Jis atsilošė krėsle, įsmeigė akis j lubas, tartum prisimindamas vieną po kitos savo spėliones ir išvadas.
— Visi tie atvejai, kaip antai, „Geltonojo kambario“ 42 istorija, kur lavonas aptinkamas ka m baryje, į kurį niekas negalėjo Įeiti, nepanašūs į mūsiškį, nes nusikaltimas įvyko altanoje. Juk savaime suprantama, kad Geltonojo ar bet kurio kito kambario sienos yra ištisinės ir nepralaidžios. Visai kas kita altana: dažniausiai ji suręsta, kaip ir šiuo atveju, iš tankiai supintų medžio šakų bei lotų, tarp kurių šen bei ten yra plyšių. Šitoks plyšys švietė sienoje kaip tiktai už pulkininko nugaros, kai jis sėdėjo krėsle. Altanoje ir krėslas buvo pintas. Jo atkaltė taipogi persišvietė. Pagaliau altana šliejosi prie gyvatvorės, o juk pats neseniai pasakojote, kad ta gyvatvorė visai reta. Žmogus, stovintis kitoje jos pusėje, galėjo aiškiai įžiūrėti per vytelių, šakų ir nendrių raizgini baltuojančią- pu Iki ninko švarko dėmę tarytum baltą taikinio apskritimą.
Na, veiksmo vietą jūs nusakėte ne visai tiksliai, .bet pagalvojęs aš, kaip s a koma, sudūriau galą su galu. Jūs sakėte, kad Lemties uola nelabai aukšta,— bet jūs taip pat sakėte, kad ji tartum kalno viršūnė išikilusi viršum gyvatvorės. Vadinasi, uola visai arti sodo, nors jūs ilgokai ėjote iki jos aplinkiniu keliu. Vėlgi, nepanašu į tai, kad jaunoji ledi būtų taip rėkusi, jog girdėtųsi per pusę mylios. Ji tik sukliko, ir vis dėlto jūs tai išgirdote pajūryje. Tarp kitų įdomių dalykų, kuriuos pasakojote, jei leista bus priminti jūs pasakėte, jog Haris Driusas buvo atsilikęs prie gyvatvorės užsidegti pypikės.
Finzas vos pastebimai krūptelėjo.
— Jūs manote, kad tada jis išstūmė ginklo ašmenis iš lazdos makšties ir smeigė per gyvatvorę' į baltą dėmę? Bet tikimybė pataikyti visai menka vadinasi, jis nebuvo iš anksto apgalvojęs savo veiksmų. Be to, jis negalėjo būti tikras, kad paveldės pinigus. Jis jų taip ir negavo.
Tėvo Brauno veidas pagyvėjo.
— Jūs nesupratote to žmogaus charakterio,— tarė jis tokiu tonu, tarytum būtų pažinojęs velionį Harį Driusą visą gyvenimą. — Savotiškas, bet ne unikalus. Jei būtų buvęs tikras, kad paveldės pinigus, greičiausiai jis nebūtų šitaip pasielgęs. Būtų supratęs, kaip tai žema.
— O ar jums neatrodo, kad tai paradoksalu? — paklausė pašnekovas.
— Haris buvo lošėjas,— tarė dvasininkas,— jis ir tarnybos neteko dėl to, kad rizikuodavo galva, nepaisydamas niekieno Įsakymų.. Gal jis naudojosi itin nederamais metodais, nors tiesą sakant, kiekvienos imperijos policija, nors ir nesinori to pripažinti, labai panaši į carų Rusijos ochranką. Bet jis turbūt peržengė ribą ir dėl to atsidūrė gatvėje. Šitokio būdo žmogui nuolat kyla pagunda beprotiškoms avantiūroms jau vien dėl to, kad retrospektyviai pažvelgus rizika atrodo žavinga. Jam taip svarbu pareikšti: „Tiktai aš ryžausi išnaudoti šitą progą, tiktai aš supratau: dabar ar niekada. Koks beprotiškas ir nuostabus faktų sutapimas: Donaldas patenka į nemalonę; senis siunčia pakviesti advokato; tuo pat metu — manęs ir Herberto... ir viskas, nebent dar galima pridurti, kad sutikęs mane senis nusišypsojo ir paspaudė ranką. Tūlas pasakytų: beprotystė šitaip rizikuoti,— bet šitaip ir įgyjami turtai. Laimi tas, kam užtenka beatodairiškos drąsos užbėgti ateičiai už akių“. Trumpai tariant, tai puikavimasis tariama nuojauta. Azartiško lošėjo didybės manija. Kuo mažiau šansų sėkmei, kuo staigiau reikia apsispręsti, tuo didesnė pagunda. Atsitiktinis sutapimas, ta banali balta dėmė ir gyvatvorės tarpas apsvaigino jį tartum naujo pasaulio vizija. „Jeigu tu toks protingas, kad aptikai atsitiktinumų ryšį, nebūk bailys ir nepraleisk progos!"—kužda lošėjui demonas. Bet net ir demonas kažin ar būtų sugundęs tą nelaimingąjį pedantiškai viską numačius nužudyti senuką dėdę, į kurį buvo sudėta šitiek vilčių. Tai būtų buvę pe.r daug padoru.
