Piteris Veinas palinko į priekį, ir akys sužėrėjo- sukritusiame veide:'
— Tai Normanas Dreidžas, galėčiau lažintis iš bet ko.
— Kas per vienas tas Normanas Dreidžas? — paklausė jo dėdė.
— Pats norėčiau tai išsiaiškinti,— atsakė jaunuolis.— Kartą tiesiai paklausiau, "bet jis nuostabiai moka supainioti tiesų klausimą; kaip tas arklys, nenorintis šokti per kliūtį. Jis prikibo prie manęs su kažkokia idėja apie ateities oro laivus; tačiau aš niekad juo per daug netikėjau.
— Tai kas jis vis dėlto per žmogus? — paklausė Kreikas.
— Mistagogas 22,— lyg niekur nieko atsakė tėvas Braunas.— Tokių kaip jis nemaža; Paryžiaus kavinėse ir kabaretuose jie mėgsta kalbėti užuominomis, kad pavyko šiek tiek kilstelėti Izidės 38 šydą arba įminti Stounhendžo З9 paslaptį. O tokiu atveju kaip šitas jie būtinai suves viską į mistiką.
Tamsiaplaukė, priglaistyta advokato Bernardo Bleiko galva mandagiai pasisuko į kalbėtojo pusę, bet jo šypsena buvo kreivoka.
— Sere, 'Ikrai nebūčiau pagalvojęs,— tarė jis,— kad jūs paneigsite mistiką. ■
— Priešingai,— atsakė tėvas Braunas , draugiškai mirksėdamas jam.^ Kaip tiktai man ir galima ją neigti. Ir štai kodėl. Bet koks šunadvokatis gali apsukti mane, bet jūsų jis neapsuks, nes pats esate advokatas. Bet koks kvailys , persirengęs indėnu, nesunkiai įtikins mane, kad jis tikrasis Hajavata, bet misteris Kreikas akimirksniu perprastų jį. Apgavikas gali įteigti man, kad žino viską apie lėktuvus, įteigti man, bet ne kapitonui Veinui. Ar kartais neatrodo, kad, šitai tinka ir Dreidžui? Kadangi aš šiek tiek nutuokiu apie mistiką , manęs nepavedžios už nosies diletantas. Tikrieji mistikai nenutyli paslapčių , jie jas atskleidžia. Jie viską, iškelia į skaisčią dienos šviesą, bet net ir matoma paslaptis vis tiek lieka. O mistagogai dangsto esmę tamsos ir slaptumo šydu; kai šitą pakeli, aptinki ką nors banalaus. Bet Dreidžas, turiu pripažinti , turėjo ir kitų , kur kas praktiškesnių motyvų, išsitardamas apie Dievo bausmę arba perkūną iš giedro dangaus.
— Tai kokie buvo jo motyvai? — paklausė Veinas.— Norėtume žinoti, kad ir kokie jie būtų.
— Matote,— iš lėto atsakė dvasininkas,— jis norėjo įteigti mums,, neva tie nužudymai — antgamtiškų jėgų darbas, todėl... na, todėl, kad žinojo, jog antgamtiškos jėgos čia nieko dėtos.
— Stai kas,— švagždančiu balsu nutęsė Veinas.— Aš taip ir maniau. Trumpai tariant, jis nusikaltėlis.
— Trumpai tariant , jis nusikaltėlis , kuris nenusikalto,— ramiai pataisė jį tėvas Braunas.
— Manote išsireiškęs labai trumpai? — mandagiai pasiteiravo Bleikas
—- Ko gero, pasakysite, jog dabar aš tapau mistagogu,— tarė tėvas Braunas, šiek tiek sutrikęs, bet plačiai šypsodamas,— bet tai iš tiesų atsitiktinumas. Dreidžas nepadarė nusikaltimo — turiu galvoje šį nusikaltimą. Jis nusikalto tuo, kad šantažavo vieną asmenį, todėl ir sukinėjosi aplinkui; bet jam, savaime aišku, nebuvo naudinga nei pagarsinti paslaptį, nei prarasti išpirką, Mer-tonui mirus. Apie jį galėsime pakalbėti vėliau. Siuo momentu tenorėčiau pašalinti jį nuo kelio.
— Nuo kokio kelio? — paklausė pašnekovas.
— Nuo tiesos kelio,— atsakė dvasininkas prisimerkęs, ramiai žvelgdamas jam į akis.
—- Jūs norite pasakyti , kad žinote tiesą? — suabejojo Bleikas.
— Aš linkęs šitaip manyti,— kukliai tarė tėvas Braunas.
Visi lyg susitarę nutilo, paskui Kreikas be jokio ryšio suriko
gergždžiančiu balsu:
17. Tėvas Braunas
257
— Ei, o kur dingo tas sekretorius? Viltonas! Juk jis turėjo būti čia.
— Aš palaikau ryšį su misteriu Viltonu,— reikšmingai tarė tėvas Braunas,— mano prašomas, jis paskambins čia po kelių minučių. Galėčiau pridurti, kad mudu dirbome drauge, taip sakant, ieškojome tiesos kartu.
