— Cia, Rytuose, jūs visi baisiai nemėgstate būti trukdomi,— tarė energija trykštantis misteris Olboinas,— bet aš manau, kad Vakaruose kyla galinga vėtra, kuri jus smarkiai supurtys. Misteris Vindas skaičiuoja, kiek pinigų reikės skirti tai-, ar kitai sustabarėjusiai religijai, o aš jums sakau: bet kuris sumanymas, nesiremiantis Didžiuoju Dvasiniu judėjimu Teksase ir Oklahomoje, nerealus, nes tai vienintelė ateities religija.
— O, aš jau prisižiūrėjau tų ateities religijų,— paniekinamai tarė milijonierius.— Peršukavau visas tankiomis šukomis,, jos tiek pat patrauklios kiek benamiai šunys. Kad ir toji moteris, pasivadinusi Sofija' — manau, jai būtų derėję vadintas Safyra 26. Gryna apgavystė. Raišioja virvutes prie'stalų ir tamburinų. Arba „Nematomo gyvenimo" šutvė; jie skelbiasi galį išnykti kada tik panorės. Ir išties išnyko. ir šimtai tūkstančių mano dolerių išnyko kartu su jais. Pažinojau ir Jupiterį Jėzų iš Denverio-, bendravau su juo keletą. savaičių, bet ir jis pasirodė besąs eilinis sukčius. Kaip ir Pranašas iš Patagonijos; galite neabejoti, jis jau pasipustė kulnus į Patagoniją. Žinote , man jau gana—nuo šiol aš tikiu tiktai tuo, ką matau. Man regis , tai vadinama ateizmu.
— Ko gero , manęs nesupratote,— nekantriai užprotestavo žmogus iš Oklahomos.— Ko gero, aš ne mažesnis ateistas už jus. Mūsų judėjimas nepripažįsta jokios mistikos ar prietaringų tauškalų , tiktai gryną mokslą. Vienintelis tikras ir rimtas mokslas yra sveikata, o vienintelė tikra ir rimta sveikata— kvėpavimas. Pritraukite savo plaučius gaivaus prerijų oro ir iškvėpdami nužer-site iš senumo- sukriošusius Rytų pakrantės miestus į vandenyną. Jūs nupusite savo žymiausias personas tartum usnies pūkelius , Stai ką daro mūsų judėjimas gimtinėje: mes kvėpuojame. Ne poteriaujame, o kvėpuojame.
— Neabejoju,— abejingai pritarė sekretorius. Energingam, inteligentiškam jo veidui sunkiai sekėsi slėpti nuovargį, tačiau jis išklausė abu monologus stebėtinai kantriai ir mandagiai (tai visiškai nesiderino su , legendomis apie amerikiečių nepakantumą ir užgaulumą šitokiems monologams),
— Cia nėra jokios mistikos,— kalbėjo toliau Olboinas,— tiktai didelis natūralus reiškinys , nustelbiantis visus mistiškus prasimanymus. Kam judėjams prireikė Dievo? Kad įkvėptų į žmogaus šnerves gyvybę., O mes Oklahomoje įkvepiame gyvybę į šnerves patys , Juk ką reiškia pats žodis „spiritus"? Dvelktelėjimas , dvasia, siela, įkvėpimas. Gyvenimas , .pažanga, pranašavimas — visų jų šaltinis vienas: kvėpavimas.,
— Kai kam tai gali pasirodyti tuščiažodžiavimas"'- tarė Vendemas,—, šiaip ar taip, džiaugiuosi, kad išsivertėte be religinių triukų..
Inteligentiškame sekretoriaus veide, blyškumu kontrastuojančiame su rudais plaukais , šmėkštelėjo keistoka išraiška, tarsi slepiamas liūdesys.
— O aš nesidžiaugiu,— pasakė jis.— Tikrai, Jums, kaip matau, patinka būti ateistais , todėl galite tikėti i ką tik norite. O aš norėčiau tikėti į Dievą, jei Dievas būtų , betgi jo nėra., Tokia jau mano laimė.
Ūmai visi pasijuto nejaukiai, apsižiūrėję , kad stoviniuoja šiapus Vindo durų nebe trise, o keturiese. Kiek laiko tas ketvirtasis čia išbuvo, nė vienas iš pašnekovų nebūtų galėjęs atsakyti, bet jis , sprendžiant iš laikysenos , pagarbiai ir netgi droviai lūkuriavo progos įterpti kažką svarbaus. Įsikarščiavusiems pašnekovams jis pasirodė išdygęs negirdimai ir staigiai lyg grybas.Ir šiaip panėšėjo į didelį juodą grybą: trumpakojis , apvalainas , nepaslankus, užsimaukšlinęs plačią juodą kunigo skrybėlę; panašumas būtų buvęs dar didesnis, jeigu grybai turėtų įprotį nešiotis nušiurusius , beformius skėčius.
Feneris, sekretorius, nustebo dar labiau , atpažinęs jį esant dvasininką, bet kai tas dvasininkas pasuko į jį apvalų veidą po apvalia skrybėle ir patikliai paklausė , ar negalėtų pasimatyti su misteriu Vorenu Vindu, sekretorius , savaime aišku , atsakė ■ j am neigiamai , ir netgi atžariau negu pirma. Bet dvasininkas ne atstojo.
