Kalbėdamas jis išsiblaškęs dairėsi į lubas, tačiau sulig paskutiniais žodžiais jo ak. atgijo, lyg pamačius ten ropinėjančią nepaprastą musę.
— Ir vis dėlto, ką jūs apie tai galvojate? — neatlyžo jaunuolis.— Jūsų tokia' patirtis. Ką jūs dabar patartumėte?
— Turbūt nedaug tegalėsiu jums talkinti,— atsiduso tėvas Braunas.— Sunku būtų spėlioti nė iš tolo nemačius nusikaltimo vietos, nė neprak.albinus žmonių. Kol kas jūs galite tiktai grįžti prie savo tyrimo. Turbūt šiuo metu jūsų bičiulis iš Indijos policijos tęsia tą darbą. Patarčiau jums paskubėti ir išsiaiškinti, kaip jam sekasi, kokie seklio mėgėjo rezultatai. Ko gero-, jau gali būti naujienų.
Kai abu svečiai, dvikojis ir 'keturkojis, išėjo, tėvas Braunas vėl paėmė plunksnakotį ir įsigilino į jų pertrauktą darbą; jis darė apmatus ciklui pamokslų, aiškinančių encikliką „Rerum Nova-rum“. Tema buvo' plati, planą teko perrašyti ne vieną kartą, tad tėvas Braunas triūsė prie to paties ir po dviejų dienų, kai į jo kambarį įšokęs didelis juodas šuo ėmė džiaugsmingai ir susijaudinęs jį puldinėti. Įkandin šuns įėjęs savininkas buvo. ne mažiau susijaudinęs, bet anaiptol ne džiugus: jo žydros akys, rodės, iššoks iš akiduobių, nekantrus veidas net pablyškęs.
— Jūs prašęte,— be įžangų prabilo jis,— pasidomėti, ką veikia Henris Driusas. Žinote, ką jis nuveikė?
Dvasininkas nieko neatsakė, tad jaunuolis užsikirsdamas tarė:
— Aš pasakysiu,, ką jis nuveikė. Jis pasidarė galą.
Tėvo Brauna lūpos vos vos sukrutėjo; tai, ką jis sumurmėjo, neturėjo ničnieko bendro' nei su šita byla, nei su šituo pasauliu.
— Kartais jūs mane šiurpinate,— prisipažino Finzas.— Ar jūs... jūs šitai numatėte?
— Aš maniau, kad taip gali atsitikti,— atsakė tėvas Braunas,— todėl ir papraši a u jus nueiti pažiūrėti, ką j is veikia. Tikėjausi, kad gal nepavėluosite.
— Aš jį ir suradau,— kimokai tarė Finzas.— Kaip gyvas nesu matęs kraupesnio ir labiau nepaaiškinamo vaizdo. Išėjęs j senąjį sodą, aš: iškart pajutau, kad jame būta dar kažko, be žmogžudystės. Taip pat kaip anksčiau mėlynavo, siūravo gėlynai,. gaubiantys tamsų įėjimą į seną pilką altaną, bet mano akyse mėlynos gėlės virto mėlynais nelabaisiais, šokančiais priešais. žiojė-jančią požemi o karalystės angą. Apsidairiau — lyg ir viskas savo vietoje.. Bet mane vis labiau slėgė mintis, kad kažkas nebe taip dangaus skliaute. Omai supratau: už gyvatvorės, jūros fone, anksčiau stūksojo Lemties uola. Dabar jos nebebuvo.
Tėvas Braunas pakėlė galvą ir sukluso.
— Toks jausmas, t a rytum kalnas būtų pajudėjęs iš vietos ar mėnulis nukritęs nuo. dangaus; nors aš puikiai žinojau, kad tas akmens luitas gali nuvirsti nuo menkiausio stumtelėjimo. Nebe-nutuokdamas ką darau, skriete' nuskriejau sodo takeliu ir pramu-šiau gyvatvorę lyg kokį voratinklį. Beje, gyvatvorė išties buvo skystoka, nors iš išorės atrodė tikra siena. Pajūryje išvydau uolos gabalą, nuvirtusį nuo savo pjedestalo, o vargšas Henris Driusas tysojo po ja, tarsi laivo skenduolio nuolauža. Viena ranka jis, rodės, bandė apglėbti akmenį ir užsiversti ant savęs; rudame smėlyje rikiavosi didelės kreivos raidės: „Lemties uola teprisle-gia kvailį".
— Tai pulkininko testamentas jį pribaigė,— paaiškino tėvas Braunas.— Jaunuolis pastatė viską ant kortos, kai Donaldas pateko į nemalonę, o ypač kai dėdė pasikvietė jį tą pačią dieną kaip ir advokatą ir labai šiltai priėmė. Tai buvo paskutinis šansas: iš policijos Henrį išvarė, Monte Karle1 jis prasilošė iki paskutinio penso.
— Palaukite, palaukite! — sušuko visiškai pasimetęs Finzas.— Aš nebespėju sekti paskui jus.
— Beje, dar dėl to testamento,— kaip niekur nieko kalbėjo toliau tėvas Braunas.— Kol aš nepamiršau ir kol mudu neįsigilinome į svarbesnes temas, norėčiau pasakyti, kad šurmulys dėl daktaro pavardės buvo kilęs visai be reikalo. Abi tos pavardės jau pasirodė man kažkur girdėtos. Daktaras iš tiesų prancūzas ir aristokratas, markizas de Vijonas. Tačiau tuo pat metu j is įsitikinęs respublikonas ir, atsisakęs titulo, prisiėmė senąją šeimos
Ц. Tėvas Braunas
273
pavardę. „Su tuo piliečiu Rikečiu apstulbinote dešimčiai dienų Europą".24
— Ką tai reiškia? — nesusigaudė jaunuolis.
