— Tai mūsų gydytojas Barnetas,— lengviau atsikvėpė Vu-das.— Labą vakarą, daktare. Ar skubate pas Darnvėjus? Tikiuosi, kad ten niekas nesusirgo.
— Tokioje vietoje ,visuomet visi ligoniai,— burbtelėjo daktaras.—-Ir kartais rimtesni negu jie patys mano. Ten netgi oras užkrėstas ligų ir epidemijų. Aš nepavydžiu tam jaunuoliui iš- Australijos.
— O kas per vienas tas jaunuolis iš Australijos? — išsiblaškęs paklausė Peinas.
— Cha! — prunkštelėjo daktaras.— Negi kolega jums nepa-p.asakojo? Juk jei neklystu, jis atvyksta šiandien. Beveik senovinė melodrama: paveldėtojas sugrįžta iš kolonijų į griūvančią protėvių pilį; viskas autentiška. galioja netgi sena giminės tradicija, kad jis .privalo vesti damą. laukiančią gebenių apraizgytame bokšte. Šitoks anachronizmas! Bet jų kada ne kada pasitaiko. Australas netgi turi šiek tiek pinigų — vienintelis šviesos spindulys šitoje- istorijoje.
— O ką apie tai galvoja pati mis Darnvėj savajame gebenių apraizgytame bokšte? — sausai paklausė Martinas V u das.
— Tą patį. ką ir apie visa kita,— atsakė daktaras.— Šitame dilgėlėmis apžėlusiame prietarų lizde išvis neg ai voj ama, čia gyvenama iliuzijomis, pasidavus likimo valiai. Manau, kad šeimyninę sutartį ir jaunikį iš kolonijų ji laiko Darnvėjų lemtimi. Net jeigu' jisai pasirodytų besąs kuprotas vienaakis .negras, sergąs žudymo manija ji pagalvotų, kad tai dar vienas štrichas, užbaigiantis niūrų paveikslą.
— Jūs ne itin palankiai pristatėte mano bičiuliui londoniečiui čionykščius draugus,— nusijuokė Vudas.— O aš ketinau jį ten nuvesti; mirtina .nuodėme dailininkui nepamatyti Darnvėjų šeimyninių portretų . Bet j.eigu pilį šturmuoja australai. gal išties geriau atidėti vizitą.,
— Ką jūs, ką jūs! Tik aplankykite juos, dėl Dievo meilės! — nuoširdžiai suskato raginti daktaras.— Jei la's gali ,pr a s kaidrinti lbedžiaugsmį jų egzistavimą, tas palen^vins mano darbą. Turbūt reikėtų viso ,būrio giminaičių. iš Australijos, kad jie išsijudintų, ir kuo daugiau, tuo smagiau. Eime, aš jus supažindi.nsiu.
Artėd am i prie rūmo, jie pamatė, kad jis tartum, sala atskirtas griovio su jūros vandeniu.Jie perėjo tiltu į erdvią akmeninę krantinę, giliai išvagotą plyšių, kuriuose kupsteliais žėlė balandos ir dagiai. Palšoje prieblandoj e aikštelė plytėjo- tuščia ir n e gyva; Veinui net sunku buvo patikėti, ,kad mažas erdvės plotelis gali šitaip padvelkti nykuma. Aikštelė buvo išsikišusi į vieną pusę tartum didžiulis įėjimo slenkstis; po žemute Tiudorų stiliaus arka durų kiaurymė juodavo lyg ola.
Daktaras nė nestabtelėdamas nusi v edė j uos i vidų, ir Veinui teko nusivilti dar kart ą. Jis ti kėj osi ‘kopsiąs siauručiais įvijais laiptais į begriūvantį bokštą, o pirmuosius ži.ngsnius teko žengti žemyn. Kel iskart nuli p ę tr ump ais, aptrupėjusiais l aipteliais, jie ėjo per sambrėškias menes, kurias, jei ne tamsių paveikslų eilės ant sienų ir apdulkėjusios knygų lentynos, būtų nesunku įsivaizduoti buvus viduramžiais pamėgtu kalėj imu po pilį juosia nčiu grioviu. Tai vienur, tai kitur žvakė senovineje žvakidėje išplėš-'davo iš tamsos atsiliktinę buvusios prabangos detalę, padengtą dulkių sluoksniu; tačiau svečią ne, tiek sujaudino. ir prislėgė ši dirbtinė šviesa, kiek iš kaži n kur pras i s kver bęs blyškus natūralios šviesos atspindys. Perėjęs ilgą salę, jis pastebėjo vienintelį langą sienoje — n eįprast a i žemą ovalą, madingą septyniolik to. šimtmečio1 p a baigoje. Tas langas turėjo stulbinančią ypatybę: per jį nebuvo matyti nė lopelio dangaus, tiktai dan g aus atšvaitas, b l y škus dienos šviesos lopelis, atsis p i n d inti s griovio vandenyje, |p aplauto kranto, šešėlyje. Veino atmintyje iškilo legendinė Salo pilies valdovė, matydavusi pasaulį tiktai veidrodyje. Sitos p i lies valdovė ne trk t ai tam tikra' ,p rasme matė pasaulį veidrodyje, bet dar ir apverstą aukštyn kojomis.
