— Visai ne,— ramiai atsakė tėvas Braunas.— Tai mano pareiga— lankyti kalinius ir visus nelaiminguosius, patekusius į nelaisvę.
Jaunuolis paniuro, prakaulus jo veidas įgavo keistą ir kone atstumiančią išraišką. Kiek patylėjęs, jis šiurkščiai tarė:
— Nepamirškite, kad jį persekioja ne koks nors smulkus niekšelis ar „Juodoji ranka” 19^ Tas Danielius Dumas — tikras demo-
nas. Prisiminkite, kaip jis nužudė Trentą jo paties parke, o Hor-derį — prie jo namų. Ir abu kartus tarsi išgaravo. .
Viršutiniame namo aukšte, už nepaprastai storų sienų, buvo tik du kambariai: prieškambaris, į kurį jie pateko, ir įžymiojo milijonieriaus kabinetas. Tuo metu, kai jie įėjo į pirmąjį kambarį, iš antrojo išėjo kiti du lankytojai. Vieną iš jų Piteris Veinas pavadino dėde—neaukštą, bet labai tvirtą ir energingą vyriškį nuskusta galva, kuri atrodė plika, ir įdegusiu veidu, kuris atrodė toks tamsus lyg niekad nebūtų buvęs baltas. Senis Kreikas, visų pravardžiuojamas Hikoriu Kreiku savo žymesniojo pirmtako Senio Hikorio 32 garbei, pagarsėjo paskutiniuose karuose su raudonodžiais. Antrasis džentelmenas buvo tikra jo priešingybė — išsi-čiustinęs dabita tamsiais lyg briliantinu išteptais plaukais, su monokliu ant plataus juodo kaspino: Bernardas Bleikas, senio Mertono advokatas, ką tik aptaręs su abiem partneriais firmos reikalus. Ketvertas vyriškių susitiko prieškambario viduryje ir stabtelėjo trumpam mandagiam pokalbiui, laikydamiesi pagarbaus įėjimo ir išėjimo ceremonialo. Visus įeinančius stebėjo stambus, pečiuitas negriškų bruožų vyriškis, kuris sustingęs sėdėjo prie kabineto durų, blausiai apšviestas vidinio prieškambario iango. Tokį , kaip jis, mokantys kandžiai save pašiepti amerikiečiai vadina „piktu dėde“, draugai — asmens sargybiniu, o priešai — samdomu žudiku.
Vyriškis nė nekrustelėjo, lyg nematytų jų, bet Veinas, išvydęs jį čia, atrodo, ne juokais sunerimo.
— Nejaugi šefas liko vienas? — paklausė jis.
— Nesijaudink, Piteri,— šyptelėjo- jo dėdė.— Pas jį sekretorius Viltonas, manau, kad to visai pakanka. Aš nežinau, ar Viltonas, saugodamas Mertoną, iš viso miega. Jisai patikimesnis už dvidešimt asmens sargybinių, be to, greitas ir vikrus kaip indėnas.
— Na, čia jau jūs geriau išmanot,— nusijuokė sūnėnas.— Prisimenu, vaikystėje, kai aš ryte rydavau knygas apie raudonodžius, jūs pamokėte mane kai kurių indėniškų triukų. Nors tose mano knygose raudonodžiai visada pralaimėdavo.
— Užtat gyvenime — ne visada,.— niūriai pasakė senas kareivis.
— Nejaugi? — mandagiai pasiteiravo misteris Bleikas.— Aš įsivaizdavau, kad jie buvo bejėgiai prieš mūsų šaunamuosius ginklus.
— Aš esu matęs indėną, į kurį taikėsi šimtas šautuvų. Jis teturėjo peilį skalpams lupti ir su tuo peiliu nudūrė baltąjį, stovintį ant forto sienos,— tarė Kreikas.
— Tikrai? Ir kaip jis tai padarė? — susidomėjo Bleikas.
— Sviedė peilį,— atsakė Kreikas,— akimirka anksčiau, negu visi iššovė. Kaip gyvas nebuvau matęs tokio metimo.
— Tikiuosi, kad jo neišmokote,— nusijuokė sūnėnas.
— Man regis,— susimąstęs tarė tėvas Braunas,— šitame pasakojime glūdi moralas.
Jiems šnekučiuojantis sekretorius Viltonas išėjo iš antrojo kambario- ir stabtelėjo lūkuriuodamas; išblyškęs šviesiaplaukis kvadratiniu smakru ir nemirksinčiomis it šuns akimis, jis iš tiesų priminė sarginį šunį.
Jis ištarė tik vieną frazę: „Misteris Mertonas priims jus maždaug po dešimties minučių",— bet šnekos iškart pasibaigė. Senasis Kreikas pasakė , kad jau laikas vykti , tad giminaitis išėjo kartu su juo ir advokatu, trumpam palikdamas tėvą Brauną vienu du su sekretoriumi; kažin ar buvo galima laikyti žmogumi ar bent gyva būtybe milžiną negridą, kuris , atsukęs jiems plačiausią nugarą, sėdėjo prieškambario- gale, įsmeigęs žvilgsnį į antrojo kambario duris.