— Bet man tikrai be galo svarbu pamatyti misterį Vindą,—1 tarė jis.— Nors tai atrodo keista — tik pamatyti. Nenoriu su juo kalbėti. Noriu tik pamatyti jį. Aš noriu įsitikįnti, ar jis tikrai yra kabinete , matomas.
— Aš aiškiai jums sakau': jis kabinete , bet jo negalima pamatyti,— atrėžė Feneris , vis labiau irzdamas.— Ką reiškia „įsitikinti, ar jis tikrai yra' kabinete, matomas"? Be abejonės, jis yra kabinete. Mes H. tenai palikome prieš penketą minučių ir nuo to laiko stovime prie durų.
Supraskite/ aš noriu įsitikinti, ar jis gyvas ir sveikas,— neatlyžo dvasininkas., ■
— Kodėl? — dar irzliau paklausė sekretorius.
— Todėl, kad turiu rimtą , drįsčiau pasakyti , nerimą keliančią priežastį abejoti , ar jam nenutiko ko blogo,— niūriai atsakė dvasininkas.
— O viešpatie! — pratrūko Vendemas.— Dar maža prietarų!
— Matyt, turiu jums paaiškinti,— nelinksmai tarė dvasininkas.— Jaučiu,, kad jūs neleisite man nė pro durų plyšelį žvilgtelėti, kol visko nepapasakosiu. '
Jis patylėjo, lyg kaupdamasis , paskui prabilo , nekreipdamas dėmesio į ištįsusius klausytojų veidus.
— Eidamas gatve pro „Pjautuvo" kolonadą, pamačiau, kaip iš už namo kampo išbėgo nuskuręs vyriškis: Jis sunkiai tapnojo grindiniu j mane, stambus, prakaulus; to vyriškio veidas pasirodė man pažįstamas. Taip , tai buvo tas pats su įstatymu susipykęs airis , kuriam, kadaise šiek tiek pagelbėjau: jo pavardės nenorėčiau minėti. Mane išvydęs, jis sustojo kaip įbestas ir sušuko: „Vardan visų šventųjų, juk čia tėvas Braunas! Jūs vienintelis , kurį man šiandien baugu susitikti". Supratau, kad bus iškrėtęs kažką nedora bet neatrodo, kad jį būtų isgąsdinęs mano veidas, nes čia pat išsipasakojo. Tai buvo itin keista istorija. Jis paklausė, ar pažįstu Voreną Vindą, atsakiau kad ne, nors žinojau, kad gyvena kažkur šito rūmo pastogėje. Tada jis pasakė: „Tas Vindas įsivaizduoja esąs vos ne šventasis ar viešpats Dievas, bet jeigu jis sužinotų ką apie jį pasakiau, tai turbūt pasikartų". Ir keliskart pakartojo isteriškai: „Taip taip, pasikartų". Aš paklausiau, ar tiktai jis nepadarė Vindui kokios skriaudos, ir jis atsakė gana keistai: „Aš užtaisiau pistoletą ne kulka ir ne šratais, o prakeikimu". Kaip supratau, jis tiktai prabėgo skersgatviu tarp šito pastato ir didžiojo sandėlio su senu pistoletu, užtaisytu tuščiu šoviniu ir iššovė į sieną, tarytum tai būtų galėję sugriauti namą. „Bet šaudamas,—■ pridūrė jis,— aš prakeikiau Vindą baisiausiu prakeikimu, kad Dievo atpildas sugriebtų jį už plaukų, o pragaro kerštas — už kulnų ir suplėšytų į gabalus kaip Judą, kad nė žymės nebeliktų jį žmogų buvus". Nesvarbu, apie ką aš dar kalbėjau su tuo nelaimingu pamišėliu; jis pasišalino1 šiek tiek apramintas, o aš apėjau namą iš kitos pusės patikrinti jo pasakojimo. Ir ką jūs manote — skersgatvyje prie sienos gulėjo- surūdijęs senoviškas pistoletas; pakankamai išmanau apie šaunamuosius ginklus kad suprasčiau,, jog jis buvo užtaisytas tik žiupsneliu parako; sienoje juodavo parako ir dūmų dėmės, bet nė ženklo kulkos. Jis nepadarė nė menkiausios žalos, išskyrus tas juodas dėmes ir dar juodesnį prakeikimą, išrėktą į dangų. Todėl ir atėjau čia susirasti tą Voreną Vindą ir įsitikinti, kad jis gyvas ir sveikas.
Sekretorius Feneris nusijuokė.
— Galiu išvaduoti jus nuo to košmaro. Garantuoju, kad misteris Vorenas Vindas jaučiasi puikiai; vos prieš kelias minutes palikome jį prie stalo rašantį. Jis absoliučiai vienas, kabinetas yra šimto pėdų aukštyje nuo gatvės be to, joks šūvis nepasiektų jo, net jeigu jūsų draugas būtų šaudęs kulkomis. Į kabinetą nėra kito įėjimo, be šito, o mes nuo jo neatsitraukėme.
26
•• Žodžių žaismas. Sofija (graik.) — išmintis; Safyra — biblinis personažas, tapęs godumo simboliu, nes kartu su vyru nuslėpė dalį bendruomenės turto.