Su septintuoju įpėdiniu aš sugrįšiu,
Su septintuoju dūžiu vėl išeisiu.
Jam besiruošiant tarti paguodos žodžius, senasis tarnas ūmai atitoko, jo veidą iškreipė pyktis, murmėjimas virto' riksmu:
— Tai jūs! — šaukė jis.— Jūs su ta savo dienos šviesa! Gal ir dabar sakysite, kad nėra Darnvėjų lemties?
— Pasakysiu tą patį kaip ir anksčiau,— ramiai atsakė tėvas Braunas. Ir patylėjęs pridūrė: — Tikiuosi, jūs įvykdysite nelaimingojo Darnvėjaus paskutinį norą. ir pasirūpinsite, .kad fotografija būtų išsiųsta nurodytu adresu.
— Fotografija! — pasipiktino daktaras.— Kam to bereikia? Bet, kad ir keista, jokios fotografijos nėra. Matyt, jis taip ir nenufotografavo portreto, nors kiaurą dieną krapštėsi prie aparato.
Tėvas Braunas staigiai atsisuko.
— Nufotografuokite patys,— tarė jis.— Vargšas Darnvėjus buvo gerai sugalvojęs. Be galo. svarbu nufotografuoti portretą.
Kai daktaras, dvasininkas ir abu dailininkai — tamsi ir liūdma procesija traukė per rudai gelsvus smėlynus, kurį laiką visi tylėjo. Tartum perkūnas iš giedro dangaus toji pranašystė išsipildė tuo momentu, kai visi buvo ją pamiršę; kai daktaro ir dvasininko galvos buvo kupinos racionalių minčių, kaip fotografo studija — dienos šviesos. Jie būtų galėję racionaliai mąstyti kiek širdis geidžia, bet septintas įpėdinis ėmė ir staiga sugrįžo, o septintą valandą ėmė ir staiga išėjo į anapus.
— Aš bijau, kad dabar visi ir visiems laikams patikės Darnvėjų lemtimi,— prabilo Martinas Vudas.
-- Yra vienas, kuris nepatikės,— atrėžė daktaras.— Kodėl turėčiau pasikliauti .prietarais., jeigu 'kas nors panoro pasidaryti galą?
— Jūs manote, kad nelaimingasis Darnvėjus nusižudė?—paklausė dvasininkas.
— Aš tuo įsitikinęs,— atsakė daktaras.
— Galėjo būti ir taip,— sutiko pašnekovas.
— Jis buvo vienas, o tamsiame kambaryje visas rinkinys nuodų. Be to, Darnvėjai jau yra darę tokių dalykų.
— Vadinasi, jūs netikite, kad čia išsipildė giminės prakeikimas?
— Ne,— atsakė daktaras.— Aš tikiu tiktai vienu giminės prakeikimu— jų kraujomaiša. Aš jau sakiau, kad jie išsigimsta, kad daugumas pusiau išprotėję. Jeigu kraujas pradeda stingti jūsų gyslose tartum vanduo pelkėje, jūs pasmerktas degeneracijai; nesvarbu, ar norite to, ar ne. Paveldimumo' dėsnių negalima išvengti, mokslo įrodytų tiesų negalima paneigti. Darnvėjų protai irsta kaip ir jų senosios pilies plytos bei akmenys, ardomi jūros ir sūrių vėjų. Savižudybė... žinoma, tai savižudybė,— drįstu teigti, kad šitoje giminėje visi anksčiau ar vėliau baigia gyvenimą savižudybėmis. Turbūt tai geriausia, ką jie gali padaryti.
Mokytam vyrui postringaujant, Peino atmintyje staiga nuostabiai aiškiai iškilo Darnvėjų dukters veidas, iš beprošvaistinės tamsos išnyranti kaukė; tragiška, išblyškusi, tačiau spindinti akinančiu ir beveik nemirtingu grožiu. Jis atvėrė burną, bet negalėjo ištarti nė žodžio.
— Vadinasi,— kreipėsi tėvas Braunas į daktarą,— jūs vis dėlto tikite prietarais?
— Kaip tai — „tikite prietarais"? Aš tikiu, kad šiuo atveju žmogžudystė buvo neišvengiama — moksliškai traktuojamų faktų išdava.
— Na aš negalėčiau pasakyti, kad jūsų moksliški prietarai geresni už kieno nors mistiškus prietarus,— atsakė dvasininkas— Ir vieni, ir 'kiti paverčia žmogų paralitiku, nepajėgiančiu nė piršto pajudinti, kad išgelbėtų savo gyvybę ir sielą. Ketureilis sako, kad Darnvėjams lemta žūti, o jūsų mokslinis horoskopas tvirtina, kad Darnvėjams lemta nusižudyti. Ir vienu, ir kitu atveju jie paverčiami vergais.
— Pamenu, sakėte, jog racionaliai vertinate šituos dalykus,— tarė daktaras Barnetas.— Nejaugi jūs netikite paveldimumu?
