Išmušti jį iš tų pozicijų Nastiai nepakako jėgų. Ji net galvojo, ar nepakalbėjus jai su Irina, bet kažkas ją sulaikė. Kažkaip toks sprendimas jai atrodė neteisingas, ji taip jo ir neįgyvendino.
Tą rytą jis atsibudo ne nuo žadintuvo čirškimo, o nuo Irinos rankos, švelniai pešiojančios ji už plaukų, prisilietimo.
— Jura, Jur, tavo mobiliukas plyšauja. Nagi, Jura!
Neatmerkdamas akių, jis iškišo iš po antklodės ranką, į kurią
lra tuoj pat įdėjo be paliovos skambantį aparatą.
— Klausau, Korotkovas, — jis pasistengė, kad balsas skambėtų ne visai jau mieguistai.
— Nė velnio tu neklausai, o kirmiji.
Serioga Zarubinas, jis šiandien budinčios mieste grupės sudėtyje. Ir ko čia skambinti iš pat ankstyvo ryto? Greičiausiai nieko gero. Jura atmerkė vieną akį ir pasižiūrėjo į laikrodį — pusė septynių. Išgamos. Sadistai.
— Nepavydėk viršininkui, — sumurmėjo jis, — po trijų valandų perduosi budėjimą ir taip pat kirmysi.
— Tai kad kažin. Mes čia įvykio vietą apžiūrim.
— Na, ir?
— Na, ir būtų nieko tokio, bet nužudyta madam, pavarde Cha-lipova. Julija Chalipova. Pagauni kampą?
— Ta — iš „Išeiti ir negrįžti"?
— Ta pati, — patvirtino Zarubinas.
— O tikrai ji? Gal tik pavardė ta pati?
— Klausyk, viršininke, ji turi ne tik dokumentus, bet ir veidą.
— Velnias! Dabar tai jau tikrai mums prikabins.
— Štai aš irgi apie tą patį. Tai gal yra prasmės pačiam iš karto prisidėti, kol mes čia trypčiojam? Laikas patogus, viršininkų jokių nėra, visi miega, taigi viską, ką jie gali pagadinti, kol kas galima išgelbėti.
— Sakyk adresą.
Jura nuleido kojas nuo sofos ir siekė rašiklio ir popieriaus. Po ranka nieko kito nepasitaikė, tik instrukcija kažkokių liesėjimo tablečių, kurias reguliariai vartojo Irina, fanatiškai kovojanti su antsvoriu. Korotkovas gailiai atsiduso ir ant laisvo kraštelio užsirašė, ką jam padiktavo Zarubinas. Instrukciją jis įkišo į džinsų kišenę, įsisupo į trumpą gauruotą chalatą su gobtuvu — Iros dovaną gimtadienio proga — ir nugūrino į vonią. Iš virtuvės sklido svaigūs kiaušinienės su kumpiu ir pomidorais bei šviežiai užvirtos kavos kvapai. Ir ko Irka tokioje ankštybėje pakilo? Jau ir pusryčius paruošti spėjo. Turbūt ir suvalgė. Ak, tiesa, ji vakar sakė, kad šiandien aštuntą ryto filmavimas natūroje ir ne vėliau kaip pusę aštuonių ji jau turi būti nusigrimavusi.
Nusigrimavusi, nusigrimavusi... Sakote, filmavimas? Kine, sakote, filmuojatės? Labai gerai.
— Iriša! — sušuko jis iš vonios, spausdamas iš tūbelės dantų pastą. — Galima tave minutei?
Stebėtina, kaip kai kurios moterys įsigudrina iš pat ryto būti tokios gražios. Protu nesuvokiama! Pirmąsias dešimt minučių po to, kai atsibusdavo, Korotkovas negalėjo be pasibjaurėjimo žiūrėti į veidrodį. Senas, suglamžytas, sulipę plaukai styro į visas puses ir atrodo taip, lyg mėnesį būtų netrinkti, nors trinko dar vakar, jis apskritai galvą trenka kiekvieną rytą, kai prausiasi po dušu. O Irka — kaip gėlytė, skruostai lygūs, rausvi, akys spindi, garbanos sukasi, putlios lūpos šypsosi, ir visa ji tokia... tokia... tiesiog trūksta žodžių apsakyti, kokia.
— Iriša, tu pažįsti Juliją Chalipovą?
— Julią? Žinoma, o ką? Kažkas atsitiko? — susirūpino ji. — Tau dėl jos ką tik skambino, taip? Ją apvogė? Apiplėšė?
— Tu tik nesijaudink, — Korotkovas jau gailėjosi, kad taip nevykusiai, taip iš karto pradėjo kalbą. Dabar brangi kiekviena minutė, reikia kuo daugiau sužinoti apie nukentėjusiąją, o Irka susijaudins, apsiverks. Na, bet ką dabar darysi, žodis ne žvirblis, išskrido — ir tegul sau skrenda. Gal galiausiai ir nuskris, kur reikia. — Irinka, turiu blogą naujieną. Panašu, kad Chalipovą ištiko nelaimė. Aš dabar važiuoju aiškintis, o tu, kol aš prausiuos ir pusryčiausiu, papasakok man viską, ką apie ją žinai, gerai?
