— Suprantu,— švelniai tarė tėvas Braunas.— Beje, ar dar ne I aikas užeiti pas jį?
— O taip,— pritarė Viltonas ir vėl krūptelėjo, lyg pabudęs iš susi mąstymo; dvasininkas pagalvojo, kad keršto manija vėl buvo trumpam jį apėmusi. — Prašom, prašom užeiti.
Tėvas Braunas žengė tiesiai į kabinetą. Nebuvo girdėti sveikinantis, tik mirtina tyla; po akimirkos dvasininkas vėl pasirodė tarpduryje.
Tą pačią akimirką, tylusis sargybinis prie kabineto durų ūmai sujudo, tarytum būtų atgijęs milžiniškas baldas. Pati dvasininko povyza jau buvo savotiškas signalas. Lango šviesa krito ant jo iš užpakalio, ir veidas buvo šešėlyje.
— Man rodos,, jums derėtų paspausti savo mygtuką,— atsidusęs pasakė jis.
Viltonas pašoko, pabudęs iš niūrių minčių.
— Bet juk nesigirdėjo šūvio! — suriko jis užsikirsdamas.
— Matote,— tarė tėvas Braunas,— nežinia. ką jūs vadinate šūviu.
Viltonas puolė prie durų ir kartu su Braunu įbėgo į kabinetą. Kambarys buvo kukliai, bet skoningai apstatytas. Priešais duris buvo atvertas platus langas, už kurio driekėsi parkas ir retmiš-kiu apaugusi lyguma. Prie palangės stovėjo kėdė ir staliukas, tarytum kalinys, naudodamasis trumpa vienatvės palaima, būtų malšinęs oro ir šviesos troškulį.
Ant to mažo staliuko stovėjo Koptų taurė; savininkas, matyt, norėjo grožėtis ja kuo geriau apšviesta. O pažiūrėti buvo į ką: ryškioje dienos šviesoje įvairiaspalviai brangakmeniai žėrėte žėrėjo, ir taurė priminė Šventąjį Gralį Pažiūrėti buvo į ką, bet
Brenderis Mertonas nežiūrėjo., Jo galva buvo nusvirusi per krėslo atlošą, žilų plaukų sruoga nutįsusi kone iki grindų, žilstelėjusios barzdos smaigalys styrojo į lubas, o iš gerklės kyšojo ilga, rudai dažyta strėlė su raudonomis plunksnomis ant galo.
— Begarsis šūvis,— tyliai tarė tėvas Braunas.— Aš ką tik galvojau apie naująjį šių laikų išradimą— šaunamojo ginklo duslintuvą. Na o šis išradimas labai senas, bet žudo taip pat tyliai.
Patylėjęs pridūrė:
— Man rodos, jis jau miręs. Ką jūs ketinate daryti?
Išblyškęs sekretorius atgavo ryžtą.
— Tuoj pat paspausiu mygtuką,— tarė jis,— ir jeigu šitaip nepribaigsiu Danielio Durna, ieškosiu jo po visą pasaulį, kol surasiu.
— Kad tik nenukentėtų kuris iš jūsų draugų,— tarė tėvas Braunas,— tikriausiai jie netoliese. Būtų gerai juos perspėjus.
— Visi jie žino apie tai,— atsakė Viltonas.— Nė vienas nelips per sieną... nebent labai skubėtų.
Tėvas Braunas priėjo prie lango, pro kurį greičiausiai buvo įlėkusi strėlė, ir pažvelgė į lauką. Lėkšti parko gėlynai driekėsi apačioje tarsi pastelinėmis spalvomis nudažytas pasaulio, žemėlapis. Panorama atrodė tokia beribė ir sustingusi, o bokštas taip aukštai išsišovęs į dangų, kad bežiūrint atmintyje iškilo keista frazė.,
— Perkūnas iš giedro dangaus,— ištarė jis.— Juk šiandien kai kas kalbėjo apie perkūną iš giedro dangaus ir Dievo bausmę? Tik pažvelkite, koks čia aukštis; sunku patikėti, kad strėlė atlėktų taip, toli, nebent tai strėlė iš dangaus.
Viltonas neatsakė, ir dvasininkas kalbėjo toliau, lyg pats su savim.
— Peršasi mintis apie lėktuvą. Turėtume pasiklausti jaunojo Veino... dėl lėktuvų.
— Jie nuolatos skraido aplinkui,— tarė sekretorius.
— Arba labai senoviškas, arba labai naujoviškas ginklas,— svarstė tėvas Braunas.— Manau, kad senasis Veino dėdė galėtų mums padėti; reiktų paklausinėti jį ąpie strėles. Sita strėlė panaši į indėnišką. Aš nepaklausiau, iš kokio atstumo anas raudonodis metė peilį, bet prisiminkite istoriją, kurią pasakojo senasis Kreikas. Aš jau tada sakiau, kad ji pamokoma.
— Jei ir pamokoma,— karštai ginčijo. Viltonas,— tai tiktai tiek, jog tikras raudonodis gali nusviesti peilį arba iššauti strėlę . toliau, negu jūs galite įsivaizduoti. Būtų absurdiška ieškoti paralelių.
—< Bijau, kad jūs ne visiškai teisingai supratote jos esmę,— tarė tėvas Braunas.
