Pastebėjau, kad priešais mane sėdintis apkūnus vyriškis nedrąsiai mėgino pakeisti pokalbio temą, bet matyt labai gerbdamas senyvąjį džentelmeną, nesiryžo atvirai jo nutraukti. O nedidukas kunigėlis kitame stalo gale, nors ir neatrodė sumišęs, sėdėjo nudelbęs akis į stalą, lyg jam būtų buvę skaudu klausytis; galima jį suprasti.
— Man regis, jūs ne per daug žavitės Eksmurų gimine,— tariau, kreipdamasis į pasakotoją.
Jis įdėmiai pažvelgė į mane, lūpos dar manieringai besišypsančios, pradėjo balti ir spaustis, paskui jis demonstratyviai trenkė į stalą savo ilgąją pypkę ir sudaužęs taurę, atsistojo visu ūgiu — kuo gryniausias šėtoniškai įniršęs džentelmenas.
— Sitie džentelmenai,— tarė jis,— pasakys jums, ar turiu pagrindo ja žavėtis. Nuo senų laikų Eirų prakeiksmaS! slegia šį kraštą, daugelį ištiko nelaimės. Sitie džentelmenai žino, kad nerasite žmogaus, patyrusio iš tos giminės daugiau negandų už mane.
Taip taręs, jis sutraiškė kulnu stiklo šukę ir nužingsniavo į žalią mirguliuojančią obelų prieblandą.
— Ekscentriškas džentelmenas,— kreipiausi į kitus du.— Ar kartais nežinote, kuo jam taip įsipyko Eksmurai? Kas jis toks?
Stambus ir juodai apsirengęs vyriškis įsistebeilijo į mane sakytum bulius, įvarytas, į kampą; jis net ne iš karto suprato klausimą. Pagaliau išstenėjo:
— Jūs iš tiesų nežinote, kas jis toks?
Aš nuoširdžiai prisipažinau nežinąs; ir vėl įsiviešpatavo tyla; paskui žemasis dvasininkas, vis dar nepakeldamas akių nuo sta lo, tarė:
— Tai Eksmuro hercogas.
Man dar nespėjus atsikvošėti, jis pridūrė taip pat ramiai, tarytum sudėdamas taškus ant „i“:
— Stai čia mano bičiulis daktaras MaJas, hercogo bibliotekininkas. O aš pavarde Braunas.
— Bet,— sumikčiojau aš,— jeigu čia sėdėjo pats hercogas, tai kodėl jis taip koneveikė visus buvusius hercogus?
— Jis nuoširdžiai tiki, kad paveldėjo jų prakeikimą,— atsakė dvasininkas, pasivadinęs Braunu. Ir lyg tarp kitko pridūrė: — Todėl ir dėvi peruką. •
— Nejaugi turite galvoje legendą apie fantastišką ausį? — nustebau.— Žinoma, aš ją girdėjau, bet juk tai prietaras, prasimanymas, suregztas iš- daug paprastesnio dalyko. Kartais man atrodydavo, kad tai pašiurpinta istorija iš senovės laikų. Šešioliktame amžiuje nusikaltėliams kapodavo ausis.
— Manau, kad esmė ne ta, — balsu mąstė nedidukas žmogelis, — bet nei mokslas, nei gamtos dėsniai nepaneigia galimybės šeimoje kartotis tai pačiai deformacijai, pavyzdžiui, kai viena ausis didesnė užkitą.
Galiūnas bibliotekininkas parėmė didelėmis raudonomis rankomis savo didelę pliką kaktą, lyg žmogus, besistengiantis apmąstyti- savo pareigas.
— Ne,— sunkiai atsiduso jis,— jūs vis dėlto neteisus to žmogaus atžvilgiu. Patikėkite, neturiu jokio išskaičiavimo ginti jį ar bent demonstruoti ištikimybę. Jis tironiškai engė mane kaip ir visus kitus. Nemanykite, kad jeigu matėte jį čia taip paprastai sėdintį, tai jis nustojo buvęs didžiūnai pačia blogiausia prasme. Jis gali pasikviesti tarną, esantį už mylios, ir liepti paskambinti varpeliu, kabančiu už dviejų žingsnių, kad ateitų kitas tarnas, esantis už trijų mylių, paduoti degtukų, esančių už trijų žingsnių. Jam reikia liokajaus su livrėja lazdelei nešioti vaikštinėjant, kamerdinerio žiūronams padavinėti operoje...
— Bet tik ne kamerdinerio rūbams valyti,— įsiterpė dvasininkas kažkaip abejingai,— nes tas kamerdineris pultų valyti ir peruką.
Bibliotekininkas pažvelgė į jį, sakytum pamiršęs mane; jis buvo didžiai susijaudinęs ir, man regis, šiek tiek pakaitintas vyno.
— Nežinau, kaip šitai sužinojote, tėve Braunai, bet jūsų tiesa. Jis verčia visą pasaulį patarnauti jam, bet rengiasi pats. Ir griežčiausiai reikalauja, kad tuo metu aplinkui nebūtų nė gyvos dvasios— lyg dykumoje. Bent kiek prisiartinusį prie jo tualeto kambario veja lauk ir neduoda rekomendacijų dirbti kitur.
— Visai malonus senelis,— pastebėjau.
