— Gerai, įkalbėjai, — Nastia nusišypsojo. — Mėgstu aš tą darbą — raustis popieriuose ir žvejoti informaciją. Gyvenčiau sau taip va, kaip dabar, į darbą nevaikščiočiau, viršininkų nematyčiau, tik svetimus kalendorius analizuočiau, žinias kokias nors ar statistiką. Ne gyvenimas, o svajonė.
Širdis susitraukė ir akimirką sustojo, paskui vėl ėmė plakti lygiai ir neskubėdama. O žaizdelę vėl suskaudo ir taip smarkiai, kad net Selujanovas pastebėjo.
— Tu ko paniurai? — susirūpino jis. — [piršau tau darbą, o tu jo nenori? Tada sakyk, aš neįsižeisiu, aš suprantu, sergi ir apskritai... Tu juk neprivalai, čia ne tavo darbas...
— Kolia, nustok. Ką tu išsigalvoji? Aš su malonumu padarysiu viską, ką galiu. Nepažadu, kad kas nors išeis, bet pažadu, kad dirbsiu sąžiningai, kaip sau.
— Tai aš važiuoju? — abejodamas paklausė Selujanovas.— Ar vardan dėkingumo dar turiu tau papataikauti?
— Važiuok, — nusijuokė ji, — irgi man kavalierius. Tik aš tavęs nelydėsiu, pats apsivilksi, išeisi ir duris užtrenksi. Susidorosi?
Kolia pakštelėjo ją į skruostą, išėjo į priemenę, apsirengė ir vėl įkišo galvą į kambarį:
— O kada padarysi?
— Klausyk, — pasipiktino Nastia, — tu įžūlėji tiesiog akyse. Kai padarysiu, paskambinsiu.
— O kada paskambinsi?
Selujanovo akyse šokinėjo velniukai, bet jis raukė antakius, iš visų jėgų stengėsi pademonstruoti begalinį rūpestį visos žmonijos gerove.
— Maždaug po penkių minučių. Paskambinsiu tau mobiliuku ir pasakysiu viską, ką apie tave galvoju. Patenkintas?
— Visiškai. Aistringai bučiuoju ir važiuoju. Bet neužmiršk — laukiu tavo skambučio.
Nastia šypsodamasi žiūrėjo į ištuštėjusios priemenės pusę. Žaizdelės daugiau neskaudėjo. Ir Nastia suprato, kodėl.
3 SKYRIUS
— Valerijau Stanislavovičiau, — garsiakalbyje pasigirdo sekretorės balsas, — skambina Anita Stanislavovna. Sujungti?
— Taip, žinoma.
Gerai, kad Anita paskambino. Kai grįžo iš komandiruotės, jis kasdien rengėsi su ja susitikti, pasikalbėti apie Larisą ir paklausti kelis klausimus. Motinos žodžiai apie tai, kad panašu, jog Anita vengia jo žmonos, nedavė jam ramybės, ir Valerijus norėjo pagaliau išsiaiškinti; jis apskritai nepakentė neišsakytų dalykų ir neaiškumų. Rengėsi, bet neprisirengė susitikti su seserim, sutrukdė reikalai.
— Sveika, sese, — šypsodamasis tarė jis ragelin. — Kaip sakoma, vilką mini — vilkas čia. Tik susiruošiau tau skambinti, o tu jau čia. Ar viskas gerai?
— Taip, bet susitikti norėtųsi, seniai matėmės.
— Tai kas trukdo? Aš šiandien planuoju būti namie apie devintą, ne vėliau. Mamai bus malonu.
— Kaip Lara? Dirba?
— Taip, dabar ji geros formos. Bet iki devynių ji irgi pargrjš, taigi pasėdėsim trise. Susitarėm?
— Tu žinai, vakare aš užimta, gal galim susitikti dieną, ką? Kartu papietausim, pasikalbėsim.
Taip ir yra. Sužinojusi, kad Larka bus namie, ji atsisako ateiti į svečius. Bet gal iš tikrųjų jos kiti vakaro planai? Prakeiktas neaiškumas! Reikia kuo greičiau išsiaiškinti, nėr ko tempti.
— Tvarka, — ryžtingai atsakė Riteris. — Kur?
— Susitinkam „Nostalži". Čistyje Prūdų rajone turiu reikalų, o antrą valandą jau būsiu laisva. Taip tinka?
— Tinka, — patvirtino jis, — antrą „Nostalži".
Iki pusės dviejų Valerijus spėjo sušaukti du pasitarimus ir nuveikti krūvą visokių smulkių darbelių, suplanuotų dar vakar. Paskambino Larisai j dirbtuvę, bet niekas neatsakė. Mobiliukas irgi neatsakė. Taip būdavo, kai ji, nieko negirdėdama ir j nieką nekreipdama dėmesio, karštligiškai dirbdavo. Tylintys telefonai Valerijui nerimo nekėlė. Netgi gerai, kad žmona neina prie telefono, vadinasi, kūrybinis procesas pačiame įkarštyje.
Lygiai antrą jis įėjo į restoraną, kuriame dažnai lankydavosi, ir atsisėdo už savo mėgstamo staliuko prie lango. Anitos dar nebuvo. Valerijus užsakė šviežiai išspaustų sulčių, sau — apelsinų, Anitai — morkų ir obuolių, sesers skonį jis žinojo.
