Tėvui Braunui ne viskas buvoaišku. Tankiai mirksėdamas, jis pažvelgė į raibuliuojantį jūros paviršių, į kaklus tiesiančius dangoraižius, paskui vėl į vyriškį su pusę veido dengiančiais akjiniais. Tačiau ne vien dėl paslėptų akių šis žmogus atrodė neperprantamas. Gelsvokas jo veidas buvo azijietiškų, gal net kiniškų bruožų, o jo- žodžių prasmė slypėjo kažkur giliai po storu ironijos klodu. Tarp atlapaširdžių ir draugiškų šitos šalies gyventojų toks t i p as neretai pasitaiko — tai paslaptingasis amerikietis.
— Mano pavardė Dreidžas,— tarė jis,— Normanas Dreidžas', ir aš Amerikos pilietis, tai paaiškina viską. Visa kita, tikiuosi, paaiškins jūsų bičiulis Veinas; tad Liepos ketvirtosios iškilme^ 18 atidėkime kitai dienai. 1
Vis dar apstulbęs tėvas Braunas leidosi vedamas prie netoliese stovinčio automobilio, kuriame laukė jaunuolis su kuokštais styrančiais geltonais plaukais ir aiškiai sunerimusiu, sukrit^iu veidu. Jis iš- toli pasisveikino- ir prisistatė esąs Piteris Veinas. Nespėjęs atsikvošėti, tėvas Braunas atsidūrė automobilyje, nemažu greičiu lekiančiame miesto gatvėmis į užmiestį. Jis nebuvo pratęs prie šitokio veržlaus amerikiečių dalykiškumo, tad jautėsi maždaug taip lyg būtų vežamas į pasakų šalį slibinais pakinkyta karieta. Šitokiomis dėmesį trikdančiomis aplinkybėmis jis pirmą kartą išgirdo Koptų taurės istoriją ir sužinojo apie du su ja susijusius nusikaltimus.
Kiek jis suprato iš ilgų Veino monologų, retkarčiais pertraukiamų Dreidžo, Veinas turėjo dėdę, pavarde Kreikas, kuris savo ruožtu turėjo partnerį, pavarde Mertonas, o tasai Mertonas buvo trečias iš eilės turtingas biznierius, tapęs taurės savininku. Pirmasis iš jų, Titus P. Trentas, vario- karalius, pradėjo1 gauti grasinamus laiškus, pasirašytus kažkokio Danielio Dumo. Vardas ir pavardė greičiausiai buvo išgalvoti, bet pati asmenybė pasidarė garsi ir netgi labai populiari, maždaug kaip žymusis Robinas Hudas ir Džekas Mėsininkas drauge sudėjus. Mat greit paaiškėjo, kad grasinamų laiškų autorius neketino apsiriboti grasinimais. Žodžiu sakant, baigėsi tuo, kad vieną rytą senasis Trentas buvo rastas įmerkęs galvą į nuosavą tvenkinį tarp vandens lelijų; žudikas nepaliko jokių pėdsakų. Laimė, taurė buvo- banko seife, kartu su visu turtu ją paveldėjo Brajanas Horderis, taip pat labai turtingas žmogus. Bevardis priešas pradėjo grasinti ir jam. Bra-jano Horderio kūnas rastas uolos papėdėje, netoli jo pajūrio vilos; pati vila buvo siaubte nusiaubta. Nors taurė ir šį kartą- išliko saugioje vietoje, bet buvo pagrobta tiek daug akcijų ir kitų vertybinių popierių, kad Horderio finansiniai reikalai visai pašlijo.
— Brajano Horderio našlei,— aiškino Veinas,— teko daug ką parduoti. Turbūt tada Brendonas Mertonas ir įsigijo taurę, nes kai susipažinome, ji jau buvo pas jį. Manau,, suprantate, kad tai ne per daug malonu.
— Ar misteris Mertonas irgi gavo grasinamų laiškų? — patylėjęs paklausė tėvas Braunas.
— Manau, kad gavo,— tarė misteris Dreidžas tokiu balsu, kad dvasininkas net atsisuko į jį: akiniuotasis Dreidžas tyliai ir taip keistai juokėsi, kad atvykėliui pagaugai per nugarą nuėjo.
— Nė kiek neabejoju,— tarė Piteris Veinas, raukdamas antakius,.— kad bus gavęs. Aš tų laiškų nemačiau, laiškus atplėšia tiktai jo sekretorius ir tai ne visus, nes Mertonas nelinkęs niekam atskleisti savo paslapčių, kaip ir dera dideliems biznieriams. Bet esu matęs jį ne juokais susijaudinusį ir įtūžusį dėl kažkokių laiškų; mačiau ir kaip jis plėšė tuos laiškus, tad sekretorius jų nė negavo. Vis labiau nerimauja ir sekretorius, jis sakosi įsitikinęs, kad senį' kažkas persekioja. Trumpai tariant, mes būtume labai dėkingi, jei kas nors patartų, ką daryti. Tėve Braunai, jūsų talentas visuotinai pripažintas, todėl sekretorius prašė mane, jeigu neprieštarausite, neatidėliojant pakviesti jus į Mertono namus.
