— Na, nemaniau, kad nežinosit apie dėmes,— pasakė tėvas Braunas, maloniai nustebęs.— O, jūs dar taip žemai nenusiritot!
— Iš kur, po velnių, žinot tas visas baisybes? — sušuko Flambo.
Paprastame, apvaliame jo dvasinio oponento veide šmėstelėjo šypsena.
— Tikriausiai dėl to, jog esu viengungis neišmanėlis,— pasakė jis.— Ar jums niekad neateidavo į galvą, kad žmogus, kuris nieko kito nedaro, tik klausosi žmonių tikrųjų nuodėmių, negali visiškai nenutuokti apie žmogiškąjį blogį? Bet tiesą sakant, kita mano profesijos dalis taip pat įtikino mane, kad jūs ne kunigas.
— Kuri? — paklausė vagis, vos neišsižiojęs iš nuostabos.
— Jūs puolėte protą,— atsakė tėvas Braunas.— Tai bloga teologija.
Kai jis pasisuko susirinkti savo daiktų, trys policininkai išėjo iš už medžių, apgaubtų prieblandos. Flambo buvo žaismingas ir žinojo žaidimo sąlygas. Jis žengtelėjo atgal ir žemai nusilenkė Valantenui.
— Nesilenkit man, mon ami2,— tarė Valantenas aiškiu lyg sidabras balsu.— Abu nusilenkime tėvui Braunui.
lr j ie abu akimirką pastovėjo nusiėmę kepures, tuo tarpu mažasis Esekso kunigas dairėsi savo lietsargio.
SLAPTASIS SODAS
Aristidas Valantenas, Paryžiaus policijos šefas, vėlavo grįžti namo vakarieniauti, ir kai kurie svečiai atvažiavo anksčiau už jį. Tačiau patikimas tarnas Aivenas, senukas su randu ir beveik žilų ūsų spalvos veidu, sėdintis prie stalo hole, nukabinėtame ginklais, juos nuramino. Valanteno namas buvo toks pat savitas ir garsus kaip ir jo šeimininkas. Tai buvo senas namas aukštomis sienomis. Jį supo aukštos tuopos, nusvirusios virš Senos, bet keisčiausia ir galbūt vertingiausia policijai buvo jo architektūra: iš namo nebuvo jokių kitų durų, išskyrus paradines, kurias saugojo Aivenas ir ginklai. Sodas buvo didžiulis ir prašmatnus, ir iš namo į sodą vedė kelerios durys. Bet iš sodo į miestą neišeisi: jį visą supo aukšta, lygi neužkopiama siena su smaigais ant viršaus. Sis sodas, ko gero, labai tiko apmąstymams žmogui, kurį keli šimtai nusikaltėlių buvo prisiekę nužudyti.
Aivenas paaiškino svečiams, kad skambino šeimininkas ir pranešė vėluosiąs dešimt minučių. Tiesą sakant, jis užtruko dėl paskutinių pasiruošimų egzekucijoms ir kitiems bjauriems dalykams; nors ši pareiga jam buvo atstumianti, jis visuomet atlikdavo ją skrupulingai. Negailestingas ieškant nusikaltėlių, jis būdavo labai švelnus, kai reikėdavo juos bausti. Kadangi jis buvo vyriausias net Europos policijoje, jo didžiulė įtaka buvo garbingai panaudojama, sušvelninant bausmes ir išvalant kalėjimus.
Jis buvo vienas iš dižiausių prancūzų humaniškų laisvamanių. Vienintelė jų kaltė ta, kad jų teisingumas šaltesnis už gailestį.
Valantenas parvyko jau apsirengęs juoda eilute ir pasidabinęs raudona rožele. Figūra — elegantiška, su tamsia jau žilstelėjusia barzda. Jis nuėjo tiesiai į savo kabinetą. Kabineto durys į sodą buvo atviros, ir jis, rūpestingai užrakinęs lagaminą įprastinėje vietoje, valandėlę stabtelėjo prie tų durų. Pro ryškų mėnulį plaukė audroti, tarsi suplėšyti į skutus debesys, ir Valantenas žiūrėjo į juos susimąstęs, o tai visai nebuvo būdinga tokiam mokslingam žmogui kaip jis. Galbūt tokie mokslingi žmonės geba numatyti didžiausias savo gyvenimo problemas. Vis dėlto tokia jo paslaptinga nuotaika truko neilgai, nes jis žinojo, kad vėluoja ir kad svečiai jau renkasi. Įėjęs į svetainę ir apmetęs ją žvilgsniu, jisįsitikino, kad, šiaip ar taip, paties svarbiausiojo svečio dar nėra. Jis nužvelgė visus kitus šio mažo vakaro šulus: lordą Galovėjų, Anglijos ambasadorių, cholerišką senį raus-vaį rudu kaip obuolys veidu ir mėlynu Keliaraiščio ordino kaspinėliu. Pamatė grakščią kaip stirną ledi Galovėj, jausmingo ir išdidaus veido, sidabro spalvos plaukais. Matė jos dukterį, ledi Margaretę Greiham, išblyškusią gražią merginą nykštuko veidu ir vario spalvos plaukais. Matė juodakę Mont Sent Maiklo hercogienę su savo dviem dukromis, taip pat juodakėmis. Matė daktarą Saimeną, tipišką prancūzų mokslininką su akiniais, smailia ruda barzdele ir kakta, išvagota lygiagrečių raukšlių — bausme už išpuikimą, nes jos atsiranda nuolat kilojant antakius. Valantenas matė tėvą Brauną iš Kobhoulo Esekse, kurį neseniai buvo sutikęs Anglijoje. Galbūt su didesniu susidomėjimu negu į kitus jis pažvelgė į uniformuotą aukštą vyrą, kuris nusilenkė Galovėjams ir, šaltai atsakytas, dabar ėjo pareikšti pagarbos šeimininkui. Tai buvo prancūzų užsienio legiono vadas O’Brajenas — tamsiaplaukis, mėlynakis, švariai nusiskutęs, lieknas, kiek išdidžios laikysenos; darė dvejopą įspūdį — energingo žmogaus ir melancholiko, bet tai atrodė visai natūralu karininkui, kurio pulkas garsėjo pergalingomis nesėkmėmis ir sėkmingomis savižudybėmis. Jis buvo airių kilmės džentelmenas, paauglystėje pažinojęs Galovėjus, ypač Margaretę Greiham. O’Brajenas paliko savo šalį subankrutavęs ir dabar metė iššūkį britų etiketui, rodydamasis su uniforma, kardu ir pentinais. Kai jis nusilenkė ambasadoriaus šeimai, lordas ir ledi Galovėjai šaltai linktelėjo, o ledi Margaretė nusisuko.
