— Net keista, kad tenai būdamas jų nepastebėjote,— atsakė kapitonas Veinas.— Kartais lekia spiečiais kaip musės; ta atvira lyguma jiems ideali vieta ir nenustebčiau, jeigu ateityje ji taptų pagrindine perykla tokiems paukšteliams kaip aš. Daug karti} ten skraidžiau ir pažįstu daugelį Vare. dalyvavusių lakūnų, bet dabar pasirodo vis daugiau naujų, kurių vardai man negirdėti. Netrukus skraidymas išpopuliarės kaip automobilio vairavimas ir kiekvienas amerikietis įsigys lėktuvą.
— Kadangi Kūrėjas kiekvienam suteikė teisę,— šypsodamasis užbaigė tėvas Braunas,— gyventi, būti laisvam ir turėti užsiėmimą — vairuoti automobilį... o tuo labiau lėktuvą.. Vadinasi, jeigu virš namo tam tikru laiku praskrenda nežinomas lėktuvas, į jį gali ir neatkreipti dėmesio.
— Manau kad taip,— sutiko jaunuolis.
— Net ir pažįstamas pilotas,— toliau kalbėjo dvasininkas,— gali skristi svetimu lėktuvu. Pavyzdžiui, jeigu jūs praskristumėte viršum namo- savuoju lėktuvu, misteris Mertonas ir jo draugai jį atpažintų; bet kito- modelio lėktuvu, ar kaip tatai vadinama, jūs galėtumėt praskristi pro pat langą, tai yra labai patogiai, turėdamas kokių sumetimų.
— Na taip,— negalvodamas pritarė jaunuolis, bet ūmai nuščiuvo- ir pamiršęs užsičiaupti, suakmenėjo, neatitraukdamas akių nuo Brauno.
Paskui pakilo nuo krėslo, išbalęs kaip mirtis, visas drebėdamas ir vis dar spoksodamas į dvasininką.
— Ar jūs iš proto išsikraustėte? — išstenėjo jis.— Ar tik ne-kliedite?
Kiek patylėjęs, jis vienu ypu iškvėpė:
— Ir jūs atėjote su hipoteze...
— Ne, aš tiktai renku hipotezes,— atsakė tėvas Braunas stodamasis.— Tam tikros išvados gal jau ir peršasi, bet kol kas geriau patylėsiu. ,
Ir, iškilmingai atsisveikinęs, jis išėjo iš viešbučio' tęsti paslaptingų savo klajonių.
Vakarop jis nuklydo purvinomis gatviūkštėmis ir upės link vinguriuojančiais laiptais į patį seniausią ir labiausiai apleistą miesto rajoną. Po spalvotu žibintu prie įėjimo į gana įtartiną kinų restoraną jis susidūrė su pažįstama figūra, nors pažįstamų bruožų, buvo likę itin nedaug.
Misteris Normanas Dreidžas vis taip pat niūriai žvelgė i pasaulį per milžiniškus akinius, pridengiančius jo veidą tarytum tamsi stiklo kaukė. Set šiaip buvo neįtikimai pasikeitęs per mėnesį, praslinkusį po žmogžudystės. Anąsyk, kaip įsidėmėjo tėvas Braunas, jis buvo apsitaisęs itin elegantiškai, kone priartėjęs prie tos vos juntamos ribos, kuri skiria dabitą nuo manekeno siuvyklos vitrinoje. Dabar visi tie išoriniai atributai buvo- mįslingai virtę savo priešingybėmis; tartum iš reklamos manekeno būtų pasidariusi kaliausė. Cilindras, nors ir tas pats, susimaigęs ir nutriušęs, rūbai apsitrynę, laikrodžio grandinėlė ir smulkesni papuošalai prapuolę. Tačiau tėvas Braunas kreipėsi i jį taip, lyg juodu būtų matęsi vakar, ir nedvejodamas atsisėdo greta ant suolo pigiame restoranėlyje, kur anas, matyt, nuolatos kiurkso-davo. Beje, pokalbį pradėjo ne Braunas.
— Na tai kaip? — suniurnėjo Dreidžas,— ar jums pavyko atkeršyti už šviesios atminties šventojo milijonieriaus mirtį? Juk visi milijonieriai priskiriami prie šventųjų; vos tiktai kuris nors pakratys kanopas, kitą dieną visuose laikraščiuose galite paskaityti, kad jo gyvenimo kelias buvo nušviestas šeimos Biblijos, kurią skaitydavo nuo pat vaikystės. Na, jeigu jie iš tiesų perskaitė kai kurias istorijas, motinėlei galėjo plaukai pasišiaušti. Milijonieriui taip pat. Senojoje Knygų knygoje pilna anų laikų žiaurių papročių; gerai, kad jie šiandien išnykę; taip sakant, akmens amžiaus išmintis, palaidota po piramidėmis. Įsivaizduokite, kad senį Mertoną numeta nuo- jo bokšto viršaus šunims sudraskyti; juk sl.t Izabele 21 buvo pasielgta nė kiek ne švelniau. O argi Aga go 36 nesukapojo į gabalėlius, nors jis ėjo dairydamasis. Mer-tonas, kad jį kur paraliai, ėjo dairydamasis visą gyvenimą, kol galų gale net nustojo vaikščiojęs. Bet viešpaties strėlė surado jį, visai kaip anoje Knygų knygoje, ir nutrenkė nuosavo bokšto viršūnėje, kad būtų pamoka visiems.
