Serioža Zarubinas...
Bandelė-Gordejevas, bet jis dar pernai vasarą išėjo į pensiją...
Su tais vaikinais Nastia dirbo daug metų, ir tai, kas tarp jų buvo, iš tikrųjų galima buvo pavadinti „santykiais". Su visais kitais ji palaikė ne santykius, o tarnybinius kontaktus, kurie kojos skausmo provokatorių vaidmeniui niekaip netiko.
Nastia sąžiningai perkratė mintyse visą pažinčių su kiekvienu kolega istoriją, prisiminė, kokie buvo jų santykiai, rausėsi atmintyje, bet kol kas nieko tinkamo nerado. Ir žaizelė sieloje nesiliovė maudusi.
O kas gi čia purtosi jai prie šono? Oi, juk čia mobiliukas striukės kišenėje nerimsta.
— Asia, kur tu? Miegi ar ką? — ausin įsiveržė džiaugsmingas Kolios Selujanovo balsas.
— Aš nemiegu, aš išėjau pasivaikščioti.
— Toli?
— Toli, už miesto.
— Tą aš supratau. Nuo namų tu toli?
— Taigi aš tau sakau — už miesto.
— Asia, aš ne bukas. Aš stoviu prie tavo namo. Man Korotkovas davė adresą ir paaiškino, kaip važiuoti. Stoviu štai ant laiptelių ir klibinu durų rankeną, o durys neatsidaro.
— Oi, Kolia, — džiaugsmingai sušuko ji į ragelį, — tu atvažiavai?
— Supratai pagaliau, — burbtelėjo Selujanovas. — Tai kurgi tavęs ieškoti, raišakoje tu mūsų?
— Atsistok nugara į duris ir pasižiūrėk į kairę. Takelį matai?
— Matau.
— Štai juo ir eik. Tik pradėsi ir atsimuši.
— Supratau. Tuoj atsimušiu.
Nastia įsikišo telefoną į kišenę ir pasižiūrėjo į laikrodį. Penkiolika minučių — kapeika į kapeiką. O juk dar tiek atgal eiti. Ar nueis? Ir lyg atsakymas į tą klausimą, koją tarsi ugnim nudegino, jos neįmanoma buvo priminti. Nastia taip ir išstovėjo ant vienos kojos, abiem rankom atsirėmusi į lazdą ir keikdama save už tai, kad užsigalvojo. juk buvo sau sakius: sek laiką — septynios minutės takeliu į mišką ir sukis namo. Bet ne! Mąstytoja, Spinoza savamokslė.
Sprendžiant iš to, kaip greitai pasirodė Kolia, ji buvo nuėjusi visiškai nedaug, ne daugiau kaip du šimtus metrų.
— Ko gi tu stovi kaip gandras padegėlis?
— Gandras — tai aš suprantu, bet kodėl padegėlis? — nusistebėjo Nastia.
— O tu atrodai tokia nelaiminga, lyg būtų sudegęs visas tavo turtas.
— Kolia, atrodo, aš pasikarščiavau. Grįžti neįstengsiu. Nebent ant vienos kojos paršokuoti.
— Tu tai jau paršokuosi, — jis abejodamas pakraipė galvą. — Ir ant rankų tavęs neparneši, man tu per didelė, ir mašina iki čia neprivažiuosi, takelis per siauras.
— Name yra invalido vežimėlis, — prisiminė ji.
— O, kai nori, tavo galva veikia, — pagyrė Nikolajus. — Duok raktus, aš tuoj jį atvarysiu. Kur jis stovi?
— Tiesiog prie durų.
Idėja dėl vežimėlio pasirodė teisinga, ir Selujanovas laimingai pargabeno Nastią iki pat laiptelių, nuo kurių iki sofos kambaryje jai vis dėlto teko šokuoti ant vienos kojos, nes priminti kairės kojos buvo tiesiog neįmanoma.
— Kaip aš suprantu, vidury darbo dienos, Kolia, tu atvažiavai savanaudiškais tikslais?
— O kaipgi. Labai man reikia tiesiog taip tave lankyti, — pajuokavo jis.
— Tada tu man pataikausi, — ryžtingai pareiškė Nastia. — Eik į virtuvę, padaryk arbatos ir sumuštinių ir atnešk čia peleninę ir cigarečių. Ir neužmiršk žiebtuvėlio.
— Na, tu suįžūlėjai, — nutęsė Selujanovas. — Tu net nežinai, ko aš atvažiavau, o jau vadovauji. Gal mano mažytis savanaudiškumas nevertas tokio gigantiško pataikavimo.
— Vardan mažyčio savanaudiškumo taip toli nebūtum važiavęs, argi ne taip?
— Taip, — prisipažino jis. — Labai jau tu gudri, Kamenskaja. Arbata Selujanovui išėjo per daug stipri ir per daug aitri, ir jai
teko ją švelninti vandeniu ir citrina.
— Kaip tu gali gerti tokią šlykštynę? — stebėjosi Kolia. — Ger-54 ti reikia čefyrą, o ne tokias pamazgas kaip tavo.