— Apsaugos priemonių čia per akis,— prabilo sekretorius.— Jūs turbūt jau vfską sužinojote apie Danielį Dumą ir suprantate, kaip pavojinga palikti šefą vieną.
— Bet šiuo metu jis yra vienas? — pasitikslino tėvas Braunas.
Sekretorius žvilgtelėjo į jį budriomis pilkomis akimis.
— Penkiolika- minučių,— atsakė jis.— Penkiolika minučių iš dvidešimt keturių valandų. Jis visiškai vienas,, jis pats to reikalavo, dėl visai neeilinės priežasties.
— O kas tai per priežastis? — pasidomėjo svečias.
— Koptų taurė,— tarė sekretorius.— Galbūt jūs ją pamiršote. Bet šefas nepamiršo , kaip nepamiršta nieko. rros taurės jis nepatiki nė vienam iš mūsų, Jis slepia ją kabinete, bet kur ir kaip — mes nežinome; jis .'iškelia ją iš slaptavietės tiktai tada , kai lieka vienas. Todėl mes priversti rizikuoti tą ketvirŲ valandos , kai jis sėdi ir žavisi taure; manau, jog tai vienintelis daiktas , Ikuriuo jis žavisi. Nors, tiesą sakant, rizikos kaip ir nėra; aš čia paspendžiau tokius spąstus , kad nė pats šėtonas neprasmuktų, tikriau — neišsmuktų. Jeigu tas pragaro išpera Dumas mus aplankys , kaip Dievą myliu, jam teks pasilikti pietums ir dar gerokai ilgiau! Šitas penkiolika minučių aš sėdžiu kaip ant adatų, bet jei tiktai išgirsčiau šūvį, ar grumtynių triukšmą, paspausčiau šitą mygtuką ir metalinė parko tvora įsielektrintų, o bandymas per ją perlipti— mirtis . Žinoma, jokio šūvio nebus, nes šitos durys — vienintelis įėjimas į kambarį, vienintelis langas, prie kurio sėdi šefas, pačioje pastogėje, o bokšto siena slidi kaip taukais ištepta sliuogimo kartis. Be to, juk mes visi ginkluoti, ir jeigu Dumas įeitų į aną kambarį, gyvas nebeišeitų.
Tėvas -Braunas, paskendęs mintyse, spoksojo į kilimą tankiai mirkčiodamas. Paskui, ūmai sukrutęs, tarė:
— Tikiuosi, kad neįsižeisite. Man ką tik toptelėjo mintis. Apie jus.
— Nejaugi? — atsiliepė Viltonas.— Ir ką jūs pagalvojote apie mane?
— Aš pagalvojau, kad jūs gyvenate viena idėja,— tarė tėvas Braunas.— Atleiskite už atvirumą, bet, man rodos, jums svarbiau sučiupti Danielį Durną, negu apsaugoti Brenderį Mertoną.
Viltonas krūptelėjo, bet ir toliau neatitraukdamas akių žiūrėjo j pašnekovą; paskui iš lėto rūsčiame jo veide atsirado šypsena.
— Iš kur jūs... kodėl jūs taip manote? — paklausė jis .
— Jūs pasakėte, kad išgirdęs šūvį iškart įjungsite elektros srovę, kuri nutrenks sprunkantį priešą. Manau, kad jūs suprantate, jog šūvis nutrauktų jūsų darbdavio gyvybę anksčiau, negu elektra nutrenktų jo žudiką . Aš nemanau, kad jūs negintumėte misterio Mertono, jei tiktai galėtumėte, bet drįsčiau teigti, kad jums tai tik antros eilės uždavinys. Apsaugos priemonių net per akis kaip sakėte ir rodos, pats jas kūrėte. Bet jos pirmiausia skirtos sugauti žudiką, o ne išgelbėti jo auką.
— Tėve Braunai,— tarė sekretorius vėl įprastu ramiu balsu.— jūs labai įžvalgus, tačiau turite ir šį tą daugiau už įžvalgumą. Jūs vienas iš tų retų žmonių, kuriems norisi sakyti tiesą; be to, ir pats turbūt ją sužinosite, nes iš 'manęs čia jau beveik šaipomasi . Visi tvirtina, kad aš apsėstas manijos pagauti tą pagarsėjusį niekšą. Gal tai ir tiesa. Bet jums aš pasakysiu tai, ko nežino nė vienas iš jų. Mano pavardė Džonas Viltonas Horderis.
Tėvas Braunas linktelėjo, lyg jam jau būtų buvę viskas aišku, bet sekretorius tęsė:
— Tas tipas pasivadinęs Dumu, nužudė mano tėvą ir dėdę ir pražudė mano motiną. Kai Mertonas ieškojo sekretoriaus, aš pasisiūliau nes pamaniau, kad ten, kur yra taurė, anksčiau ar vėliau pasirodys ir nusikaltėlis. Aš nežinojau, kas jis, aš tik jo laukiau, bet Mertonui tarnavau dorai.
19
Juodoji ranka — mafija, slapta gangsterių organizacija, atsiradusi Sicilijoje ir XIX a. persimetusi į JAV.