— Cia aš taip sau, nekreipkite dėmesio,— tarė dvasininkas.— Devyniais atvejais iš dešimties žmogus keičia pavardę dėl nedorų ketinimų, bet šis atvejis — taurumo ir kone fanatizmo ženklas. Dabar galima suprasti ir sarkastišką daktaro užuominą, kad amerikiečiai be pavardžių; jo norėta pasakyti—be titulų. Mūsų dienų Anglijoje niekas nesikreips į markizą Hartingtoną kaip į misterį Hartingtoną, o Prancūzijoje markizas de Vijonas vadinamas mesje de Vijonu. Juk ir tai galima būtų laikyti pavardės keitimu. O įsimylėjėlių pokalbį apie nužudymą, man regis, bus nulėmęs prancūziškas etiketas. Daktaras ketino iškviesti Floidą į dvikovą, o mergina mėgino jj perkalbėti.
. — Ak štai kas! — nutęsė Finzas.— Tik dabar supratau jos užuominą.
— Kas tai per užuomina? — šyptelėjęs paklausė pašnekovas.
— Na, tai atsitiko prieš man aptinkant vargšo Henrio kūną,— tarė jaunuolis,— tiktai toji nelaimė išpūtė viską man iš galvos. Kur čia žmogus beprisiminsi romantišką akimirkos idilę, kai tave sukrečia tragedija. Taku tarp gyvatvorių eidamas į pulkininko namus sutikau jo dukterį, vaikštinėjančią su daktaru Valentinu. Savaime aišku, ji vilkėjo gedulo rūbais, o daktaras visada juodai apsirengęs, lyg ruoštųsi laidotuvėms; bet nesakyčiau, kad jų veidai būtų buvę gedulingi. Man dar neteko sutikti tokios džiaugsmu švytinčios ir kartu taurios poros. Abu stabtelėjo pasisveikinti su manimi, ir mis Drius pasakė, kad jie susituokė ir gyvena namelyje miesto pakraštyje, kur daktaras toliau verčiasi praktika.. Aš šiek tiek nustebau,- nes žinojau, kad pulkininkas užrašė jai visą turtą; subtiliai šitą, priminiau, sakydamas, jog eidamas į velionio namus, buvau beveik" js'ifikinęs, kad ją ten rasiu. Bet ji tik nusijuokė ir pasakė: „Na, mes viso to1 atsisakėme. Mano vyrui nepatinka paveldėtojos11. Vis dar neatsistebėdamas, aš sužinojau, kad jie ir iš tiesų nusprendė palikti viską vargšui Donaldui; tikiuosi, jam toks šokas bus į naudą. Juk jis visai neblogas vyras. tik labai jaunas, na ir tėvas pasielgė su juo. ne itin išmintingai. Paskui ji pasakė dalyką, kurio tuo metu nesupratau, bet dabar neabejoju. kad jūs teisingai įspėjote. Omai iš aukšto, tačiau anaiptol ne paniekinamai, ji tarė: „Tikiuosi, dabar tas rudaplaukis kvailys nustos nerimavęs dėl testamento. Mar. vyras dėl savo principų atsisakė karūnos ir herbo dar iš Kryžiaus karų laikų. Negi jis žudytų senuką altanoje dėl šitokio palikimo?“ Ji vėl nusijuokė ir pridūrė: „Mano vyras gali numarinti nebent savo pacientą. Jis netgi nepasiuntė draugų pas sekretorių". Dabar man aišku, kad ji turėjo galvoje sekundantus.
— Daugmaž aišku ir man,— tarė tėvas Braunas.— Bet kaip suprasti jo žodžius, jog sekretorius nerimauja dėl testamento?
Finzas šyptelėjo.
— Iš tiesų gaila, kad jo nepažįstate, tėve Braunai. Nuoširdžiai pa:;ismagintumėte, pamatęs, kaip darbas, anot jo paties, verda jam rankose. Sį kartą jis su įkarščiu griebėsi laidotuvių. Sukurstė aistras kaip per arklių lenktynes. Floidas sugeba apversti viską aukštyn kojomis be jokios priežasties, tad galite įsivaizduoti, kas dėjosi dabar. Aš jums jau pasakojau, kaip jis mokė sodininką prižiūrėti sodą ir kaip patarinėjo teisininkui teisės klausimais. Nereikia nė salkyti, kad jis pristojęs instruktavo chirurgą praktiniais chirurgijos klausimais; o kadangi tas chirurgas buvo daktaras ' Valentinas, tai instruktažas, be abejonės, baigėsi apkaltinimu daug blogesniais dalykais negu nemokšiškumas. Sekretorius įsikalė į savo rudą galvą, kad žudikas— daktaras; kai atvyko policija, jis elgėsi be galo arogantiškai, Ar bereikia sakyti, kad jis iš karto tapo žymiausiu visų laikų detektyvu mėgėju? Serlokas Holmsas niekada taip nežvelgė iš savo titaniško intelekto aukš-
24
Žodžiai, pasakyti prancūzų politinio veikėjo ir rašytojo grafo de Mirabo ( 1745—1791), kuris, 1790 m. Prancūzijoje panaikinus bajorų titulus, pasirinko O. S. Rikečio pavardę.