— Jeigu jūs dirbote kartu, tai galiu būti ramus,— burbtelėjo Kreikas.— Viltonas visą laiką sekė to nepagaunamo niekšo pėdsakus lyg grynakraujis skalikas, taigi geresnį medžioklės draugą kažin ar būtumėt radęs. Bet, velniai rautų, kaip jūs prisikasėte iki tiesos? Iš kur jūs sužinojote?,
— Iš jūsų,— atsakė dvasininkas, lyg kalbėtų apie savaime suprantamą dalyką, vis nenuleisdamas romaus žvilgsnio nuo besikarščiuojančio veterano.— Aš norėjau pasakyti, kad pirma mintis man toptelėjo klausantis jūsų pasakojimo, apie indėną, kuris metė peilį ir pataikė į žmogų, stovintį ant forto sienos.
—- Jūs šitai sakėte jau kelis kartus,— stebėdamasis tarė Veinas,— bet man nesiperša jokia išvada, nebent ta, kad šitas namas panašus į tvirtovę ir žudikas sviedė strėlę, kuri pataikė į pastogėje sėdintį žmogų. Bet juk ta strėlė ne mesta, o iššauta iš lanko, kad galėtų lėkti kur kas toliau. Ji atlėkė iš kažkur toli, o mes tebetūpčiojame vietoje.
— Gaila, kad jūs nesupratote pasakojimo esmės,— tarė tėvas Braunas..— Svarbu ne tai, kaip toli galima ką nors nusviesti. Ginklas gali žeisti dvejopai. Anie vyrai Kreiko forte manė peilj esant artimos kovos ginklą ir pamiršo, kad jį galima sviesti kaip ietį. Kitu man žinomu atveju žmonės laikė ginklą) sviedžiamu kaip ietis ir nepagalvojo, kad, susigrūmus akis į akį, juo galima smogti kaip durklu. Trumpai tariant, šio pasakojimo- moralas toks: jeigu durklas gali tapti strėle, tai ir strėlė gali tapti durklu.
Dabar jie visi gaudyte gaudė jo žodžius, o jis, tartum šito nepastebėdamas, monotoniškai kalbėjo.
— Juk mes stebėjomės ir sukome galvas, kas paleido strėlę į langą, iš kokio atstumo ji iššauta ir taip toliau. O iš tikrųjų niekas tos strėlės neiššovė. Tad ir per langą nebuvo kam lėkti.
— Tai kaip ji ten pateko? — pusbalsiu paklausė juodbruvys advokatas.
— Matyt, kažkas ją atnešė,— tarė tėvas Braunas.— Įnešti strėlę arba ją paslėpti nebuvo sunku. Kažkas ją laikė rankoje, stovėdamas priešais Mertoną jo paties kabinete. Kažkas smeigė strėle tarytum durklu jam į gerklę, ir tam kažkam ūmai kilo išradinga mintis taip sudėstyti viską , kad mes visi iškart pamanėme, jog strėlė įskrido į kabinetą kaip paukštė.
— Kažkam,— ištarė senasis Kreikas sunkiai, lyg akmenį keldamas.
Sučirškė telefonas — įkyriai , šaižiai ir desperatiškai . Nespėjus nė vienam net krustelėti, tėvas Braunas puolė į prieškambarį.
— Kas čia per velniava? — nieko nebesuprasdamas šūktelėjo Piteris Veinas ,
— Jis sakė , kad laukia paskambinant sekretoriaus Viltono,— tuo pačiu bespalviu balsu paaiškino jo dėdė.
— Tai turbūt Viltonas čia ir skambina? — tarė advokatas,, aiškiai dėl to, kad nutrauktų pauzę, Bet niekas neatsiliepė. Visi tylėjo , kol į kabinetą skubiu žingsniu grįžo tėvas Braunas , o su juo atėjo ir atsakymas,
—'Džentelmenai,— prabilo jis,— jūs patys paprašėte mane įspėti šią mįslę ir išaiškinti tiesą, todėl privalau išsakyti ją ir net nebandysiu sušvelninti šoko. Jei žmogus kiša nosį į tokius dalykus, tai jis negali leisti sau subjektyvumo,
— Kitaip sakant,— tarė Kreikas , nutraukdamas tylą,— jūs kaltinate arba įtariate kai kuriuos iš mūsų,
— Įtariami mes visi,— atsakė tėvas Braunas.— Galėčiau įtarti ir save, nes juk aš aptikau lavoną ,
— Be jokios abejonės, mes įtariami,— įsiterpė Veinas.— Tėvas Braunas maloniai išaiškino man, kokiu būdu galėjau apšaudyti bokštą iš lėktuvo.
— Na,— šypsodamasis paprieštaravo tėvas Braunas,— jūs pats pasakojote man, kaip galėtumėte tai padaryti, Stai kas įdomiausia.
— Visai taip pat jam pasirodė įmanoma , jog tai aš nudėjau Mertoną raudonodžių strėle,— suniurnėjo Kreikas ,
22
M i s t ago g a s — senovės Graikijoje žmogus, ruošdavęs kulto misterijoms naujai (šventintuosius. Platesne prasme — mistinių mokymų išpažinėjas.