Akimirką patylėjęs, jis ramiai kalbėjo toliau, bet lyg ir pabrėždamas:
— O dabar pabandykite atkurti sceną, tarytum būtumėt matęs savo akimis. Stovėdamas prie gyvatvorės,, šėtoniškos galimybės svaiginamas, jis pakėlė akis ir išvydo keistą siluetą, tartum savo paties pakrikusios sielos atspindį: didžiulis apverstos piramidės pavidalo akmens luitas grėsmingai pakibęs virš kito luito; Haris prisiminė, kad žmonės tą uolą vadina Lemties uola. Ar galite įsivaizduoti, kaip toks žmogus tokią akimirką suvoikė tokį reginį? Aš manau, kad tai ne tiktai paakino jį veikti, bet tiesiog pastūmėjo. Tas, kas lipa į bokštą, neturi drebėti, ar nenukris. Jis smogė nedvejodamas; po to beliko sumėtyti pėdas. Paieškos neišvengiamos; jei jis ir toliau nešiosis lazdą-rapyrą, ir dar su kruvinais ašmenimis, jam galas. Jei tą lazdą kur nors nukištų, ją vis tiek suras ir, ko gero, atseks savininką. Net jeigu sviestų į jūrą, pašnekovai atkreiptų dėmesį ir įsidėmėtų — nebent jis sugalvotų tokį triuką, kad tai atrodytų natūralu. Kaip žinote, jis tą triuką sugalvojo, ir net labai vykusį. Kadangi vienintelis iš jūsų turėjo laikrodį, tai pasakė jums, kad dar ankstoka grįžti, nuėjo kiek atokiau ir pradėjo žaisti su šunimi. Bet ar galite įsivaizduoti, su kokia neviltim klaidžiojo jo žvilgsnis tuščia pajūrio pakrante, kol apsistojo' prie šuns?,
Finzas linktelėjo susimąstęs. Jo mintys buvo nutolusios nuo esminės pasakojimo dalies.
—- Keista..— pasakė jis,— kad šuo vis dėlto buvo įpainiotas i šitą istoriją.
— Jeigu šuo mokėtų kalbėti, jis papasakotų jums vos ne visą istoriją,— tarė dvasininkas.— Jus aš smerkiu už tai, kad sukūrėte pasakojimą jo> vardu, privertėte jį kalbėti žmonių ir angelų liežuviais. Tokia tendencija, kiek pastebiu, vis labiau plinta šiuolaikiniame pasaulyje ir pasireiškia visokio plauko laikraštinėmis sensacijomis ir kalbos naujadarais — daromi kategoriški pareiškimai neatsižvelgiant į faktus. Žmonės nė nemirktelėję patiki nič-niekuo neparemtais teiginiais. Tai gramzdina į dugną šimtmečiais puoselėtą jūsų racionalizmą ir skepticizmą; plūsta tarsi jūros potvynis; ir tai vadinasi prietarai.— Jis staigiai pakilo ir suraukęs antakius ėmė kalbėti taip, tarytum būtų buvęs vienas kam-
Ibaryje.— Tai pirmoji nebetikėjimo Dievu pasekmė: jus praradote sveiką .protą ir nebematote pasaulio tokio, koks jis yra. Bet koks dalykas, apie kurį visi ima šnekėti ir aiškinti, jog čia „kažko esama", sužadina fantaziją, neturinčią ribų. tartum košmariškame sapne. Tada ir šuo moka pranašauti, ir katinas turi paslaptį, ir •kiaulė atneša laimę, ir kiekvienas vabalas — skarabėjus. Žodžiu, atgimsta visas senovės politeizmo žvėrynas iš Egipto ir Indijos — ir šuo Anubis, ir žaliaakė liūtė Pašta, ir visi šventi baubiantys Basano jaučiai: jūs ritatės vis gilyn į praeitį, ir pradedate dievinti gyvulius, ieškodami paguodos tarp dramblių, gyvačių ir krokodilų; ir visa tai dėl to,, 'kad. jūs bijote žodžių: „Jis sutvertas būti Z mogumi".
