— Tai ką, mums laiptinėje laukti? — paklausė sesuo piktai. — Einam iš čia, Valerijau. Palydėk mane iki mašinos, ir aš jau kaip nors iki namų nuvažiuosiu. Blogiausiu atveju nusiausiu ir spaudysiu pedalus basa.
— Nereikia beprotiškų aukų, — nusijuokė jis, — aš turiu raktus.
Jis išsitraukė iš portfelio brangų odinį dėkliuką raktams, atitraukė užtrauktuką, įkišo raktą į spyną ir du kartus pasuko. Durys be garso atsivėrė. Tyla. Pimas dalykas, kritęs jam į akis, buvo La-risos paltas, kabantis ant kabyklos tarp kitų daiktų. Būtent su šiuo paltu ji šiandien išėjo iš namų. Čia pat ant grindų — jos aulinukai. Ar ji išėjo pietauti neapsirengusi? Beje, iš jos visko galima tikėtis. Kai ji apimta kūrybinės karštligės, tai gali užmiršti ir apsirengti, ir duris užrakinti, ir šviesą išjungti, ir grįžti namo miegoti.
— Lara! — garsiai pašaukė Riteris. — Ei, dailininke, atsiliepk! Niekas neatsiliepė. Valerijus greitai patraukė pirmyn ir sustingo. Ant plačios tachtos tolimame erdvios, saulės nušviestos patalpos kampe, labai nedviprasmiškai apsikabinusios, gulėjo dvi moterys. Jos buvo nuogos, iki pusės prisidengusios antklode. Abi saldžiai miegojo.
Jis tarsi priaugo vietoje. Paskui, sunkiai atplėšęs kojas nuo grindų, priėjo arčiau. Viena iš miegančiųjų — Larisa, kitos jis anksčiau nebuvo matęs. Atmintyje iš karto vienas per kitą iškilo ir pradėjo suktis karusele motinos žodžiai ir jo paties pojūčiai.
Larisai skambina kažkokios moterys ir neprisistato...
Ji įsitaisė naujų draugių, atrodo, gana vulgarių...
Anita ėmė vengti susitikimų su Larisa...
Anita tokia graži ir jauna...
Jis atsisuko ir pamatė seserį, pablyškusią ir įsitempusią. Ji stovėjo beveik šalia jo, o jis net neišgirdo, kaip ji priėjo. Anita buvo nusiavusi. Valerijus tylėdamas čiupo ją už rankos ir nutempė prie durų. Vis dar tylėdamas parodė vonios duris ir ištiesė dėželę su pleistrais. Tos kelios minutės, kurių prireikė Anitai nusirengti, ap-siklijuoti pūsles ir vėl apsirengti, jam virto keliomis valandomis. Jis 64 ilgiau negalėjo čia būti.
Valerijus Riteris negalėtų tiksliai pasakyti, ką tuo metu jautė: nuoskaudą, pykti, neapykantą, gailestį žmonai narkomanei, pavydą, neviltį ar dar kažką. Jis išsiaiškins tai paskui. O dabar svarbiausia nesprogti, neprarasti savitvardos, nepradėti šaukti ir visko aplinkui daužyti. Reikia palaukti Anitos ir tyliai išeiti. Grįžti į darbą, užsidaryti savo kabinete ir pagalvoti. Tik nesprogti, susilaikyti...
Pagaliau vonios durys atsidarė. Anita, tarsi suprasdama, kas dedasi su jos broliu, praėjo atsargiai, ant pirštų galų, greit apsiavė ir pasuko prie durų. Na štai, dar žingsnelį, atsargiai uždaryti duris, užrakinti, iškviesti liftą. Vėl durys, mygtukas ir žemyn. Durys, laiptai. Dar vienos durys — į gatvę.
Viskas. Galima giliau įkvėpti ir atsipalaiduoti. Čia jau jis nieko negalės daužyti, net ir panorėjęs.
Anita tylėdama ėjo šalia, ji taip nė žodžio ir nepasakė, iki jie nepriėjo metro, kur stovėjo jos mašina. Ir tik tada Valerijus įstengė prašnekti.
— Tu nenustebai, — karčiai konstatavo jis.
— Ne, — tyliai atsakė sesuo.
— Tu žinojai, — jis ir vėl tvirtino, o ne klausė.
Anita linktelėjo.
— Todėl tu nelankai mūsų, kai Larka namie.
— Taip, todėl.
— Ji prie tavęs lindo?
Šį kartą jo intonacijoje pasigirdo kažkas panašaus į klausimą.
— Valerijau... Sakysim — taip, aš sulaukiau iš jos pasiūlymų, kurių galėjau atsisakyti, bet po kurių negaliu į ją žiūrėti ir su ja kalbėtis.
— Pasiūlymų? Jų buvo keletas? — patikslino Riteris, visada siekiantis visiško aiškumo ir konkretumo.
— Taip. Tai buvo tris ar keturis kartus, ir paskui aš nusprendžiau, kad man gana. Atleisk man. Aš nenorėjau, kad tu sužinotum, todėl nieko tau nesakiau. Tau ir be to užtenka.
