— O ką jūs manote apie advokatą? — paklausė tėvas Braunas.
Finzas atsakė ne iš karto.
— Jis padarė man keisto žmogaus įspūdį,— prabilo- jis kur kas lėčiau negu paprastai.— Su efektingu juodu kostiumu atrodė vos ne dabita, bet kartu kažkoks senamadiškas. Kažkodėl užsiauginęs vešlias juodas žandenas, kakių pas mus nebematyti nuo Viktorijos laikų. Gana gražaus, oraus veido, gražios ir orios laikysenos, bet kartkartėmis, lyg susigriebęs, nusišypso, žybteli baltais dantimis,ir orumas tarsi išblunka, veido išraiška pasidaro salsvoka. Gal tai tik varžymasis, nes jis nuolat taisydavosi kaklaraištį, ičiupinėdavo.segtukąi; beje, jie tokie pat dailūs ir neįprasti kaip ir jis pats. Jeigu aš bent galėčiau Ją įtarti... bet įką čia spėlioti, kai pats nusikaltimas atrodo neįmanomas. Kas galėjo tai padaryti? Ir kaip? Sito nežino, niekas. Beje, čia yra viena išeitis, dėl jos aš visa tai ir pasakoju. Suo žino.
Tėvas Braunas atsiduso ir išsiblaškęs paklausė:
— Jūs ten užsukote kaip jaunojo Donaldo draugas? Ar jis išėjo kartu pasivaikščioti?
— Ne,— šypsodamasis atsakė Finzas.— Tas plevėsa tik paryčiu atsigulė, o atsibudo po pietų. Aš išėjau su jo pusbroliais, dviem jaunais karininkais iš Indijos. Mes plepėjome visokius niekus. Vyresnysis, rodos, vardu Herbertas Driusas, nutuokia apie arklius. Kiek pamenu, jis ir kalbėjo' tik apie savo naują kumelę ir apie niekšą, kuris ją pardavė. O jo brolis Henris vis guodėsi dėl nesėkmės Monte Karle. Aš šitai pasakoju tik tam, kad matytumėte, koks banalus buvo mūsų pokalbis. Mūsų draugijoje paslaptingas buvo tik šuo.
— Kokios veislės tas šuo? — paklausė dvasininkas.
— Tokios pat kaip ir šitas,— atsakė Finzas.— Todėl as ir suglumau iš pat pradžių,, kai pasakėte, jog nereikia garbinti šunų. Stambus juodas medžioklinis šuo, šaukiamas Noksu 23, ir turbūt ne šiaip sau, nes jo ,elgesys užminė man dar slogesnę mįslę negu pati žmogžudystė. Aš jau minėjau, kad Driuso namas ir sodas prie pat jūros; mes nuėjome gal mylią paplūdimiu, paskui pasukome atgal, ketindami grįžti kitu keliu. Praėjome keistos formos uolą, aplinkinių vadinamą Lemties uola; tai tikras gamtos stebuklas, nes akmenys vos laikosi vienas ant kito — pakaktų stumtelėti ir nuvirstų. Uola ne tokia jau ;aukšta, bet jos pakibęs siluetas kažkoks grėsmingas ir slogus; bent taip atrodė man, linksmumu trykštančių jaunųjų mano pakeleivių vaizdai nė kiek nedomino. Galbūt mane jau buvo apėmusi slogi nuojauta; kai Herbertas paklausė, ar dar ne laikas namo pavakarių, man kažkodėl pasirodė, kad būtinai reikia sužinoti, kiek dabar valandų. Nei Herbertas, nei aš neturėjome laikrodžio, tad šūktelėjome jo broliui, atsilikusiam per kelis žingsnius užsidegti pypkės prie gyvatvorės. Jis garsiai suriko: „Dvidešimt minučių po keturių!“, ir jo aidus balsas nuskardėjo tirštėjančioje prietemoje tarytum skelbdamas įvyksiant kažką baisaus. Ir tai, kad jis '.nieko panašaus galvoje neturėjo, dar padidino ore tvyrančią grėsmę; blogi ženklai visada taip reiškiasi; juk būtent tos minutės tą popiet, išties buvo lemtingos. Daktaro Valentino nuomone, vargšelis Driusas faktiškai mirė apie pusę penkių.
Na, broliai nusprendė, ikad galime paslampinėti dar dešimtį minučių, ir mes patraukėme krantu tolyn, žaisdami su šunimi: mėtėme akmenis, svaidėme lazdas į jūrą, o jis plaukdavo jų parnešti. Bet mane vis labiau neramino atslenkanti prietema, jr vaiduokliškas Lemties uolos šešėlis tarsi spaudė prie žemės. Noksas ką tik buvo atnešęs iš vandens Herberto lazdą, ir jo brolis metė į jūrą savąją. Suo nuplaukė paskui ją, bet ūmai — manau, tai buvo lygiai pusę penkių — pasuko- atgal, išlipo į krantą, atsistojo prieš mus, staiga užvertė galvą ir graudžiai sustūgo, greičiau suvaitojo—kaip gyvas nebuvau šitokio staugimo girdėjęs.