— Oi ne,— nuoširdžiai atsakė daktaras Malas,— bet vis dėlto galiu pakartoti, kad jiiis neteisus jo atžvilgiu. Patikėkite, džentelmenai, hercogas iš tiesų kenčia dėl prakeiksmo, apie kurį kalbėjo. Gėdindamasis ir ' šiurpdamas, jis dangsto violetiniu peruku tai, ko, jo nuomone, neištvertų nė vieno gyvo žmogaus akys. Aš tai žinau; taip pat žinau, kad tai ne fizinis defektas kaip nusikaltėlio suluošinimas ar paveldėtas apsigimimas. Aš žinau, kad tai kur kas baisiau. Girdėjau tai iš žmogaus, dalyvavusio scenoje, kurios neįmanoma išgalvoti. Tas žmogus, narsesnis už bet kurį iš mūsų, mėgino įspėti tą paslaptį ir pabėgo, genamas siaubo..
Buvau besižiojąs prabiltu bet Malas, pamiršęs mane, kalbėjo toliau.
— Galiu jums tai papasakoti, tėve Braunai, nes šitaip greičiau užstosiu vargšą hercogą, negu išduosiu jį. Ar jums teko girdėti apie tą sykį,. kai jis vos neprarado visų savo dvarų?
Dvasininkas papurtė galvą, ir bibliotekininkas pradėjo pasakoti istoriją, girdėtą iš savo pirmtako tame poste, matyt, jo globėjo ir mokytojo kuriuo, atrodo, besąlygiškai tikėjo. Iš pradžių tai buvo gana banali istorija apie tituluotos šeimos nuskurdimą — pasakojimas apie šeimos . advokatą. Advokatas, reikia tai pripažinti, apgaudinėjo garbingai,— jei taip galima pasakyti. Užtat pasisavinęs jam patikėtas lėšas, jis pasinaudojo hercogo neatidumu ir įvėlė šeimą į finansines machinacijas; hercogui jau lyg ir nebeliko kitos išeities kaip padovanoti jam tas sumas.
Advokatas buvo įsakas Grinas, bet hercogas visada pravardžiuodavo jį Eliju 17 — turbūt dėl to , kad vyriškis buvo visiškai plikas, nors neįžengęs nė į ketvirtą dešimtį. Iškilo jis labai greit , nors pradėjo nuo itin tamsių darbelių: kadaise buvo policijos informatorius, vėliau palūkininkas, bet tapęs Eirų patikėtiniu jis, kaip jau minėjau, turėjo pakankamai sveiko proto ir griežtai laikėsi formalumų, kol paruošė lemiamą smūgį. Tą smūgį jis smogė pietų metu; senasis bibliotekininkas pasakojo niekada nepamiršiąs, kaip tviskėjo sietynai ir grafinai, kai bekilmis advokatas, be paliovos šypsodamasis, pasiūlė magnatui pasidalinti valdas pusiau. Reakcijos tikrai nebuvo galima numatyti, nes hercogas mirtinoje tyloje sviedė grafiną į pliką advokato galvą taip pat žaibiškai, kaip šiandien mačiau jį sudaužant taurę ant stalo vyšnių sode. Kaktoje atsirado trikampė žaizda, advokato žvilgsnis pasikeitė, tik šypsena liko ta pati.
Svirduliuodamas jis atsistojo ir trenkė atsakomąjį smūgį, tik savaip.
— Aš džiaugiuosi,— pasakė jis,— nes dabar galėsiu paimti viską. Įstatymas man atiduos.
Eksmuras pasidarė pilkas kaip pelenai, bet jo akys tebelieps-nojo.
— Įstatymas atiduos jums mano valdas,— tarė jis,— bet jūs jų neimsite... Kodėl gi ne? Kodėl? Todėl, kad tada pasibaigtų mano prakeikimas, ir jeigu jūs išdrįsite, aš nusiimsiu peruką... Taip, niekingas apipešiotas žąsine, į kurio plikę gali spoksoti kiekvienas. Bet nė vienas žmogus negaliišvysti manosios ir likti gyvas.
Valia sakyti ką norite, valia manyti ką norite. Bet MalaSi prisiekė savo patronu, kad advokatas, pamojavęs sugniaužtais kumščiais, išbėgo iš valgomojo ir niekada nebepasirodė šitame krašte; ir nuo to laiko Eksmuro labiau bijoma kaip raganiaus negu lend-lordo ir teisėjo.
Daktaras Malas pasakojo gana audringai, teatrališkai gestikuliuodamas ir, bent taip man pasirodė, fanatiškai įsijautęs. Besiklausydamas galvojau, kad visa ta istorija greičiausiai seno plepio ir pagyrūno išmonė. Tačiau baigdamas šią savo reportažo pusę, turiu pripažinti, jog daktaras Malas nefantazavo: pirmi du tyrimai patvirtino jo pasakojimą. Iš seno vaistininko kaime sužinojau, kad vieną naktį pas jį buvo atėjęs vyriškis su fraku, pasivadinęs Grinu, aptvarstyti trikampės žaizdos kaktoje.,O teismo archyve bei senuose laikraščiuose suradau užuominų, jog kažkoks Grinas grasino Eksmuro hercogui ieškiniu ir buvo bepradedąs bylinėtis".
17
E I i j a s — vienas iš Biblijos pranašų, pasak legendos, susilaukdavęs patyčių dėl savo plikos galvos.