeimos dorybes.
Staigiai apsisukęs, jis žengė į gretimą kambarį ir užtrenkė duris.
— Sulaikykite jį! —suriko tėvas Braunas, puldamas į priekį ir užkliūdamas už kėdės; vienu ar dviem smūgiais Flambo išlaužė duris. Deja, per vėlai. Mirtinoje tyloje Flambo perėjo per kambarį ir paskambino gydytojui bei policijai.
Ant grindų gulėjo tuščias vaistų buteliukas. Skersai stalo tysojo vyriškis rudu chalatu, jis gulėjo tarp perplyšusių ir žiojė-jančių vyniojamojo popieriaus paketų, iš kurių pažiro ir nusirito į šalis ne Romos, o nūdienės Anglijos monetos.
Dvasininkas pažvelgė į bronzinį Cezario profilį savo delne.
— Stai ir viskas, kas liko iš Karstersų kolekcijos,— tarė jis.
Patylėjęs dar romiau negu paprastai prabilo:
— Fanatiko tėvo testamentas buvo žiaurus; kaip matote, jis skaudžiai užgavo sūnų. Arturas neapkentė Romos monetų, kurias paveldėjo, ir vis labiau geidė paprastų pinigų, kurių stokojo. Jis ne tiktai palengva, monetą po monetos, išpardavė kolekciją, bet žingsnis po žingsnio nusirito iki gėdingiausių būdų prasimanyti pinigų net iš savo artimųjų šantažavimo persirengus. Jis šantažavo iš Australijos sugrįžusį brolį dėl kažkokio smulkaus, visų jau pamiršto nusižengimo (dėl to ir buvo nusisamdęs kebą iki Vaga Vagos Patnyje). Santažavo seserį dėl vagystės, kurią tik jis ir tegalėjo pastebėti. Beje, todėl jai ir galėjo kilti tariamai antgamtiška nuojauta, pamačius jį tolumoje ant kopos. Neretai pasitaiko, kad figūra arba eisena, kad ir iš tolo, labiau išduoda asmenį negu meistriškai nugrimuotas veidas vos ne akis į akį.
Abu vėl patylėjo.
— Kas būtų pagalvojęs,— suniurnėjo detektyvas,— kad didysis numizmatas ir kolekcionierius — gobšus šykštuolis.
— O ar toks didelis skirtumas? — tuo pačiu keistu, atlaidžiu balsu paklausė tėvas Braunas.— Kokios šykštuolio ydos nebūdingos kolekcionieriui? Kokios ydos... nereikia susikurti sau dievo... nereikia garbinti jo ir vergauti, nes aš... Bet eime pažiūrėti, kaip jaučiasi vargšai jaunuoliai.
— Manau,— tarė Flambo,— kad, nepaisant visų negandų, vargšai jaunuoliai turbūt jaučiasi kuo puikiausiai.
VIOLETINIS PERUKAS
Misteris Edvardas Natas, darbštus Daily Reformer dienraščio redaktorius, sėdėjo prie savo stalo ir, smagiai tratant mašinėlei, šokinamai energingos jaunos moteriškės, atplėšinėjo laiškus bei taisė skiltis.
Šviesaus gymio, jau pradėjęs storėti, jis darbavosi be švarko; jo judesiai buvo ryžtingi, burna valinga, sprendimai neatšaukiami, tačiau apvaliose, beveik naujagimio mėlynumo akyse glūdėjo sutrikimas ir net graudulys, beveik netinkantis jo išvaizdai. Bet toji išraiška nebuvo visai apgaulinga. Kaip ir daugeliui žurnalistų, gavusių valdžią, jam buvo būdingas tas nuolatinis baimės jausmas: baimė būti apkaltintam šmeižtu, baimė prarasti
klientus, duodančius skelbimus, baimė, kad prasprūs klaidų, baimė, kad bus atleistas.
Jo gyvenimas buvo nesibaigiamas ekvilibristinis laviravimas tarp iškaršusio muiladario su trimis nebeišgydomais proto trūkumais, kuriam priklausė laikraštis (kartu su redaktoriumi), ir la» bai gabių bendradarbių, kuriuos jis surinko leisti laikraščiui; tarp jų buvo talentingų ir patyrusių žurnalistų, nuoširdžiai pritariančių (o tai dar blogiau) laikraščio politinei; linijai.
Vieno iš jų laiškas dabar ir gulėjo priešais redaktorių, ir jis, paprastai toks veržlus ir ryžtingas, tarsi delsė atplėšti voką. Jis paėmė korektūros skiltį, perbėgo ją mėlynomis akimis ir mėlynu pieštuku, pakeitė žodį „svetimmoteriavimas“ žodžiu „smerktinas poelgis" ir žodį „žydas" žodžiu „kitatautis", paskambino ir skubiai nusiuntė skiltį aukštyn.
Tada, rimčiau susikaupęs, atplėšė voką su Devonšyro antspaudu ir ėmė skaityti labiausiai patyrusio savo korespondento laišką:
„Brangus Natai. Kaip matau, jūs domitės ir vaiduokliais, ir hercogais, tad gal tiktų straipsnis apie mįslingą Eksmuro Eirų istoriją; senos liežuvautojos vadina ją „Velnio ausimi". Šeimos galva, kaip žinote, yra hercogasEiras, vienas iš kelių belikusių senųjų aristokratų, kietasprandžių torių; gerai išvelėti tą sužiedėjusį despotą, manding, visai derintųsi; su laikraščio linija. Ir aš, atrodo, iškapstysiu istoriją, kuri duos faktų tam velėjimui.
Savaime aišku, aš netikiu legenda apie Jokūbą Pirmąjį, na o Jūs pats tai juk netikite ničniekuo, netgi pačia žurnalistika. Legenda, turbūt prisimenate, susijusi su pačia juodžiausia dėme Anglijos istorijoje, kai raganius Frensis Hovardas nunuodijo Ou-verberį 16, ir nepaaiškinamu karaliaus išgąsčiu, privertusiu dovanoti žudikams. Spėliota, kad čia neapsieita be kerų; esą tarnas, klausęsis prie rakto skylutės, išgirdo tiesą, karaliui besikalbant su Karu 24, ir ta ausis, kuria jis išgirdo, ūmai tarytum užbūrus pasidariusi be galo didelė ir atgrasi — tokios kraupios ten būta paslapties. Nors jis buvo apdovanotas žemėmis ir auksu, pad a rytas hercogo giminės pradininku, bet „velnio ausis" kas kelios kartos vis pasitaiko šeimoje. Zinia, jūs netikit juodąja magija, jei ir tikėtumėt, vis tiek nespausdintumėt šito laikraštyje. Jeigu stebuklas atsitiktų redakcijoje, jūs ir jį nutylėtumėte; juk net tarp vyskupų nūnai tiek daug agnostikų. Tačiau svarbu ne tai. Svarbu, kad Eksmurų šeimoje iš tiesų dedasi keisti dalykai: kažkas visai natūralu, bent drįstu taip manyti, tačiau visai nenormalu. Ir manau, kad čia įsipynusi velnio ausis — kaip simbolis, kaip manija, kaip liga ar dar kas nors. O' kitas padavimas byloja, kad Eirų vyriškiai po Jokūbo Pirmojo pradėjo auginti ilgus plaukus, kad uždengtų pirmojo lordo Eksmuro ausį. Be abejo, tai irgi prasimanymas.