Kad ir kokios priežastys tuos žmones skatino domėtis vienas kitu, jų įžymiojo šeimininko dėmesys buvo skirtas ne jiems. Bent jau nė vienas iš jų jo akyse nebuvo svarbiausias vakaro svečias. ■ Dėl ypatingų priežasčių Valantenas laukė pasaulinės šlovės žmogaus, su kuriuo buvo susidraugavęs per savo didžiąsias detektyvines triumfo keliones Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jts laukė Julijaus K. Breino, to multimilijonieriaus, kurio didžiulės aukos mažoms religijoms suteikė tiek daug pramogos Amerikos ir Anglijos laikraščiams. Niekas negalėjo suprasti, ar misteris Breinas buvo ateistas, ar mormonas, ar krikščionių mokslo šalininkas, bet jis buvo pasirengęs žerti pinigus į bet kokį intelektualų indą, jei tik jis neišbandytas. Vienas iš jo pomėgių buvo laukti amerikietiškojo Šekspyro — pomėgis, reikalaujantis daugiau kantrybės negu meškeriojimas. Jis žavėjosi Voltu Vitmenu, bet manė, kad Liukas P. Teneris iš Paryžiaus yra „pažangesnis", negu kada nors buvo Vitmenas. Jam patiko viskas, ką jis laikė „pažangiu". Jis manė ir Valanteną esant „pažangų".
Solidus Julijaus K. Breino pasirodymas buvo lemtingas it skambutis vakarienei. Jam buvo būdinga savybė, į kurią mažai kas iš mūsų gali pretenduoti: jo dalyvavimas būdavo tiek pat žymus kiek ir jo nebuvimas. Jis buvo stambaus sudėjimo, aukštas ir apkūnus, apsirengęs juoda vakarine eilute, kurios nepuošė nei laikrodžio grandinėlė, nei žiedas. Plaukai žili, glotniai sušukuoti atgal pagal vokišką stilių; veidas raudonas ir cherubiniškas, o po apatine lūpa paliktas tamsus kuokštelis, kuris šiaip jau infantiliškai veido išraiškai teikė teatrališkumo ir netgi darė jį panašų į Mefistofelį. Tačiau salonas neilgai spoksojo į garsųjį -amerikietį: jo vėlavimasis jau buvo suteikęs tam tikrų keblumų, ir ledi Galovėj, paėmusi jį už parankės, skubiai nulydėjo į valgomąjį.
Galovėjai buvo gana malonūs ir neskrupulingi, išskyrus vieną dalyką. Kol ledi Margaretė nepaims už parankės tam nuotykių ieškotojui O'Brajenui, jos tėvas bus visai patenkintas. Ji, kaip ir pridera, įėjo su daktaru Saimenu. Ir vis dėlto lordas Ga-lovėjus nerimastavo ir elgėsi beveik nemandagiai. Per pietus jam dar užteko diplomatijos, bet vėliau, kai, rūkant cigarus, visi trys jaunesnieji vyrai — daktaras Saimenas, kunigas Braunas ir liūdnai pagarsėjęs O’Brajenas, tas tremtinys užsienietiška uniforma, išsmuko pas damas ar parūkyti oranžerijoje, tada jau anglų diplomatas pasidarė visai nediplomatiškas. Jam nedavė ramybės mintis, kad tas niekšas O’Brajenas kokiu nors būdu gali duoti ženklą Margaretei. Jis net nebandė suprasti, kaip tai galima būtų padaryti. Gurkšnoti kavą jie liko trise: Breinas, gerbiamasis amerikietis, kuris tikėjo visomis religijomis; Valantenas, žilstąs prancūzas, kuris neišpažino jokios religijos; ir jis pats. Jiedu puikiausiai galėjo ginčytis tarpusavy nesikreipdami į jį. Po kurio laiko šis „progresyvus" ginčas pasiekė nuobodumo viršūnę: lordas Ga-lovėjus taip pat pakilo ir nuėjo ieškoti svetainės. Jis klaidžiojo ilgais koridoriais gal kokias šešias ar aštuonias minutes, kol išgirdo ausį rėžiantį didaktišką daktaro balsą, paskui monotonišką kunigo šneką, po -kurios pasigirdo bendras juokas. Matyt, irgi ginčijasi dėl „mokslo ir religijos", pamanė jis ir mintyse nusikeikė. Bet vos tik atvėręs salono duris, jis tučtuojau pastebėjo, kurių žmonių trūksta: salone nebuvo nei vado O'Brajeno, nei ledi Marga retės.