— O kas turi? — Anitos balsas iš mentoriško ir pamokslaujamo iškart pasikeitė į šiltą ir rūpestingą. — Tau kažkas atsitiko? Netylėk, prašau, sakyk, kas yra.
— Aš norėjau tavęs paklausti, — pradėjo Riteris iš lėto, — ar man pasirodė, ar tu iš tikrųjų vengi susitikti su Larisa?
-Aš?
Jos akys pradėjo lakstyti, paskui rado tašką ant duonos lėkštutės ir ten sustojo.
— Iš kur tu ištraukei?
— Kartoju klausimą: man pasirodė, ar iš tikrųjų taip ir yra? Aš kol kas neklausiu, kodėl, aš tik noriu žinoti — taip ar ne. Taip? Ar ne?
— Na... apskritai...
Anitos balsas virpa, žvilgsnis prikaustytas prie lėkštutės su vieniša baltos duonos riekele. Vadinasi, taip.
— Gerai, — suprato jis. — Dabar aš paklausiu, kodėl? Kas tarp jūsų atsitiko? Ji tave kažkuo užgavo?
— Na, ką tu, — Anita atplėšė žvilgsnį nuo duonos ir perkėlė į nugertą sulčių stiklinę. — Kuo ji gali mane užgauti?
— Pavogė iš tavęs pinigų?
— Pinigų? — sesers nuostaba pasirodė Riteriui visiškai nuoširdi ir jis šiek tiek nusiramino. Jo žmona ne vagilė, ir tai gerai.
— Na, taip. Žinai juk, kad narkomanai dažnai sau tai leidžia, vagia pinigus iš savo artimųjų, kai trūksta dozei.
— Ne, ką tu, iš manęs Larisa nieko nepavogė. Gal iš kitų, aš nežinau... Bet ne iš manęs. Aš bent nieko tokio nepastebėjau.
— Tada kodėl tu jos vengi?
Anita atsiduso, pakėlė galvą ir pasižiūrėjo tiesiai į brolį.
— Todėl, kad man nemalonu. Todėl, kad aš nepakenčiu narkomanų. Todėl, kad tai žeidžia mano žmogiškąjį orumą. Stebiesi? Tarp mūsų tik dvylikos metų skirtumas, bet tie dvylika metų praėjo tokiu periodu, kad prilygsta dviejų kartų gyvenimui. Tau narkomanas toks pat žmogus, kaip ir tu pats, tik vertas gailesčio ir užuojautos. Mes buvom auklėjami skirtingų vertybių pagrindu, todėl mūsų pažiūros skiriasi. Man narkomanas — tai gero žodžio nevertas, bevalis ir beprotis gyvulys. Tau narkomanija — liga, man — dvasinė yda. Aš jokiu būdu nekritikuoju tavo pasaulėžiūros ir tavo santykių su Larisa, aš tai suprantu ir gerbiu, tik prašau tavęs suprasti ir gerbti mano pažiūras. Man nemalonu ją matyti. Aš pasirengusi ją mylėti iš tolo, nes ji tavo žmona, bet neversk manęs su ja bendrauti.
— Aišku, — sausai atsakė Riteris. — Turėsiu galvoje, ką tu pasakei, ir gerbsiu tavo jausmus. Aš tik nesuprantu — ar tie jausmai atsirado visai neseniai? Anksčiau tu puikiausiai su Lara bendravai.
— Aš kenčiau, kiek įstengiau, — liūdnai prisipažino Anita. — Tačiau bet kokiai kantrybei ateina galas. Ir aš dar kartą prašau tavęs, Valerijau, pagalvok apie tai, kaip Larisą gydyti, o ne apie tai, kaip geriau jos narkomaniją nuslėpti nuo visuomenės.
— Prašau tavęs į tai nesikišti. Desertą užsisakysim?
— Man nereikia. Sau, jei nori, užsisakyk.
Saldaus jis nenorėjo, o Anita apskritai, kiek jis prisiminė, niekada deserto neužsisakydavo, ji maitinosi pagal griežtas mokslo rekomendacijas, saugojo sveikatą ir figūrą.
Jis padėjo seseriai apsivilkti paltą, atidarė jai lauko duris.
— Kur tavo mašina? — paklausė jis, dairydamasis pažįstamo tamsaus mėlyno folksvageno. Jo paties džipas tojota stovėjo tiesiai prieš duris.
— Miasnickajos gatvėje, prie metro. Ten juk nėra posūkio į kairę, aš ir pamaniau, kad pėsčia ateisiu greičiau, nei važiuodama aplinkui. Pats žinai, kokie visur kamščiai.
— Einam, palydėsiu tave iki mašinos, drauge ir pasivaikščiosiu.