— Tačiau strėlė buvo visai materiali,— įsiterpė pašnekovas.
— Piramidės dar materialesnės, o jose guli sau negyvi faraonai,— nusijuokė vyriškis su pusę veido dengiančiais akiniais.— Kiek daug įdomaus mums galėtų papasakoti tos senosios materialios religijos. Tūkstančius metų dievai ir valdovai bareljefuose tempia lankus; jų rankos tokios galingos, kad, atrodo, be vargo įtemptų akmeninius lankus. Materialios, tebūnie taip — užtat koks tas materialumas. Argi jums nėra buvę šitaip: stovi kur parodoje prie kokio Senovės Rytų meno kūrinio ar daikto ir ūmai pagalvoji: o jeigu tas antikos dievas tebevažinėja kaip tamsiaveidis Apolonas savuoju karo vežimu po pasaulį ir šaudo juodais mirties žaibais?,
— Jeigu ir važinėja,— atsakė tėvas Braunas,— tai vadinčiau jį kitu vardu. Bet abejoju, kad Mertonas būtų žuvęs nuo juodo žaibo ar netgi akmeninės strėlės.
— Jūs manote, kad jis šventas Sebastijonas, pervertas strėlės,— pašaipiai tarė Dreidžas.— Milijonierius negali nebūti kankinys! O ar jūs tikras, kad jis nebuvo mirties nusipelnęs? Ne kažin kiek ir žinote apie savo' milijonierių. Tai štai: jis vertas šimtąkart sunkesnės bausmės.
— Na gerai,— tyliai tarė tėvas Braunas,— tai kodėl gi jūs jo nenužudėte?
— Jūs klausiate. kodėl nenužudžiau? — nustebo Dreidžas.— Na, jūs iš tiesų šaunus dvasiškas tėvelis.
— Na ką jūs. nieko panašaus,— tarė jo pašnekovas tartum kuklindamasis.
— Ko gero, šitaip norite pasakyti. kad aš jį nužudžiau,— ūmai įniršo Dreidžas.— Na ką gi. nebedaug betrūksta. tik įrodymų. Atvirai] pasakysiu: nėra čia ko gailėti.
— O vis dėlto yra,— atšovė tėvas Braunas.— Jums yra ko gailėti. Todėl nenužudėte jo.
Ir jis išėjo. Akiniuotis apstulbęs spoksojo jam įkandin.
Tik beveik po mėnesio tėvas Braunas vėl aplankė namus. kuriuose trečias milijonierius tapo Danielio Dumo keršto auka. Sia byla labiausiai suinteresuoti asmenys susirinko lyg į savotišką tarybą. Senasis Kreikas sėdėjo stalo gale. į dešinę nuo jo giminaitis, į kairę — advokatas; milžinas afrikietiškais bruožais (kaip paaiškėjo, vardu Haris) taip pat dalyvavo, bet tiktai kaip būtinas liudininkas; rudaplaukis smailianosis subjektas, į kurį visi kreipdavosi kaip į Diksoną, matyt, atstovavo- Pinkertono ar kitai privačiai agentūrai; tėvas Braunas kukliai atsisėdo į tuščią krėslą greta jo.
Visų kontinentų laikraščiai vienas per kitą spausdino pranešimus apie finansų koloso, modernųjį pasaulį apraizgiusio Didžiojo Biznio genijaus žūtį; bet iš negausaus žmonių būrelio, buvusio arčiausiai jo mirties valandą, ne ką tepavyko išpęšti. Dėdė, giminaitis ir firmos advokatas pareiškė visi buvę jau tolokai nuo sienos, kai buvo paskelbtas pavojus; sargybiniai, budėję prie sienos ir namo viduje, atsakinėjo sutrikę, bet daugmaž vienodai. Tik viena aplinkybė vertė susimąstyti. Ar prieš pat nužudymą, ar tuoj po jo nepažįstamas žmogus nežinia ko sukinėjosi prie vartų ir prašė įleisti pas misterį Mertoną. Tarnai vargiai suvokė, ko jam reikia, nes nepažįstamasis kalbėjo labai nerišliai; bet vėliau jo vogravimas pasirodė itin įtartinas, nes jis kažką paistė apie blogą žmogų, kurį nutrenkė žodis iš dangaus.
21
Zydų karaliaus Ahavo žmona; po vyro mirties buvo nužudyta ir išmesta pro langą suėsti šunims.