— Aš sakiau, kad tikiu dienos šviesa,— garsiai ir aiškiai atsakė dvasininkas,— ir neketinu rinktis vieno ar kito. prietarų tunelio— abu jie veda į tamsą. Stai jums įrodymas: visi klaidžio-jate tamsoje, nė nenujausdami, kas iš tiesų atsitiko tuose namuose. ,
— Jūs kalbate apie savižudybę? — paklausė Peinas.
— Aš kalbu apie žmogžudystę,— atsakė tėvas Braunas, ir nors jis ištarė tuos žodžius tik šiek tiek garsiau, jo balsas tarytum. nuaidėjo per visą pajūrį.— Taip, tai buvo žmogžudystė, bet žmogžudystė įvykdyta žmogaus valia, kuriai Viešpats Dievas suteikė laisvę.
Peinas niekad nesužinojo, ką tuo metu atsakė kiti, nes dvasininko ištartas žodis savotiškai paveikė jį: ir sukrėtė tartum trimito signalas, ir sukaustė vietoje. Trejetas vyriškių nutolo, o Peinas tebestovėjo smėlynų tyrlaukio viduryje; kraujas smarkiai pul ■■ savo gyslomis, plaukai, kaip sakoma, piestu atsistojo, bet kažkodėl pasijuto neapsakomai laimingas. Psichologinis procesas-pernelyg staigus ir pernelyg painus, kad pats galėtų susigaudyti — jau virto, sprendimu, kurio dar neįstengė analizuoti; tačiau sprendimas reiškė išsivadavimą. Dar 'kiek pastovėjęs, jis apsisuko ir lėtai nuklampojo per smėlynus atgal, pas Darnvėjus.
Ryžtingais žingsniais sudrebinęs tiltą per griovį, jis nusileido laiptais, skardaus aido lydimas ėjo per ilgas menes, kol priėjo kambarį, kuriame sėdėjo Adelaidė Darnvėj blyškios šviesos iš ovalinio lango aureolėje, tarytum visų pamiršta šventoji, palikta mirties klonyje. Ji pakėlė akis; nustebęs jos veidas atrodė dar žavingesnis.
— Kas atsitiko? — paklausė ji.— Kodėl jūs sugrįžote?
— Aš sugrįžau dėl Miegančiosios gražuolės,— atsakė jis, tramdydamas juoką.— Sita sena pilis nugrimzdo į miegą prieš kažkiek šimtmečių, kaip sako- daktaras, bet jums nereikia įsivaizduoti savęs sena. Eime aukštyn, į dienos šviesą, ir jums atsivers tiesa. Pasakysiu jums žodį, kraupų žodį, bet tas žodis išsklaidys jūsų nelaisvės kerus.
Ji nesuprato ITlė žodžio iš tos kalbos. bet kažkoks impulsas privertė atsikelti, leistis vedamai per ilgą salę, paskui laiptais aukštyn ir galų gale į lauką po vakaro dangumi. Sunykęs p arkas leidosi prie. jūros; senas fontanas su tritonu pažaliavo nuo laiko; iš išdžiūvusio rago į tuščią baseiną jau seniai nebetryško vanduo. Praeidamas Peinas dažnai matydavo tą vienišą siluetą vakario danga us fone, lyg kokį sudužusios laimės simbolį. Pra ei s kiek laiko, dar neseniai manė jis, ir tušti baseinai užsipildys, bet šĮ kartą tai bus drumstas, žalzganas ir apkartęs jūros vanduo; gėlės jame paskęs, pasmaugtos jūros dumblių. Darnvėjų duktė atiduos savo ranką lemčiai ir prakeikimui, tokiems pat kurtiems ir negailestingiems kaip jūra. Bet dabar Peinas padėjo ranką ant bronzinio tritono, jausdamas kai p kaupiasi milžino jėga, ir papurtė jį lyg būtų norėjęs nuversti nuo. pjedestalo piktąjį parko dievaitį.
— Tai ką jūs norite pasakyti? — paklausė ji.— Kas tai per žodis, kuris mus išvaduos?
— Tas žodis —,,žmogžudystė— tarė jis,— bet jis atneša laisvę su gaiviu pavasario gėlių kvapnumu. Ne, tik nepagalvokite, kad aš ką nors nužudžiau. Bet po košmariškų sapnų, kuriais jūs gyvenote, faktas, ka d kas nors ga l i būti nužudytas — savaime gera žinia. Jums dar neaišku? Košmarai, kurie jus kankino, buvo ju-myse pačioje; Darnvėjų lemtis glūdėjo pačiuose Darnvėjuose; ji skleidėsi tartum siaubingo augalo žiedas. Nuo jos nebuvo galima pasprukti net ir laimingo atsitiktinumo dėka; ji buvo neišvengiama,, kad ir kuo ją a iškintum — senos i omis V aino legendomis ar supermoderniška Barneto paveldimumo teorija. Tačiau žmogus, žuvęs š i andien, nebuvo nei magiško prakeikimo, nei paveldėtos beprotystės auka. Jį nužudė. Aišku, mums toji žmogžudystė, kaip ir kiekviena žmogžudystė — nelaimė: requiescat in pace 29, bet kartu tai ir laimė, nes ji, tarytum dienos šviesos spindulys, paėjo iš šalies.