Jaunuolis atsistojo, šiak tiek sutrikęs, 1^ pasiklausęs žmogaus, besikalbančio su savimi. Paskui pašaukė šunį ir išėjo, nerišliai, bet žvaliai kažin ką sumurmėjęs atsisveikindamas. Tačiau šunį teko šaukti dukart, nes jis, nė nekrusteldamas, tupėjo priešais tėvą Brauną ir žiūrėjo į jį taip įdėmiai, kaip kadaise vilkas į šventąjį Pranciškų 25^
„MĖNULIO PJAUTUVO" STEBUKLAS
„Mėnulio pjautuvas" buvo' sumanytas toks pat romantiškas kaip ir pavadinimas, ir įvykiai, tenai atsitikę, turėjo- ne mažiau romantišką atspalvį. Jis atspindėjo tą nuoširdų jausmą, istorijos ir beveik heroizmo pojūŲ, kuris ilori šiol puikiai dera su vertel-giškumu Amerikos rytų pakrantės senesniuose miestuose. Iš pradžių tai buvo pu slankiu pastatytas klasicizmo architektūros rūmas, įtaigiai atkuriantis aštuonioliktojo šimtmečio atmosferą,, kai tokie žmonės kaip Vašingtonas ir Džefersonas atrodė dar tikresni respublikonai, nes buvo' aristokratai. Atvykėliai, remiami prie sienos neišvengiamo klausimo, kaip jiems patiko mūsų miestas, savaime suprantama, pirmiausiai privalėdavo atsakyti, kaip jiems patiko mūsų „Mėnulio pjautuvas". Netgi kontrastai, laikui bėgant sutrikdę pirmykštę pastato harmoniją, rodė jo gyvybingumą. Už paskutinių „Mėnulio- pjautuvo" langų viename ga, driekėsi aptvertas plotas, panašus į tipišką Anglijos parką, kuriame medžiai ir gyvatvorės rikiavosi simetriškai tarsi karalienės Anos laikų sode. O čia pat už kampo kiti langai, netgi tų pačių kambarių, spoksojo į akliną, neišvaizdžią sieną—tai buvo didžiulis sandėlis, priklausantis kažkokiam šlykščiai fabrikui. T'ame „Mėnulio pjautuvo" gale kambariai buvo perplanuoti pa, monotonišką Amerikos viešbučių šabloną, tad viena namo dalis stiebėsi į viršų, tiesa, nepasiekdama ano didžiulio sandėlio aukščio, bet Londone ji jau būtų buvusi paskelbta dangoraižiu. Tačiau kolonada, remianti visą fasadą iš gatvės pusės, nors papilkėjusi ir išblukusi, tebebuvo didinga; tenai galbūt dar vaikštinėja respublikos tėvų šešėliai. Kambariai buvo apstatyti jauk' ir naujoviškai, pagal paskutinę Niujorko- madą, ypač šiauriniame sparne tarp išpuoselėto sodo ir aklinos sandėlio sienos. Faktiškai tai buvo mažų butukų, kaip juos pavadintume Anglijoje, kompleksas; kjekviename svetainė, miegamasis ir vonia, ir visi panašūs lyg šimtas korio akių. Viename iš jų prie stalo sėdėjo įžymusis Vo-renas Vindas; jis skirstė laiškus ir davinėjo nurodymus — stebėtinai greitai ir tiksliai. Jo darbo tempą galima lyginti nebent su tvarkingu uraganu.
25
Katalikų šventasis Pranciškus Asyžietis (1182—1226) labai mylėjo
gyvulius ir paukščius ir, pasak padavimo, suprato jų kalbi!.