— Dievaži, jauti, kaip griūva Parnvėjų namai — tiesiog i n e ir perkeltin e prasme,— tyli ai ištarė Vudas.— Tarytum jie lėtai grimzta į pelkę ar dribsmėlį, kol k a da nors virš jų galvų it žalias stogas sutyvuliuos jūra.
Net nesujaudinamas daktaras Barnetas krūptelėjo, išvydęs figūrą, negirdimai artėjančią jo pasitikti. lr iš tiesų kambaryje bulyo taip .tylu,, Ikad ateiviai nustėro, susigriebę, kad jie nebe vieni. Trys blankios figūros dunksojo blankiame kambaryje, trys j uodai apsi tais ę tamsūs šešėliai. Kai vidurinioji figūra priėjo arčiau, blyški šviesa iš la ngo ap švietė veidą, b eveik tokį pat pilką kaip ir plaukai. Juos pasitiko senasis Vainas, mažordomas, prieš daugelį metų likęs in loco parentis 27 mirus ekscentriškam keistuoliui, paskutiniajam lordui Darnvėjui. Jis būtų atrodęs malonus senulkas, jei būtų visai neturėjęs dantų. Tačiau vienas vienintelis išlikęs dantis, 'kuris pasirodydavo vos pražiojus burną, suteikdavo veidui nuožmią išraišką. Pasitikęs daktarą ir jo draugus su deramu etiketu, jis nuvedė juos ten, kur sėdėjo kitos dvi juodai apsirengusios figūros. Viena jų, pagalvojo -Reinas, nuostabiai derėjo prie niūrios pilies senovės jau tuo, kad tai buvo katalikų kunigas, tarytum išlindęs iš slaptavietės rūsčiomis žilos pra'eities persekiojimų dienomis. ,Peinas net įsivaizdavo jį poteriaujant, leidžiant tarp pirštų .rožančiaus karoliukus,. skambinarit laidotuvių varpais ar atliekant dar kokias kitas neapibrėžtas ir liūdnas apeigas šitoje liūdesio buveinėje. Sią valandą jis turbūt guodė Dievo žodžiu greta sėdinčią damą, bet nelabai įtikėtina,, kad jo žodžiai būtų jai teikę paguodos ar bent pralinksminę. Siaip dvasininkas buvo gana- neišvaizdus, jo veidas paprastas ir neišraiškingas, užtat pašnekovė buvo visai kitokia. Jos veido anaiptol nepavadintumėte-nei paprastu, . nei neišraiškingu. Rūbų, plaukų ir aplinkos juodymėje jos veidas švietė bauginamai negyvu .blyškumu, bet ir bauginamai gyvastingu grožiu. P.einas ilgai negalėjo atitraukti akių, nors gyvenime jam buvo skirta dar daug kartų į jį įsižiūrėti.
Vudas maloniai pasisveikino su savo draugais ir po kelių. mandagių frazių pareiškė norįs dar kartą pasižiūrėti portretų. Jis atsiprašė, kad atiVyko tokią dieną, kai ruošiamasi seimoo šventei, bet jam buvo leista suprasti, .kad šeimai netgi jaukiau, nes svečiai išslklaido įtampą. Tada jis nedvejodamas nusivedė Peiną per didžiąją pokylių salę į biblioteką. Ten kabėjo portretas, kurį jis būtinai norėjo- parodyti ne tiktai 'kaip. meno kūrinį, bet ir kaip savotišką mįslę. Mažasis dvasininkas nukėblino iš paskos; matyt, jis išmanė senovinius paveikslus ne prasčiau kaip .senovines maldas.
— Aš didžiuojuosi, kad j,Į atradau,— tarė Vudas.— Manau, kad tai Holbeinas 28. O jeigu ne jis, tai jo epochos dailininkas, ne mažiau talentingas už Holbeiną. •
Portretas, nutapytas grubia, bet nuoširdžia ir išraiškinga 'to laikotarpio maniera, vaizdavo vyriškį juodais rūbais, apsiūtais auksu ir kailiais. .Iš ^masyvaus, papurtusio, išblyškusio veido žvelgė skvarbios akys.
— Kaip gaila, kad ,menas nesustojo amžiams šitoje raidos pakopoje, o vystėsi toliau!—sušuko Vudas.— Argi jums .neatrodo, jog portretas pakankamai realistiškas? Ar neatrodo, jog veidas dar išraiškingesnis dėl to, kad išryškėja tamsiame statiškame neesminių atributų fone? O akys dar gyvesnės. Kaip Dievą myliu, jos net per daųg gyvos šitam veidui! Vylingas, veriančios — tarytum žvelgtų per didžiulės blyškios kaukės plyšius.
— Man regis, šiek tiek statiška ir figūra,— tarė Peinas.— Viduramžių sambrėškoje dailininkai dar nebuvo ganėtinai išstudijavę anatomijos, bent jau Anglijos šiaurėje . Antai kairė koja man atrodo neproporcinga.