Jis gudravo. Čia netoliese, viename iš skersgatvių, buvo Larisos dirbtuvė. Taip, Anitą galima suprasti — „to" periodais Larka visiškai nepakenčiama, ir tik labai mylintis žmogus gali iškęsti jos elgesį ir nepradėti siusti. Bet tada, kai ji normali, kai įsijautusi dirba, ji tiesiog nuostabi. Švelni, gera, linksma, sąmojinga, tokia nepaprasta ir gyva, kad jos neįmanoma neįsimylėti. Matyt, Anitai tiesiog nepasisekė, ji dažniau jo žmoną matydavo kitokią, nenormalią, todėl ir negali įvertinti jos tikrojo žavesio, betarpiškumo, kurie andai taip jį patį papirko. Dabar Larka būtent tokia, o darbo įkarštis, jis tai žinojo, suteikia jai dar daugiau patrauklumo. Kaip būtų gerai įkalbėti Anitą užeiti į dirbtuvę! Jis įsitikinęs, kad ji iškart pakeistų savo nuomonę apie jo žmoną.
Bet kaip jai pasiūlyti užeiti pas Larisą po tokio jų pokalbio?
Jie tylėdami ėjo metro „Čystyje Prūdų" link, Riterio vairuotojas ir sargybinis viename asmenyje, palikęs mašiną, ėjo per kelis metrus iš paskos. Riteris karštligiškai svarstė mintyse įvairius variantus, kaip galima būtų įsivilioti Anitą į dirbtuvę.
Staiga jis pastebėjo, kad sesuo šlubuoja. Ir kas žingsnis vis smarkiau.
— Kas tau? Skauda koją?
— Ne, pūsles pritryniau, — piktai susiraukė Anita. — Apsiaviau šiandien naujus batus. Velnias, vos paeinu. Reikia nusipirkti pleistro ir apsilipinti kojas, tik klausimas, kur tai padaryti.
— Kaip — kur? Vaistinėje. Ar nežinai, kur parduoda pleistrą?
— Kur parduoda pleistrą aš žinau, — šyptelėjo Anita, — aš nežinau, kur galima būtų nusirengti.
— O kam tau rengtis?
— Valerijau, žinai, kuo berniukai skiriasi nuo mergaičių? — dabar Anita ėjo visai lėtai, stengdamasi sumažinti skaus-
mą. — Ne tuo, kaip tu pagalvojai. Berniukams užsiklijuoti nuospaudą pakanka nusiauti batą ir kojinę. O mergaitėms reikia nusimauti kelnes ir pėdkelnes. Bulvaro suoliuko sąlygomis tai ganėtinai problemiška.
— Tai užeinam pas Larką j dirbtuvę, — nudžiugo jis netikėta sėkme, kuri pati į rankas nukrito. — Tai visai čia pat, štai tame skersgatvyje. Ji ir pleistro greičiausiai turi, net į vaistinę nereikės eiti. Drauge ir pamatysi, kur ji dirba, tu juk nė karto pas ją nebuvai.
Anita sustojo, susimąsčiusi žiūrėdama į blizgančius siaurano-sius batelius, savo odiniuose viduriuose slepiančius nepakeliamo skausmo šaltinį. Paskui nenoromis linktelėjo:
— Na, gerai, užeinam. Nematau kitos išeities. Tik prašau tavęs, Valerijau, užeinam ne ilgiau kaip trims minutėms, aš einu į vonią ar kas ten pas ją yra, užsiklijuoju kojas ir mes iškart išeinam.
Jokių pasisėdėjimų, jokios arbatos ir pokalbių. Nelauk, kad būčiau su Larisa maloni. Ir neužsigauk. Gerai?
— Viešpatie, kokia dar arbata! — jis plačiai nusišypsojo. — Tu neįsivaizduoji, kokia ji, kai dirba kaip pasiutusi. Ji net nepastebės, kad mes su tavimi atėjome.
Jis ir vėl gudravo. Žinoma, Larisa pastebės, kad jie atėjo, ji negalės nepastebėti, nes turės atidaryti jiems duris. Tiesa, jis turi dirbtuvės raktus. Kai žmona išdykauja su narkotikais, reikia turėti raktus nuo visų patalpų, kuriose ji gali būti, nes maža kas... Bet Larai dabar visiškai gerai, ji taip nuoširdžiai apsidžiaugs, kad jie atėjo, ir sesuo atsileis. Būtinai atsileis, neatsilaikys.
O čia dar ir vaistinė pasitaikė. Sakyk tu man, tiesiog šalia namo, kuriame buvo dirbtuvė, o jis ir nepastebėdavo. Valerijus, palikęs seserį stovėti gatvėje, užbėgo vidun ir nupirko dėžutę įvairaus dydžio vokiškų pleistriukų. Na, štai, dar keli žingsniai — ir jie laiptinėje. Asmens sargybinis juos pralenkė ir patikrino laiptatakį nuo lauko durų iki lifto. Liftas užvežė juos į patį viršų, sargybinis pasiliko apačioje, taip būdavo visada. Riteris energingai spaudė skambučio mygtuką.
Niekas neatidarė. Jis paskambino dar kartą.
— Jos turbūt nėra, — abejodama pasakė Anita. — Be reikalo vilkomės.
— Turėtų būti čia, — jis neprarado vilties. — Nors gal išbėgo ^3
kur nors papietauti, paprastai ji eina prie metro į „Makdonaldą". Jei taip, tai po dešimties penkiolikos minučių sugrįš.