Anita pavėlavo tik dešimt minučių, o žinant, kokie Maskvoje eismo kamščiai, tai galima laikyti karališku tikslumu. Žiūrėdamas į ją, Valerijus kaip visada pagalvojo apie jų nepaprastą nepanašumą. Juk jie — vieno tėvo vaikai, tik ne vienos motinos, bet ir Zoja Petrovna, ir Nina jaunystėje buvo tiesiog gražuolės. Tai kodėl tada Anita tokios nepaprastos išvaizdos, kurios, rodos, neveikia laikas, o jis, Valerijus, panašus į orangutaną? Bent jau pats sau jis toks atrodė veidrodyje ir manė, kad visi kiti irgi taip į jį žiūri. Jis dėl savo išvaizdos, ginkdie, nekompleksavo — apskritai neturėjo kompleksų. Jis tiesiog žinojo, kad yra kresnas, plačiapetis, nerangus, negražus ir jo žvėrišką išvaizdą tik šiek tiek švelnina brangūs stilingi kostiumai, siūti pagal užsakymą ir pritaikyti jo figūros ypatumams. Dėl to gyvenime jis nepatyrė nė mažiausio nepatogumo, priėmė save tokį, koks yra, bet nesiliovė stebėjęsis genetikos keistenybėmis. Anita — plona talija, gražiomis kojomis, grakščiais pečiais, ilgu kaklu — neturėjo nė vieno žilo plauko ir niekaip negalėjo būti to paties kraujo vyresniąja jo seserim. Ir vis dėlto buvo. Ji dvylika metų vyresnė, o jis šalia jos jaučiasi senis, ypač kai jie kartu eina pro veidrodį.
— Aš užsakiau tau morkų ir obuolių sulčių, — pasakė Valerijus. — Gerai?
— Ačiū, — trumpai atsakė Anita.
Ji atrodė susirūpinusi, netgi sunerimusi. Matyt, ji pasiūlė kartu papietauti ne tik todėl, kad seniai su broliu matėsi. Čia dar kažkas. Gal tas pat, kas ir jam rūpi?
— Tu dėl kažko jaudiniesi? — susirūpino Riteris. — Turi rūpesčių?
Anita nusuko akis į šalį, ir jo širdyje krustelėjo negera nuojauta. Bet Valerijus neskubino sesers, kantriai laukė, kol ji pati prašneks.
— Sekmadienį aš mačiausi su Liubaša, — pagaliau pradėjo ji. — Senelei sukako devyniasdešimt, buvo susirinkusi visa šeima. Ji sakė, kad prieš dieną buvo su tavim susitikusi, ir tu jai pasirodęs....
Anita sutriko, ieškodama žodžio.
— Koks? — ramiai paklausė Riteris. — Ką tau pasakė Liuba?
— Tu pasirodei jai neadekvatus. Neklausydamas jos, atsakinėdavai jai nei šį, nei tą. Valerijau, aš suprantu, tau sunku su žmona, Larisa nuolat tave išmuša iš vėžių, tu nerviniesi. Tą jau pastebėjo Liubaša, o ryt pastebės bendradarbiai, partneriai, o paskui klientai. Reikia kažką daryti. Tu turi verslą, Valerijau, tu negali nekreipti dėmesio, kokį darai įspūdį. Tu mane supranti?
— Ne, — šaltai atsakė jis.
Taip, jo santykiai su Anita buvo šilti, jis buvo dėkingas jai už dvasios stiprybę, kai ji per tėvo laidotuves priėjo prie jo ir pasakė, kad pasaulyje lieka vis mažiau ir mažiau artimųjų, ir jei tėvas kažkada pats su niekuo nepasitaręs, nusprendė, kad brolis negali turėti sesers, o sesuo — brolio, tai niekas neprivalo to sprendimo paisyti. Ačiū Anitai, jis vertina jos išmintj ir kitus žmogiškus privalumus, bet Valerijus Riteris niekada ir niekam neleido kištis į savo reikalus. Nei motinai, nei žmonai, juolab seseriai.
— Ne, — pakartojo jis, — aš nesuprantu, ką tu turi galvoje ir kodėl pradėjai tą kalbą.
— Todėl, kad Larisą reikia gydyti. Reikia pripažinti, kad ji serga, parodyti ją gydytojams ir gydyti, o ne slėpti savo bėdą nuo visų, net nuo namų darbininkės. Jeigu tu nuo visų slėpsi, kad tavo žmona narkomanė, tai niekam nepadėsi, ypač jai, tu tik nukiši problemą į pogrindį. Šiandien ta problema pasireiškia tuo, kad tu neadekvatus su pašnekovais, o kas bus rytoj? Narkomanija turi savybę vystytis, ją vis sunkiau bus nuslėpti, ir kas tada atsitiks tau ir tavo verslui?
— Tai neturėtų tavęs jaudinti, — ramiu balsu atsakė Valerijus. — Aš su tuo kaip nors susitvarkysiu. Jei tu turi galvoje mano blogą nuotaiką, kai mačiausi su Liuba, tai Laros narkomanija neturi su tuo nieko bendra.