— Ak štai kas,— tarė tėvas Braunas, pradėdamas suprasti, kodėl jį pagrobė.— Bet, dievaži, neįsivaizduoju, ko galėčiau jus mokyti. Juk jūs visą laiką čia ir turite šimtąkart daugiau duomenų moksliškoms išvadoms negu pripuolamas svečias.
— Deja ,— šaltai atsakė misteris Dreidžas,— musų išvados per daug moksliškos, ir jomis sunku patikėti. Aš manau, kad tokį žmogų kaip Titus P. Trentas galėjo ištikti tiktai Dievo bausmė, nelaukianti, kol bus moksliškai pagrįsta. Kaip sakoma, trenkė perkūnas iš giedro dangaus.
— Nejaugi iš tiesų tikite, kad čia įsikišo antgamtinės jėgos! — sušuko Veinas.
'Bet ne taip lengva buvo įspėti, ką turėjo galvoje misteris Dreidžas; juk jeigu jis pavadina ką nors „išties sąmojingu vyruku" tai beveik neabejotina, kad laiko tą žmogų kretinu. Pats misteris Dreidžas kaip tikras rytietis, pasinėrė į savo apmąstymus ir nė nekrustelėjo, kol automobilis neilgai bevažiavęs sustojo matyt, pasiekęs kelionės tikslą. Reginys buvo gana neįprastas. Abipus kelio tęsęsis retmiškis baigėsi ir atsivėrė plati lyguma, o tiesiai priešais juos išdygo pastatas, tikriau vien tiktai siena' ar labai aukštas aptvaras, lyg koks pylimas aplink Romos legionierių stovyklą. Drauge tas statinys kažkuo priminė aerodromą. Aptvaras — lyg ir ne medinis, ir ne akmeninis — iš arčiau pažiūrėjus pasirodė besąs metalinis.
Visi išlipo iš automobilio; po manipuliacijų, primenančių seifo. atidarymą, sienoje tyliai atsivėrė durelės. Tačiau, gerokai nustebindamas tėvą Brauną vyriškis, pasivadinęs Normanu Dreidžu, visai neketino žengti į vidų.
— Eikite be manęs bijau, jog senis gali nebeištverti tokio susijaudinimo. Jis taip trokšta mane matyti, kad gali numirti iš džiaugsmo,— atsisveikindamas niūriai pajuokavo jis.
Ir j is nužingsniavo, o tėvas Braunas, vis labiau stebėdamasis, įžengė pro- plienines 'dureles, kurios tuoj pat užsitrenkė jam už nugaros. Viduje driekėsi didelis, stropiai prižiūrimas parkas, džiuginantis akį spalvų gausumu; tačiau jame nebuvo nei medžių, nei aukštų krūmų ar gėlių. Parko centre stovėjo namas, gražios ir netgi stebinančios konstrukcijos, bet toks aukštas ir siauras, kad labiau tiko vadinti bokštu. Skaisčiai šviečiančios saulės atšvaitai šen bei ten blykčioja ant pastogės stiklų, tačiau apatiniame aukšte langų nebuvo matyti. Viskas tviskėjo nepriekaištinga! švara, kaip ir pats Amerikos oras. Įėję J patalpą ijie atsidūrė tarp blizgančio marmuro ir žaižaruojančių metalu bei glazūra sienų, bet laiptų čia nebuvo. Tiktai pačiame viduryje tarp storų sienų buvo įsispraudusi lifto šachta, saugoma žaliūkų, panašių į civiliai persirengusius policininkus.
— Manau, jog tai tobula apsaugos sistema,— tarė Veinas.— Gal jums, tėve Braunai, šiek tiek juokinga, kad Mertonas užsidaręs šitokioje tvirtovėje, kur aplink neauga nė vieno- medžio, kad nebūtų už ko pasislėpti. Tačiau jūs nepažįstate šitos šali..:s, čia 'galima susilaukti bet ko. Be to, gal ir neįsivaizduojate, kas per figūra Brenderis Mertonas. Iš pažiūros jis kuklus, sutikęs gatvėje neatsigręžtumėte; na, susitikti jį gatvėje šiandieną ne per daug progų, nes jeigu kada ir palieka namus, tai uždangstytu automobiliu. Bet jeigu Brenderiui Mertonui kas atsitiktų, tai sudrebėtų žemė nuo Aliaskos iki Antilų salų. Kažin ar kuris nors karalius arba imperatorius yra turėjęs tokią valdžią tautoms kaip jis. Siaip ar taip, juk jeigu kas jus pakviestų aplankyti carą arba Anglijos karalių, tai eitumėte iš smalsumo. Jums gali nerūpėti nei carai, nei milijonieriai, bet didelė valdžia vieno žmogaus rankose visada domina. Tikiuosi, jūs nenusižengiate savo principams atvykęs pas šiuolaikinį imperatorių, tokį kaip Mertonas.