Anita nuvažiavo, o Riteris greitu žingsniu grįžo prie restorano, kur buvo palikęs mašiną, nugara jausdamas iš paskos einantį sargybinį. Vaikinas išmuštruotas, be reikalo neišsižios, o apie tai, kad ko nors klausinėtų, tai nėra ką ir kalbėti.
Tai, kad Larka narkomanė, dar galima nuslėpti, šiaip ar taip, kol kas jam tai sekėsi. Jis nesikreipė j gydytojus, nes nenorėjo viešumo, kuris galėjo labai pakenkti žmonos reklaminei kampanijai, juolab Europoje, kur į narkomaniją daugiau nežiūrima kaip į mielą bohemos atstovų paišdykavimą. Be to, kokia nauda iš gydymo, jei žmogus pats nenori atsikratyti priklausomybės.
Bet dabar paaiškėjo, kad Larisa dar ir lesbietė. Kartu su narkomanija tai gali duoti mirtiną efektą, ir viešumas praktiškai neišvengiamas, juk narkomanas negali būti atsargus ir apdairus, rinkdamasis sekso partnerius. Tada daugiau nebus jokios prasmės eikvoti jėgas ir pinigus tam, kad atkreiptum dėmesį į Larkos kūrybą, jos įvaizdis bus negrąžinamai sugadintas ir suluošintas. Dailininkų narkomanų — nors vežimu vežk, ir nieko jau seniai nenustebinsi drobėje įkūnytomis haliucinacijomis. Larkos meninis savitumas, kuris šiandien Riterio pastangomis pateikiamas kaip jaunystės naujumas ir netradicinis žvilgsnis į supantį pasaulį, rytoj atrodys kaip paprasčiausia teplionė, kokių bet kurioje parodoje ir bet kuriame salone daugiau negu pakankamai. O juk kiek jėgų ir pinigų išeikvota! Vadinasi, viskas veltui...
Reikia viską apgalvoti ir kažką nuspręsti. Arba spjauti į Larkos šlovę ir pabandyti ją išgydyti, arba... Na, gerai, nedera skubėti, reikia gerai pagalvoti ir viską apskaičiuoti.
Maskvos kriminalinės paieškos Kovos su sunkiais prievartiniais nusikaltimais skyriaus viršininko pavaduotojas Jurijus Viktorovičius Korotkovas buvo pusiau viengungis ir pusiau benamis. Palikęs žmoną, oficialiai jis taip ir neišsiskyrė. Kadangi savo nuosavų namų jis neturėjo, nuomoti, o juolab nusipirkti neturėjo už ką, tai klajojo per laikinai laisvus draugų ir pažįstamų butus. Vienu metu jis netgi gyveno pas Nastią Kamenskają, kai Čistiako-vas buvo ilgalaikėje komandiruotėje, paskui glaudėsi tarnybiniame bute vieno bičiulio, kuris tuo metu gyveno pas žmoną, paskui, kai bičiulis pakeitė darbą ir tarnybinį butą iš jo atėmė, Korotkovas persikėlė į kitą vietą, už grynai simbolinę kainą nuomojo iš kažkokių giminaičių kažkokių pažįstamų kambarį komunaliniame bute, bet ir šita prieglauda netrukus turėjo ištrūkti iš rankų: komunalinio gyventojus rengėsi iškeldinti j atskirus, o plotą paversti šiuolaikiniu trijų kambarių butu.
Jis galėjo pagaliau išsiskirti ir susituokti su Irka, Irina Savenič, kurią įsimylėjo dar praeitą vasarą ir iki šiol vis dar buvo švelniai apžavėtas. Vesti, su ja gyventi jos bute ir baigti savo klajones po svetimus kampus. Taip, išsiskirti jis, žinoma, galėjo, bet štai susituokti... Jura manė, kad dabartiniu metu jo vedybos būtinai atrodys kaip savanaudiškas žingsnis, siekiant įsigyti gyvenamąjį plotą. Už jokius pinigus pasaulyje jis nenorėjo, kad kas nors, juoba Ira, galėtų pagalvoti, kad jis veda ne moterį, o butą. Kadangi nuosavo būsto jis neįgis niekada, tai ir vedybinių perspektyvų jų santykiai neturėjo.
Kamenskaja reguliariai veldavosi su juo į ilgas kalbas, bandydama praplauti smegenis ir įteigti, jog negalima leisti, kad tavo jausmai priklausytų nuo visuomenės nuomonės, kuri ne visada teisinga, kad niekas nieko blogo apie Jurą nepagalvos, ir apskritai jei tu myli moterį ir turi galimybę ją vesti, tai reikia taip ir daryti ir nekreipti dėmesio, kas ir ką ta tema kalbės. Nastia sugalvodavo įvairių argumentų, bandė savo samprotavimus išdėstyti prieinama Juros charakteriui logika, bet kol kas viskas buvo veltui.
— Aš ją vesiu tik tada, jei ji pati manęs paprašys, — atkakliai kartojo jis.
— O ji nepaprašys, aš ją pažįstu, — prieštaravo Nastia. — Ji lauks, kol tu pasiūlysi tekėti.
— O aš lauksiu, kol ji pati paprašys. Kitaip aš atrodysiu kaip alfonsas: benamis ir neturintis perspektyvų mentas elgeta užsimanė gražios aktorės su butu, mašina ir honorarais.