— Žinai, koks tarp mūsų skirtumas? — atrėmė Nastia. — Tu geri tokią arbatą, kad pakeltum tonusą, o aš geriu tokią, kad man būtų skanu. Pasakok, ko atvažiavai, nesikankink.
Ji įdėmiai klausėsi Selujanovo pasakojimo apie Galinos Vasil-jevnos Aničkovos kalendorių ir apie išplėštą iš jo lapelį. Apie tai, kad tardytojas kalendorių turėjo nusiųsti ekspertizei, bet tai dar ne faktas, jog jis taip ir padarė, o jei padarė, tai dar neaišku, kada bus ekspertizės išvados. Apie tai, kad Selujanovas kartu su savo pačiu nuovokiausiu operatyvininku nagrinėjo versiją, jog prie lapelio galėjo būti pirštus prikišęs sūnėnas. Iš pradžių buvo gauti duomenys apie tai, kad pas sūnėną kelios dienos iki Aničkovos žūties atsirado pinigų. Ne kažin kiek, bet vis dėlto. Ir klausinėjamas, iš kur tie pinigai, jis gudriai vaipėsi ir reikšmingai merkė akį, bet nieko aiškesnio savo bičiuliams sugėrovams taip ir nepasakė.
Gavę tokią informaciją, sekliai ėmėsi sūnėno iš rimtųjų. Kadangi jis minties galiūnas nebuvo, tai pasidavė gan greitai, vos per dvi valandas, ir papasakojo, kad maždaug dešimt dienų iki žmogžudystės (tiksliau jis neprisimena, nes reguliariai būna labai girtas) jam paskambino ir pasiūlė uždirbti visai patrauklią sumą, tam reikėjo iš tetos kalendoriaus išplėšti vieną lapelį, tik tiek. Lapelį reikėjo nunešti į namą gretimoje gatvėje, įeiti į antrąją laiptinę, užlipti į trečią aukštą ir užkišti už radiatoriaus. Jei viskas bus atlikta kaip reikia, kitą dieną, toje pačioje vietoje, jis ras voką su honoraru. Jis per daug nesiderėjo, reikalas iš tikrųjų menkas, jokios rizikos, net jei būtų apgautas dėl honoraro, tai negaila. Bet jo neapgavo. Štai tokia istorija.
— Gyventojus patikrinai? — paklausė Nastia.
— Aš irgi apie tai pagalvojau, — atsiduso Selujanovas. — Jei jam liepė eiti į konkretų namą ir konkrečią laiptinę, tai žmogus, jį ten siunčiantis, žino kodą, vadinasi, arba jis ten gyvena, arba užeina — į svečius ar tarnybos reikalais. Skani versija, patraukli. Bet atkandau dantis. Tos laiptinės kodinė spyna jau pusė metų sugedusi ir niekas nesirengia jos taisyti. Organizacija, kuri ją įstatė ir privalo remontuoti, jau keli mėnesiai negauna iš gyventojų pinigų, todėl ir neskuba taisyti.
— O kas sūnėnui skambino, vyras ar moteris?
— Vyras.
— Ir?..
— Nieko. Na, gal kažkas ir buvo jo balse ar kalbos manieroje, bet argi tas idiotas atsimins? Jis tik spiritinių gėrimų kainas prisimena, visa kita lekia pro šalį.
— Tai reiškia, kad žmogžudystė buvo ne spontaniška, jai ruošėsi ir suprato, kad tyrimo metu bus peržiūrėti visi nužudytosios popieriai. Nusikaltėliui reikėjo panaikinti ženklus, kad jis pažįstamas su Aničkova.
— Aha, — patvirtino Kolia. — Ir sūnėnas prie žmogžudystės jokia briauna nepritampa. Tai aš, tiesą sakant, ko norėjau...
— Na, ir ko? Nebijok, dėstyk, aš šiandien gera.
„Aš gera, — pakartojo mintyse Nastia, — aš pasirengusi padėti Koliai ir galvoti apie jo problemas, kad galva turėtų darbo ir nesigirdėtų to plono įkyraus maudžiančios žaizdelės balso. Aš pasirengusi galvoti apie svetimas problemas, kad negalvočiau apie savas. Na, ir gudruolė tu, Kamenskaja!"
— Aš čia tau atvežiau jos stalo kalendoriaus kopiją. Pasižiūrėk, gal ką pamatysi.
— Ir ką norėtum, kad aš pamatyčiau?
— Asia, na, aš nežinau! Stalo kalendorius — žmogaus kasdienio gyvenimo veidrodis, jis gali papasakoti labai įdomių dalykų. Lyg pati to nesuprastum! Mes nuo ryto iki nakties apklausiam Aničkovos draugus ir pažįstamus, bet viena — žodžiai ir visai kita — dokumentas, raštelis. Nemanyk, aš negalvoju, kad tu man iš čia žudiko pavardę išgriebsi, tos pavardės čia nėra, tai yra ji buvo, o dabar nėra. Bet gyvenimo būdas, klientų ratas, kirpyklos lankymo periodiškumas — ar maža kas! Aš neturiu laiko, o ir kantrybės pritrūks, tardytojas apskritai nenori per daug judintis, ir jei tu to nepadarysi, tai šito niekas daugiau nepadarys. O padaryti reikia, protingai žiūrint.