— Koks velnias apsėdo' tą šunį? — paklausė Herbertas, bet nė vienas negalėjome atsakyti. P01 to, kai širdį veriantis šuns .kauksmas, nuskambėjęs per tuščią pakrantę, ištirpo tyloje, ilgam pasidarė tylu. Kaip mane' gyvą matote, tą tylą nutraukė silpnas tolimas riksmas, lyg būtų suklikusi moteris kažkur už gyvatvorių. Mes nesupratome, kas tai, sužinojome tik vėliau. Tai sukliko mis Drius, išvydusi gulintį tėvą.
— Ir jūs nuskubėjote namo,— mandagiai pasufleravo tėvas Braunas.— Kaip klostėsi įvykiai toliau?
— Aš jums tuojau papasakosiu, kaip jie klostėsi,— su niūriu patosu tarė Finzas.— Sugrįžę į sodą, mes pirmiausia išvydome Treilą. Kaip dabar matau juodą jo skrybėlę ir juodas žandenas, už jo — mėlynų gėlių juostą, nusitęsusią iki pat verandos, o tolumoje gęstančią saulę ir nerimą keliantį Lemties uolos siluetą. Advokatas stovėjo šešėlyje, jo veido nebuvo matyti; bet jis šypsojosi, galėčiau prisiekti, nes mačiau blyksint baltus .dantis.
Vos tiktai Noksas pamatė jį, puolė artyn, įsiręžė vidury tako ir ėmė skalyti tokiu beprotišku, kraugerišku balsu, jog, rodės, tai ne lojimas, o neapykantos kupini keiksmai.
Tėvas Braunas pašoko netekęs paskutinės kantrybės.
— Vadinasi, jį apkaltino šuo? — suriko jis.— Suo lyg koks orakulas pasmerkė jį. Ar nepastebėjote, kokie paukščiai tuo metu skraidė ore, ir kurioje pusėje: kairėje ar dešinėje? Ar paklausėte žynių, kokias aukas atnašauti? Tikriausiai nepamiršote perpjauti šuniui pilvo ir ištyrinėti jo vidurių? Stai kokiais moksliniais tyrimais remiatės jūs, pagoniški filantropai, kai užsigeidžiate atimti žmogui gyvybę ir garbę.
. Finzas akimirką neteko žado, paskui paklausė:
— Klausykite, kas čia jums pasidarė? Ar aš ką ,blogo pasakiau?
Dvasininko akyse šmėkštelėjo, išgąstis; taip žiūri žmogus, tamsoje atsimušęs į stulpą ir išsyk nesuvokdamas, kas į iką atsitrenkė.
— Man labai nemalonu,— nuoširdžiai nusiminęs tarė jis.— Atsiprašau, kad buvau storžievis... Prašom atleist i.
Finzas įdėmiai pažvelgė į jį.
— Kartais man atrodo, kad pati didžiausia mįslė — tai jūs,— tarė jis.— Na gerai, jūs netikite, kad šuo žino paslaptį, bet juk negalite paneigti pačios paslapties. Nejaugi tvirtinsite, jog tą akimirką, kai šuo išlindo iš vandens, jo šeimininko siela turėjo palikti kūną kažkokiai nematomai jėgai, kurios nė vienas mirtingasis negali aptikti ir net įsivaizduoti. O dėl advokato, tai čia ne vien šuns nuojauta dėta, yra ir kitų įdomių detalių. Nemėgau j o dėl to, kad man atrodė suktas, šleikščiai saldus, veidmainiškas tipas; vienas jo triukas sukėlė įtarimų. Kaip jau minėjau, policija ir daktaras atvyko labai greitai: Valentiną sugrąžino iš pusiaukelės, o jis tuoj pat paskambino policijai. Be to, kai namas stovi nuošaliai, žmonių ten nedaug ir erdvė uždara, tai visai nesunku Iškratyti kiekvieną, buvusį netoliese. Tai ir buvo padaryta, bet ginklo nerasta.. Policininkai iššniukštinėjo namą, sodą, pakrantę— nieko. Durklo dingimo sveiku protu nepaaiškinsi, kaip ir žudiko dingimo.
— Taip, taip, durklo dingimo,— pritarė tėvas Braunas, linksėdamas ,galvą. Pasakojimas kažkodėl pradėjo jį dominti.
— Tai štai,— tarė Finzas,— aš jau sakiau jums, kad tasai Treilas turėjo įprotį knibinėti savo kaklaraištį ir jo segtuką...
ypatingai segtuką: Tas segtukas, kaip ir jis pats,— ir dabitiškas, ir kartu senamadiškas. Jo centre akmenėlis su koncentriškais ratais, panašus į akį. Ir .Paties Treilo dėmesys nuolat buvo sukoncentruotas į jį, o mane tai erzino. Lyg koks kiklopas su viena akimi. Segtukas buvo ne tiktai masyvus, bet ir ilgas, todėl man dingtelėjc min'tis: o gal visa tai dėl to, kad jis kur kas ilgesnis negu atrodė, galgi' net stiletas.