Asmeniniai Irinos Savenič įspūdžiai buvo tokie: Julia Chalipova — mergina nevaldoma ir neprognozuojama, galėjo bet kada iškrėsti kokį nors fokusą ir leisti sau bet kokį išsišokimą. Nuo vaikystės pripratusi būti garbinama už grožį, ji nuoširdžiai manė, kad jai viskas leista ir kad visiems kitiems privalomos taisyklės jos neliečia. Jai neegzistavo tokios sąvokos kaip disciplina, atsakomybė, pareiga, žodžio laikymasis. Ji buvo abejinga kitų žmonių jausmams, jų norams ir planams. Ji darė tik tai, ką norėjo. Ir nė vienas režisierius, išskyrus patį Ostrovskį, nerizikuoja kviestis jos filmuotis, nes aišku, kad jos charakteris kelia grėsmę ir gali sužlugdyti visą filmavimą. Būtent tuo ir naudojasi Ostrovskis, nuolat leisdamas jai suprasti, kad jeigu ji jį paliks, tai žus kaip artistė, nes niekas kitas į jokį filmą jos nesikvies. O jeigu ji jį paliks, tai jis, savaime aišku, irgi jos nefilmuos. Labai čia reikia. O kol ji su juo, jai vaidmenys garantuoti, tegul ne visada pagrindiniai, bet visada vertingi ir savo turiniu, ir ekrano laiko apimtimi.
Pastaruosius žodžius Irina sakė jau rengdamasi, o Korotkovas klausėsi, skubiai baigdamas valgyti kiaušinienę ir užgerdamas ją kava.
Lygiai septintą ryto jie išėjo iš namų, atsisveikindami pasibučiavo, susitarė pasimatyti vakare, sėdo kiekvienas į savo mašiną — Korotkovas į prieštvaninius žigulius, Irina j fordą eskortą, ir išvažiavo į savo darbus.
Vos įėjusį į priimamąjį, Čuikovą apsiautė tirštas širdlašių kvapas, ar korvalolio, ar valokordino — jis nelabai atskyrė, nes širdies ydomis nesirgo ir vaistų negėrė. Sekretorė Vera Filipovna, energinga penkiasdešimtmetė dama, visada susitelkusi ir dalykiška, sėdėjo ne kaip paprastai už darbo stalo, o lankytojų krėsle ir drebančiomis rankomis bandė grąžinti raudonomis dėmėmis išpiltam ir įtartinai patinusiomis akimis veidui padorią išvaizdą.
— Labas rytas, Vera Filipovna, — linksmai pasisveikino Čuikovas. — Kokia proga kenčiate?
Jis įtarė, kokia bėda ištiko ištikimą jo pagalbininkę. Taip ir buvo.
— Kas gi čia darosi, Igori Vasiljevičiau, — verksmingu balsu prašneko ji, — kaip jiems ne gėda? Taip mus apšmeižti, taip apšmeižti! Galva neišneša!
— Jūs apie straipsnį? — vilkdamasis lietpaltį ir kabindamas jį į spintą, abejingai paklausė Čuikovas. — Nekreipkit dėmesio, brangi Vera Filipovna, šunys loja, o karavanas eina į priekį. Tegul rašo, ką nori.
— Bet kaipgi taip? — nenurimo ji. — Juk ten viskas netiesa! Nuo pirmo iki paskutinio žodžio.
— Na jau, nereikia perdėti, — Čuikovas pasistengė, kad balsas skambėtų beveik tėviškai, nors Vera Filipovna buvo už jį bent dešimčia metų vyresnė. — Mūsų firmos pavadinimas toks pat, jo generalinio direktoriaus pavardė irgi, jo pavaduotojų taip pat. Taigi šiokios tokios tiesos publikacijoje yra. Geriau išgerkim arbatėlės, iš ryto lauke taip šalta, kad aš net mašinoje neatšilau. Ir nedrįskit dėl šitų niekų gadintis nervų.
Vera Filipovna kūkčiodama ėmė rūpintis virduliu, o Čuikovas nuėjo į savo kabinetą, palikęs atdaras duris, kad galėtų girdėti viską, kas dėsis laukiamajame, ir pradėjo beprasmiškai ir nervingai dėlioti ant stalo popierius. Na štai, pusė darbo padaryta, kaip gražuolė Ksenija ir žadėjo. Ir kaip greitai! Dar tik savaitė praėjo.
Straipsnį Čuikovas perskaitė iš pat ryto. Žmona visada pirkdavo laikraščius anksti ryte, vesdama šunį pasivaikščioti, ir jis, kaip verslo žmogui ir dera, susipažindavo su spauda, valgydamas pusryčius. Tiesa, jis nebuvo įsitikinęs, kad šitaip elgiasi visi verslo žmonės ir kad iš tikrųjų taip daryti privalu, tiesiog nuo vaikystės iš vakarietiškų filmų jam susidarė toks verslininko vaizdas.