Nors jau kitą dieną nedidukas dvasininkas lyg ir ištirpo tarp milijonų niujorkiečių ir, regis, neketino išsiskirti iš bevardžių numeriukų srauto sunumeruotose gatvėse, faktiškai jis pusę mėnesio. nepastebimai, bet įtemptai darbavosi spręsdamas jam pateiktą uždavinį. Tėvas Braunas ne juokais būgštavo, kad teisingumas nepasmerktų nekalto- žmogaus. Jis lengvai rado. progą pasišnekėti su dviem ar trim žmonėmis, susijusiais su paslaptinga žmogžudyste, neišsiduodamas, kad jie' domina jį labiau negu kiti. Ypač (armingas ir įdomus buvo jo pokalbis su senuoju Hikoriu
Kreiku ant suolelio Centriniame parke. Veteranas sėdėjo- įrėmęs smailų smakrą į keistos, tarsi tomahaukas , raudonmedžio lazdos rankeną, kurią laikė apėmęs atsikišusiais krumpliais.
— Taip, šauta, ko gero, iš toli,— pasakė jis, linguodamas galva,— bet jumis dėtas aš nesiimčiau tiksliai nustatyti, kokį atstumą gali' nuskristi indėno strėlė. Pamenu kelis atvejus, kai iš lanko paleista strėlė pataikydavo į taikinį tiksliau už kulką, ir iš taip toli, kad visi stebėdavosi. Tiesa, dabar turbūt nebesutiksite raudonodžio su lanku ir strėlėmis, ir dar mūsų apylinkėse, bet jeigu kartais kuris nors iš senųjų indėnų snaiperių su senovišku indėnišku lanku tykotų medyje už trejeto šimtų jardų nuo Mertono apsauginės sienos — ką gi, aš neatmesčiau tikimybės, kad tas tamsus laukinis gali paleisti strėlę per sieną į Mertono rūmo viršutinį langą ir netgi pataikyti tiesiai į Mertoną. Anais laikais man teko matyti dar ne tokių stebuklų.
— Neabejoju,— tarė dvasininkas,— kad tokius dalykus ne tiktai matėte, bet ir pats darėte.
Senasis Kreikas neaiškiai numykė, paskui šiurkščiai atrėžė:
— Ar kas buvo, ar ne — viskas jau praeitis.
— Kai kurie žmonės mėgsta aiškintis praeitį,— tarė dvasininkas.— Tikiuosi, jūsų praeityje nebuvo nieko tokio, kas teiktų peno paskaloms ryšium su šiuo nužudymu.
— Ką jūs čia paistote? — rūsčiai paklausė Kreikas, grėsmingai žybtelėjęs akimis, raudonas, tartum iš medžio išskaptuotas jo veidas pasidarė panašus į tomahauko pentį.
— Na, jūs taip gerai išmanote raudonodžių kovos būdus ir jų gudrybes... — lėtai prabilo tėvas Braunas.
Kreikas, kuris iki tol sėdėjo susikūprinęs ir įrėmęs smakrą į keistai išlenktą savo- lazdą, ūmai pašoko- sugniaužęs rankeną, tarytum banditas, pasiruošęs smogti vėzdu.
— Ką? — sušvokštė jis.— Kas per velniava! Ir jūs drįstate daryti užuominas, kad aš galėjau nužudyti savo svainį?
Netoliese ant suolelių sėdintys žmonės sužiuro į viduryje tako susirėmusius kresną plikį, mojuojantį keista lazda lyg vėzdu, ir nediduką dvasininką juoda sutana, įbedusį į priešininką mirksinčias akis. Akimirką atrodė, kad juoda • figūrėlė gaus žaibišką, grynai indėnišką smūgį į galvą ir išsities žemėje; tolumoje jau sudūlavo impozantiška policininko airio figūra, bet tuo metu dvasininkas, lyg atsakydamas į paprasčiausią klausimą, taikiai tarė:
— Aš padariau tam tikras išvadas, bet nemanau, jog būtų verta jas dėstyti, kol nebaigiau aiškintis iki galo.
Ar. policininko žingsniai, ar dvasininko žvilgsnis sutramdė senį Hikorį, bet jis pasikišo lazdą po pažastim ir niurnėdamas vėl užsimaukšlino skrybėlę. Taip pat taikingai atsisveikinęs, dvasininkas neskubėdamas išėjo iš parko ir patraukė į viešbutį, kur poilsio kambaryje nujautė rasiąs jaunąjį Veiną. Jaunuolis pašoko pasisveikinti-, jis atrodė dar labiau išbalęs ir sumenkęs negu pirma, tarytum jį graužte graužtų koks nerimas. Tėvui Braunui net šmėkštelėjo mintis, ar tiktai jo jaunasis draugas nebus pabandęs— ir deja, sėkmingai — pažeisti Amerikos konstitucijos paskutiniosios pataisos 20- Bet vos pradėjus kalbą apie- jo pomėgį, o gal tiksliau apie mokslinę aistrą, Veinas _išsyk sukluso ir susikaupė. Tėvas Braunas nerūpestingai, lyg tarp kitko, paklausė, ar viršum Mertono namų dažnai skraidą lėktuvai, ir prisipažino, kad išvydęs tą apvalią sieną, iš pradžių ją palaikė aerodromu.