— К-kokia n-nelaimė? — mikčiodama ir apimta baisios nuojautos paklausė Irina.
— Na... nelaimė... — kišdamas šepetuką į burną, neaiškiai atsakė jis.
— Pati blogiausia? — Irina kalbėjo atsargiai, tartum apčiupi-nėdama kiekvieną žodį.
Jis tylėdamas linktelėjo, nes artikuliuotai kalbėti vis tiek negalėjo, trukdė šepetukas.
— Pati pati? — kažkodėl patikslino ji.
Ir vėl linktelėjimas.
— O Viešpatie! Julia... Už ką gi? Ji, žinoma, netikusi, pašėlusi, bet vis dėlto... O tai ne klaida? Tikrai?
Galvos purtymas turėjo reikšti, kad ne. Serioga Zarubinas tokių klaidų nedaro, jo regimoji atmintis — kad taip mums tokią!
— Koks siaubas!
Korotkovas išsiskalavo burną ir pradėjo skustis.
— Iriša, aš viską suprantu, tau šokas, bet tu ir mane suprask.
— Taip taip, žinoma, — greitai atsakė ji, — tu klausk, aš viską papasakosiu, ką žinau. Tiesa, aš nedaug ką žinau, mes ne draugės ir net niekada kartu nesifilmavom. Aš galiu tau papasakoti tik asmeninius įspūdžius ir paskalas.
— Tinka. Pradėk, — paskatino Korotkovas, tepdamas smakrą ir skruostus skutimosi putomis.
— Na, ką... Julią išvarė iš trečio Kinematografijos instituto kurso už paskaitų praleidinėjimą ir disciplinos pažeidimus. Ir kaip tik tada ji pateko paties Ostrovskio akiratin, o jis tuo metu kamavosi ieškodamas aktorės filmui „Mirtinos gastrolės". Prisimeni?
— Filmą prisimenu. O Chalipovos jame neprisimenu.
— Taigi Katia, jauna cirko artistė, ten ją dar meilužis pametė.
— A, tada prisimenu. Kažko ji ten pati į save nepanaši. Aš nebūčiau ir įtaręs, kad ten ji.
— Taigi grimas, Jura, ir perukas. Žodžiu, per filmavimą visi suprato, kodėl ją išmetė iš instituto. Begalinės isterijos, kažkokie išsišokimai, neįmanomi reikalavimai. Bet Ostrovskis už jos užsikabino su baisia jėga. Žinai — žilė galvon ir taip toliau. Ir po „Gastrolių" pakvietė ją pagrindiniam vaidmeniui filme „Išeiti ir negrįžti". O serialas, pats žinai, baisi jėga. Kai dvidešimt vakarų iš eilės ekrane vienas ir tas pats veidas, jį ir nenoromis įsimeni, nors aktorius visai netalentingas. O Julia vis dėlto jei ir ne talentinga, tai labai gabi. Ji iš tikrųjų gera aktorė, tik charakteris bjaurus. Na, o Ostrovskio rankose... Jis juk genijus, jis iš išjungto kompiuterio gali vaidmenį sukurti, ne tik iš žmogaus, juolab profesionalo. Na, tegul ir ne visiško, bet juk pagrindus ji turi. Apie išvaizdą aš net nekalbu, Julia nepaprastai graži. Žodžiu, po serialo ji tapo įžymi. Šiaip ar taip, žinoma.
— Supratau.
Korotkovas baigė skustis, įsilipo į vonią, užtraukė užuolaidą, atsuko vandenį.
— Visa tai faktai. Dabar varyk paskalas ir asmeninius įspūdžius. Tik garsiau, nes čia vanduo šniokščia.
Paskalų ir asmeninių įspūdžių buvo dar mažiau negu faktų. Julija Chalipova išgyveno pasaulyje tik dvidešimt ketverius metus ir nespėjo kaip reikiant apaugti skandalais. Pagrindinė paskala, kurios net negalima iš tikrųjų taip vadinti, nes visi tikrai žinojo, kad tai tiesa, buvo jos meilės ryšys su jau nejaunu, labai garsiu ir labai publikos mėgstamu kino režisieriumi Ostrovskiu. Kita paskala, jokiais faktais nepatvirtinta, skelbė, kad Julija Chalipova yra ne tik Ostrovskio, bet ir kažkokio kriminalinio autoriteto meilužė, o šis, kalbama, jai pareiškęs: su režisieriumi gali prasidėti, nes jis duoda tau darbo ir daro tave įžymia, o neįžymi aktorė man nereikalinga, bet jei atsiras dar kažkas, Julytei kojos bus išrautos, rankos nupjautos, o iš galvos liks tik ausys, ir tai kiekviena atskirai. Iš kur tokia paskala atsirado, buvo visiškai nesuprantama, niekas nieko negalėjo pasakyti tiksliai, bet visi buvo įsitikinę, kad būtent taip ir yra. Trečioji paskala buvo antrosios variacija — girdi, Julią globoja kažkas iš aukščiausių valstybinių sferų, ar tik ne ministro rango ar vieno iš dūmos komitetų pirmininkų, ir dar tas globėjas glaudžiai susijęs su kriminaliniu pasauliu ir turi sau pavaldžių galvažudžių... toliau žiūrėk tekste antrąją paskalą.