Dabar reikia laukti, kokia bus reakcija. įdomu, ar jau prasidėjo, ar banga dar neatplaukė? Dabar pusė vienuoliktos, daugelis jau turėtų būti susipažinę su šlykščių paskviliu.
— Kas mums iš ryto skambino? — draugiškai pasiteiravo Igoris Vasiljevičius, kai sekretorė atnešė padėklą su arbata, cukrumi ir citrina. Atrodo, ji įstengė susitvardyti, šiaip ar taip, daugiau ne-kūkčiojo.
— Tuoj pasakysiu.
Pastačiusi prieš direktorių arbatą, Vera Filipovna išėjo į laukiamąjį bloknoto. Rytinių skambučių vardijimas atėmė nemažai laiko. Klausydamasis padėjėjos, Čuikovas kažką žymėjosi staliniame darbo kalendoriuje, jausdamas pasitenkinimą nuo to, kad lauktoji banga buvo pakankamai didelė ir galinga. Jos greitis tikrai buvo kreiseriškas. Ir bukam aišku, kad visi tie žmonės skambino dėl straipsnio. Maža dalis — norėdami palaikyti ir užtikrinti: atseit niekuo mes netikim, ir vis tiek su tavimi bendradarbiausim, o pagrindinė masė — tai klausimai, kiek tiesos išspausdintoje informacijoje. Ir dar viena dalis, visiškai nedidelė, bandė telefonu pademonstruoti išdidų posūkį šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių, atseit jei jūs tokie, tai mes jūsų padorumu dabar abejojame ir sutarties su jumis nepa-sirašysim. Štai kaip tik ta skambinusiųjų dalis labiausiai Čuikovą ir domino. Ant tos kortos ir buvo pastatyta. Nuo jų, pradedant šiandiena, priklauso firmos „Praktis Plius" likimas.
Dabar reikia pačiam paskambinti verslo partneriams. Visų pirma tiems, kurie nori apsigręžti. Ne, pats jis neskambins — nėra derybų meistras. Čia reikia subtilumo, mokėti manevruoti, valdyti balsą. Čuikovas gali viską pagadinti. Jis neblogas verslininkas, bet derybininkas niekam tikęs — žinojo Igoris Vasiljevičius tą savo defektą. Užtat jo pavaduotojas Olegas Achalaja tikras šios srities meistras. Štai Olegas ir paskambins.
Jis nukėlė ragelį ir paspaudė sekretorės kvietimo mygtuką.
Durys į priimamąjį buvo vis dar atdaros, bet Čuikovas to lyg nematė.
— Klausau, Igori Vasiljevičiau, — Veros Filipovnos balsas skambėjo vienu metu iš dviejų vietų: iš ragelio ir iš priimamojo.
Kažkodėl Čuikovui tai pasirodė juokinga ir jis nesusilaikęs nusijuokė. Nuotaika buvo puiki. Tiesą sakant, be reikalo jis juokiasi ir demonstruoja nerūpestingumą. Atrodytų, kad kaip tik turėtų jaudintis. Olegas, žinoma, viską žino, kitas pavaduotojas irgi, bet Verai tai juk visai nebūtina žinoti, kaip viskas yra iš tikrųjų.
— Olegas Revazovičius vietoj? — rūsčiai paklausė jis, bandydamas raukti antakius ir taip įsijausti į reikiamą nuotaiką.
— Taip, yra.
— Paprašykite, kad užeitų.
Štai taip, oficialiai. Užuot paskambinus Olegui tiesiai į kabinetą arba į mobilųjį, kviečiamės per sekretorę. Vera žino, kad tai ženklas, jog jis nepatenkintas: jei direktorius kviečiasi pavaduotoją per sekretorę, vadinasi, jis pyksta. O direktorius po tokios publikacijos ir turi pykti, kaipgi kitaip! Tai jis tik prieš Verą Filipovną vaidina nepalaužiamą ir nenusimenantį, o iš tikrųjų jis verda iš pykčio. Štai taip bus teisinga.
Achalaja Čuikovo kabinete pasirodė nepraėjus nė minutei — nuo vieno durų iki kito tik dešimt žingsnių, jų bendras priimamasis. Uždaręs paskui save duris, jis vienu vikriu judesiu įsitaisė krėsle kitoje stalo pusėje.
— Na, ką? Kaip aš suprantu, viskas suveikė? — išsiimdamas cigaretes, negarsiai paklausė jis. — Aš nuo devynių ryto vietoje, Veros telefonas skambėjo be perstojo. Mane irgi smalsaujantys puola. Klausyk, man net per gimtadienį tiek žmonių neskambina! Tai maitvanagiai! Jaučia, kur dvėseliena kvepia.
— Panašu, jog suveikė, tpfu tpfu, kad neprasitarus, — Čuikovas pabeldė į medinį stalviršį. — Olegai, aš noriu, kad į svarbias vietas tu paskambintum pats. Aš bijau sugadinti. Tu juk žinai mano gabumus.